captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: apie draugus ir draugystę (knygų apžvalga)

Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato Evos Ibbotson apysaką „Šuo ir jo berniukas“ ir Bananos Yoshimoto romaną „Ežeras“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Eva Ibbotson „Šuo ir jo berniukas“

Ko galėtų norėti vaikas, kuris turi viską? Ne, nesileiskite apgaunami šio klausimo, tokių vaikų nebūna. Štai britų E. Ibbotson apysakos „Šuo ir jo berniukas“ pagrindinis veikėjas Halas, dešimties metų berniukas, nori tik šuns, juk „Jis skaitydavo apie šunis ir sapnuodavo šunis“ (p. 5).

Knygos pavadinimas apgaulingas – jis lyg ir žada istoriją, kurios pagrindinis veikėjas yra šuo, tačiau iš tiesų šios animalistinės apysakos centre yra berniukas Halas. Jo tėvas – labai užimtas verslininkas, o tuštutė žmona vaiką laiko dar viena namų puošmena. Jų nuomone, jie jam suteikia viską, nes aprūpina visais naujausiais ir brangiausiais žaislais. Tačiau tas viskas, ko jam iš tiesų reikia, – meilė ir šiluma, bet netrukus „tėvas išvyks į Dubajų, motina išeis su draugėmis pasižmonėti, o jis liks vienas namie su tarnaite, kas mėnesį vis kita“ (p. 10). Tad Halo sąmonėje nuolatinis šilumos trūkumas transformuojasi į neužgniaužiamą šuns – ištikimo, niekada nepaliekančio, besąlygiškai jį mylinčio draugo – troškimą.

Galiausiai tėvas gimtadienio proga suirzusiam ir nelaimingam sūnui išnuomoja šunį savaitgaliui, nes, jo įsitikinimu, „greitai vaikams nusibosta daiktai, kuriuos gauna“ (p. 15), tad nebus jokių problemų jį grąžinti, o jų gražūs namai nebus suteršti. Tačiau Halas to nežino ir šunų nuomos įstaigoje atranda TĄ vienintelį – mažą baltą šunelį Šlakelį. Aišku, berniukas po poros dienų nė nemano išsižadėti draugo, tad mama klasta jį grąžina į šunidę.

O tuomet... prasideda nuotykis! Pabuvęs su Šlakeliu, Halas nebe tas pats apatiškas, tykus ir nusileisti linkęs vaikas, koks dar buvo vos prieš porą dienų. Dabar jis daug drąsesnis, naktį jam nebereikia šviesos, it suaugęs pamokslauja jis motinai, bet širdyje bijo, kad šuo jį tuojau pamirš, kaip kad mama sakė. Tačiau netrukus įsitikina, kad „žmonės klysta dėl daugumos svarbių dalykų. Jis pavargo gyventi suaugusiųjų pasaulyje. Laikas kurti savo pasaulį, kuriame viskas teisinga ir sąžininga, taip, kaip turi būti“ (p. 80).

Halas su bendraamže, šunų prižiūrėtojos sese, ir ištikimai juos sekančių šunų grupele bėga pas senelius, nes yra įsitikinęs, kad jie kitokie nei tėvai, kad, nors neturtingi, yra geri ir mylintys. O patyręs daug nuotykių, kurie, be abejo, sužavės istorijas apie gyvūnus mėgstančius jaunuosius skaitytojus, Halas randa senelius ir galiausiai atleidžia tėvams: „Pyktis tėvams ėmė malšti... vis labiau. Jam baisiai trūko įtūžio, kuris ir paskatino išvykti ieškoti nuotykio. Bet nieko negalėjo padaryti, pyktis išgaravo. Motina pasielgė žiauriai, ji kvaila ir klysta – bet ji jo motina.“ (p. 216)

„Šuo ir jo berniukas“ neabejotinai turi paralelių su garsiojo vaikų knygų rašytojo Roaldo Dahlo kūryba – jei veikėjas blogas, tai blogas be prošvaisčių, jei geras, rizikuoja dėl kito aukodamas save, jei kvailas, daro daug žalos ir sau, ir tiems, kuriuos myli. Kitaip tariant, E. Ibbotson kiekvieno veikėjo savybes hiperbolizuoja, išdidina iki kritinės ribos, tačiau, skirtingai nei Dahlo herojai, jie gali keistis. Nei Dahlo ponai Kvankos, nei Matildos tėvai negeba kritiškai į save pažvelgti ir pripažinti klaidų, o E. Ibbotson knygos veikėjai keičiasi. Sūnaus emociniams poreikiams abejingi tėvai, manę, kad viską galima nupirkti, galima sakyti, po sūnaus pabėgimo patiria nušvitimą.

Ne, jie staiga netampa nuostabūs, protingi ir supratingi, bet pamažu ima mokytis paisyti ne tik savo, bet ir sūnaus norų. O autorė to neleidžia pamiršti, tad pagaliau šunį priėmusi Halo mama negali ramiai prabangioje gyvūnų prekių parduotuvėje praeiti pro „nuostabų ir keistą daiktą. Platininį semtuvėlį išmatoms, nusagstytą opalais ir ametistais“ (p. 227), bet galiausiai sukaupia jėgas ir palieka pirkinius. „Tegul Halas renkasi“ (p. 228), – taria ji sau. Tokia atomazga patyrusiam skaitytojui gal ir atrodo stereotipiška ir banaloka, bet ne tik vaiką, bet jį patį gali priversti kvatotis, o galiausiai viltingai atsidūsti.

Be to, kaip ir neretoje Dahlo knygoje, taip ir šioje griežta riba tarp fantazijos, pasakinio pasaulio ir realybės yra nutrinta. E. Ibbotson kūrinyje atsiranda sąlygiškumo, šunys įgyja šiek tiek žmogiškų savybių, o kūrinys konstruojamas kaip pasaka – pradžioje pažeidžiama pasaulio tvarka, jos herojus Halas turi ryžtis žygiui, išsaugoti savo draugą Šlakelį, daug ko išmokti pats ir išmokyti kitus. O pabaigoje kiekvienam atseikėjama pagal nuopelnus – nejautrūs, bet sūnų mylintys tėvai gauna galimybę pasitaisyti, bjaurūs šunis nuomoję verslininkai ir Halą persekioję niekšai sulaukia bausmės, nuoširdžiai šunimis besirūpinusi mergina ir su Halu keliavusi jos jaunėlė sesuo – netikėtos sėkmės ir galimybės padėti nuskriaustiems keturkojams. O Šlakelis ir Halas... jie turi vienas kitą ir tai jiems yra didžiausia laimė.

Taigi tai istorija apie gerumą ir draugystę, kurių nenusipirksi už jokius pinigus ir kuri yra tokia galinga, kad gali suteikti drąsos ir ryžto priešintis neteisybei, taip pat apie tai, kad tėvai turėtų gerbti ir išklausyti savo vaikus, ir, žinoma, apie tai, kad pasaulyje yra ir gėrio, ir blogio, bet gėris laimi, nes už jį kovoja stipriausi ir protingiausi. Be to, tai graži, vietomis graudinanti, kitur prajuokinanti istorija, o svarbiausia laiminga ir viltinga.

Banana Yoshimoto „Ežeras“

Šiek tiek meilės, šiek tiek psichologinis yra garsios japonų rašytojos B. Yoshimoto antrasis romanas lietuvių kalba „Ežeras“.

Meilės linija – tai dviejų milžiniškame mieste atsitiktinai vienas kitą pastebėjusių ir ryšį užmezgusių žmonių susitikimas: „Buvau įpratusi žiūrėti pro langą, taip pat ir Nakadžima, todėl netrukus vienas kitą pastebėjome ir po kiek laiko pradėjome sveikintis linkteldami. <...> Diena iš dienos stebėdavome vienas kito langus, net atrodydavo, kad kartu gyvename.“ (p. 23–24)

Čihiro, laisvai samdoma sienų tapytoja, ir Nakadžima, genetikos mokslų doktorantas, sueina draugėn ieškodami artimumo, tačiau iš pradžių nė vienas iš kito nesitiki daug, neįsimyli. Šis jausmas ateina palengva, pirmiausia per draugystę, išmokus parodyti savo silpnumą, baimes, priėmus kitą tokį, koks jis yra, net jei tai ir nesuprantama ar net gąsdina: „Jo pasaulyje viskas buvo juoda, tamsu, ir ta tamsa niekada neišsisklaidė.“ (p. 89)

Abu jie – Čihiro ir Nakadžima – patyrė ne pačią šviesiausią vaikystę. Ji – nesantuokinis vaikas. Nors turėjo abu tėvus, tačiau nedideliame gimtajame mieste turėjo iškęsti nuolatines apkalbas, tėvo giminės atstūmimą, nesuprato tokio motinos gyvenimo pasirinkimo, be to, jos naktiniame klube matė tai, ko paprastai vaikai nė neįtaria. Todėl Čihiro džiaugėsi ištrūkusi iš miesto, kuris ją tik skaudino, bet širdyje vis dar nešiojosi nuoskaudą. Iš jos pačios patirties ateina ir supratimas, padėjęs jos ir Nakadžimos santykiams: „Mano manymu, nuoširdžiai bendrauti su žmonėmis, patyrusiais traumą, galima tik tada, jeigu pats prisipažįsti, kad neturi nė menkiausio supratimo, ką jie išgyveno.“ (p. 44)

O Nakadžima, palyginti su Čihiro, vaikystėje patyrė kur baisesnių dalykų, jie atskleidžiami tik kūriniui artėjant prie pabaigos. Trauminė vaikystės patirtis jį paliko sužalotą, nerandantį užuovėjos, linkusį į kraštutinumus – net mokydavosi jis tol, kol nuo pervargimo ir maisto trūkumo priartėdavo prie kritinės ribos, neprisileisdavo kitų, o su Čihiro yra tik todėl, kad ji jo neverčia nieko daryti – nei kalbėti, nei būti kitokiam. Abu savotiškai nukentėję nežino, kaip gyventi, tad susiėję draugėn ir imituodavo nė vienam nepažįstamą gyvenimo būdą, ir kūrėsi savas taisykles.

Jųdviejų santykiai – atviri, nepaisantys normų, be lūkesčių ir vienas kito spaudimo, bet noras būti kartu atveda juos prie trapios vilties. „Du nepaprastai pažeidžiami žmonės, tarsi einantys plonu ledu, kiekvienas bet kurią akimirką galintis paslysti ir kartu nusitempti kitą. Nors ir negalėjome pasigirti stabilumu, aš tvirtai tikėjau savo ištartais žodžiais. Tikėjau, kad mums viskas bus gerai“ (p. 172), – mąsto Čihiro.

B. Yoshimoto kūriniai, užrašyti nedidelėmis pastraipomis, ne per painia žiedine pasakojimo struktūra, koncentruotai, trumpučiais sakiniais, dažnai apibendrintais ar nugludintais iki sentencijų. Dėl to lietuvių literatūros mėgėjams toks stilius galėtų kiek priminti Undinės Radzevičiūtės prozą, tačiau japonų autorė nesistengia sukrėsti, nustebinti netikėtu minties vingiu, pajuokti. Jos veikėjai keisti, bet nešaržuojami, jie ramūs ir pernelyg neemocingi, nors apie užklupusius jausmus kalba atvirai, taip pat jie lėtoki ir tylūs – abu sprendžia ne išorinio, bet vidinio pasaulio skaudulius. Todėl ir siužetas nepermainingas, o įvykių maža.

Apgaulingai lengvas ir paprastas atrodo B. Yoshimoto „Ežeras“, gali perplaukti jo paviršiumi ir pajusti nuobodulį arba susižavėjimą, tą patį patirti galima ir nėrus į gelmes. Viskas priklauso nuo to, ar gali ramiai laukti ir nieko nesitikėti, bet būti atviras tam, kas įvyks.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...