captcha

Jūsų klausimas priimtas

A. Bagdonas: suvaikėjęs Kalėdų Senelis įdomesnis už raudoną robotinį kloną

Galbūt Kalėdų Senelis yra suvaikėjęs, bet vaikams labai įdomu, kai toks didelis, riebus, taukuotas su jais strakalioja, makalioja, išdykauja, LRT KLASIKAI sako vyriausiasis Lietuvos Kalėdų Senelis Kalėda Arvydas Bagdonas. „Tie raudoni klonai, kaip juos vadinu, yra vienodi, nėra jokio akcento. Vaikas labai pastebi mimiką, mato veidą, raukšles, kaip kilnoji antakius, o ten jie kažką užsimaukšlinę, tik akys šiek tiek matosi, bet ir tos akiniais uždengtos. Nieko nematyti. Jie „robotiniai“, – įsitikinęs A. Bagdonas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

– Koks Jūsų paties pirmas prisiminimas apie Kalėdų Senelį?

– Geriau neprisiminti, labai seniai tai buvo – nesakysiu, kiek metų praėjo. Tėveliai norėjo mane pradžiuginti. Kalėdų Senelių buvo labai mažai, todėl jį suvaidinti, kaip vėliau išsiaiškinau, sutiko mano dėdė. Jį suvyniojo kaip mumiją. Nebuvo net veido matyti – tik kažkokie neaiškūs apklotai. Mes su seserimi taip bijojome, taip drebėjome, kad viską, ką sakė, tą ir darėme: šokome, dainavome, kad mūsų neišsineštų kažkur į neaiškų pasaulį. Kai jis išėjo, labai džiaugėmės.

Dabar vaikučiai, priešingai, džiaugiasi, kai ateini, liūdi, kai išeini, nes žino, kad viskas baigėsi. Bet jie turi vilties, kad vėl ateis Senelis. Tada tikrai nebuvo nemalonu, bet nebuvo pasiruošta. Nors būna, kad iš linų ar vatos padaro barzdas, bet mano įspūdis buvo neigiamas. Bet požiūris auginti barzdą ir būti natūraliam buvo teisingas.

– Tas prisiminimas turėjo įtakos, kai pats tapote Kalėdų Seneliu?

– Taip, tai visada būna gerai. Reikia žiūrėti pozityviai, nieko nėra atsitiktinio. Manau, kad viskas vyko labai puikiai. Aš neslepiu veido – visi gali mane pažinti, nes nesislepiu po vatomis ar dar kažkuo. Žinoma, būna ir tokių, kuriems barzdos paprasčiausiai neauga, bet jie geri žmonės, tad gali būti ir su vatinėmis barzdomis.

– Kalėdų Seneliu esate jau 37 metus?

– Daugiau – 41.

– Kelerių metų juo tapote?

– Dar buvau toks jaunas, šviežias... Netgi mokykloje buvau Kalėdų Seneliu. Tai man buvo didelis džiaugsmas. Atsimenu, muzikos mokytoja sakė – tavo bosas labai galingas. Kažkodėl palygino su rusų poeto Vladimiro Majakovskio balsu. Nežinau, kur ji girdėjo jį kalbantį. Ji sakė – tu tiktum. Aprėdė taip, kad nedaug kas mane ir pažino. Pradėjau, kai buvo „niolika“ metų, buvau paauglys. Paskui tai patiko, pastebėjau, kad man visai tinka, nes ir vienu kitu instrumentu groju, ir balsas toks – pariaumoju (pripratęs žvėrelius šaukti miške).

– Vis dėlto paminėsiu, kad 15 metų buvote ir Seneliu Šalčiu. Kuo jie skiriasi?

– Tuo metu taip vadino, bet vis tiek buvau Kalėdų Senelis. Vis dėlto mūsų šeimoje buvo tautinės krikščioniškos tradicijos. Galbūt yra ir daugiau pagoniško veiksmo, bet viskas susipynė: tautų ornamentai, atributai, akcentai, todėl atskirti labai sunku. Nebent išversti kailiniai, kuriais apsirengęs seniau vaikščiodavo po kaimus kažkoks seneliukas, prisirinkęs obuoliukų, riešutų ar kažko.

– Tai raudonas senis nebuvote niekada?

– Buvau viename darželyje. Savo drabužių neturėjau, todėl jie surado tokius drabužius. Galbūt patys turėjo. Taigi teko ir raudonais drabužiais būti.

– Jūsų vaikai buvo nykštukais tame darželyje, kuriame buvote Kalėdų Seniu. Ar jie žinojo, kad tai Jūs?

– Svarbiausia – žinojo ir neišdavė. Priėjau prie sūnaus ir klausiu: „Kuo tu vardu, vaikeli?“ Atsako: „Paulius.“ Klausiu: „Ar čia yra tavo tėvelis, ar su mama atėjai?“ Sako: „Nėra tėvelio.“ Jis žinodavo, bet neišduodavo. Žaidėme tokį žaidimą.

– Bendraujate su vaikais. Kiek tikima tikru Kalėdų Seneliu?

– Dabar kažkas gavo mano telefoną – netyčia mergaitė rado vizitinę kortelę, tai dabar skambina, netgi rašo. Jai devyneri metai, ji antrokė ar trečiokė, ir vis primena – neužmiršk, Seneli.

– Bet gal tai pragmatiškas noras gauti dovaną? Ar tai tikėjimas stebuklu?

– Dideliuose miestuose stebuklas priklauso nuo šeimos. Bet mažesniuose miesteliuose... Neseniai buvau su savo elniais nuvažiavęs į Gargždus, ten įžiebėme eglutę. Priėjau prie berniuko ir klausiu – kokių dovanėlių norėtum? Jis sako – man nieko nereikia, Seneli. Ir apkabino mane. Tada aš jam daviau gražų atviruką, bet buvau suglumęs – maniau, kad sakys, jog reikia kompiuterių, prašmatnių telefonų. Gal tiesiog sutikau tokią šeimą, kuri neskiria daug dėmesio materialiniams dalykams, bet jausmas kitoks. Tuose kaimuose irgi kitaip – materialumas prislopintas. Gal gamta veikia, nežinau. Turbūt reikėtų daug veiksnių išanalizuoti, bet manau, kad ten dvasingiau. Gal veiksmo mažai yra, o štai čia – atvyko lietuviškas Kalėda.

 – Kaip manote, ar vaikai patiria traumą, kai sužino, kad čia buvo apgaulė?

– Nežinau, man sunku įlįsti į jų galveles. Manau, kad savo laiku ateina viskas: pradedi tikėti kažkuo ypatingu, paskui žmogus tą tikėjimą truputį nustumia į šalį, nes atsiranda kitos vertybės. Kaip ir po vaikystės ateina paauglystė. Visi tie dalykai, man atrodo, yra labai gražūs ir taurina žmogų, nesvarbu, ar tiki Dievu, Seneliu ar geresniu rytojumi. Aš pats iki 16 metų skaičiau pasakas. Ir dabar skaitau – Kalėdų Senelių sostinėje skaitysiu pasaką.

– Kaip vaikai su Jumis bendrauja? Ar iš karto pajunta artumą?

– Labai stipriai. Į televiziją atėjo mergaitė, o aš apsimečiau miegančiu ir užknarkiau. Ji išsigando. Paskui neva atsibudau. Man reikia stotis, šnekėti, dainuoti, o ji negali nuo rankų nulipti. Labai malonu pajusti tą šilumą. Vaikas patikėjo – tai džiugu. Kuo daugiau kažkuo tiki, tuo varomoji jėga stipresnė. Charakterio pakeisti gal ir negali, bet būna kažkokių pokyčių, kurie tave varo į priekį. Tai labai gražu.

– Kalėdų Seneliai gali būti labai įvairūs. Kokį personažą kuriate Jūs? Ar saugote barjerą, ar dūkstate kartu su vaikais?

– Galbūt Senelis yra suvaikėjęs. Vaikams labai įdomu, kai toks didelis, riebus, taukuotas, o su jais strakalioja, makalioja, išdykauja. Manau, kad apskritai suaugusieji pasirenka tam tikrą pozą, pavyzdžiui, sako „aš esu griežtas tėvelis“, o namuose švilpauja vonioje užsidaręs. Iš tikrųjų būkime natūralūs. Kuo daugiau vaikiškumo, tuo daugiau polėkio ir kitiems. Reikia nesigėdyti truputį būti vaiku. Tai nuostabu.

– Kaip Jūs bendraujate su vaikais? Ar pakalbate apie jų gyvenimą, problemas?

– Darželiuose tam labai mažai laiko – pusvalandis ar valanda, o vaikų daug. Jei per Kalėdas ar Kūčias ateini į šeimą, tada gali pabendrauti, pašnekėti, kaip sekasi. Vaikai papasakoja labai daug įdomių dalykų, pavyzdžiui, apie draugus. Bet iš esmės tai labai sudėtinga, nes žmonių daug ir su kiekvienu pakalbėti sunku. [...] Tačiau humoro jėga labai stipri. Reikia daugiau linksmintis, džiaugtis. Jei žiūri optimistiškai, visada matysi gražias spalvas. Aš matau daug gražių spalvų – ne tik barzdą.

– Jūsų barzda tikrai įspūdinga. Kai baigiate savo „turą“, ar nusikerpate barzdą ir plaukus?

– Taip. [...] Po visų džiaugsmingų švenčių yra barzdos kirpimo šventė. Surenku visus vaikus, antrąsias puses, anūkus ir džiaugsmingai švenčiame, geriame sultis, limonadą, arbatą ir netgi kakavą.

– Yra ir kita Jūsų gyvenimo pusė – esate dailininkas, mėgstantis ryškias spalvas. Kodėl?

– Jei į gyvenimą žiūrėtum natūraliai, jis būtų pilkokas. Taigi viskas priklauso nuo to, kokiomis akimis žiūri. Man juoda, balta arba pilka truputį netinka. Man spalvingumas arčiau dūšios, širdies. Aš noriu, kad ir kitas džiaugtųsi. Nutapai ryškų, spalvingą darbą – tai malonu, jis spinduliuoja didžiulę energiją. Pro blausų darbą praėjai ir praėjai.

– Esate ir grafikas. Vadinasi, Jums balta ir juoda taip pat ryškios spalvos?

– Priklauso nuo to, kaip užbrėši. Jeigu ryškiai ir stipriai – taip. Ir dėmės, ir linijos, ir kompozicija – labai svarbu. Kompozicija labai svarbu ir gyvenime. Pavyzdžiui, ateini ir matai, kad vaikučiai susėdę laukia. Viskas dėliojasi labai tvarkingai ir labai gražiai. Manau, visi tie dalykai, pavyzdžiui, Kalėdų Senelio atributai, man tik padeda. Esu sukūręs dalykų, kurie tikrai džiugina vaikus. Man labai malonu.

– Kokie Jūsų atributai?

– Ir batai, ir kepurė, ir kailiniai.

– Kuo ypatingi Jūsų batai?

– Labai greitai čiuožiantys. Jie dera su kailiniais, jų speciali forma. Žinoma, veltiniai. Galiu Šiaurėje būti labai šaltoje vietoje – nelabai sušalsiu. Kailiniai ypatingi, spalvinės dėmės labai įdomios. Iš nugaros – eglutės forma. Ženklų įvairių galima įžiūrėti. Žvelgiant per meninę prizmę, viskas yra labai gražu.

– Taigi viskas labai apgalvota, o Jūsų veidas – visiškai be makiažo?

– Taip. Ir būtent dėl to, kaip minėjau anksčiau, kad pamačiau tą mumiją... Tie raudoni klonai, kaip juos vadinu, yra vienodi, nėra jokio akcento. Vaikas labai pastebi mimiką, mato veidą, raukšles, kaip kilnoji antakius, o ten jie kažką užsimaukšlinę, tik akys kažkiek matosi, bet ir tos akiniais uždengtos. Nieko nematyti. Jie „robotiniai“. Ypač svarbu tai, kad vaikas mato kiekvieną tavo veido krustelėjimą, žvilgsnį. [...] Nebūtina šnekėti. Vien mimika gali daug pasiekti.

– 40 metų – ilgas laikotarpis. Kiek rutinos darbe ir kiek kūrybiškumo, naujumo?

– Jeigu tai truktų 11 mėnesių, galbūt pavargčiau, bet, kadangi tai trunka mėnesį ar pusantro, iš pradžių džiaugsmingai lauki. Būna, kad šiek tiek pavargsti. Lengvai, bet maloniai. Paskui, kai jau artėja finalas, kažkodėl norisi, kad viskas tęstųsi. Po to į pakalnę viskas nučiuožia kaip su rogėmis nuo kalnelio.

– Aktoriai ir muzikantai sako, kad po spektaklių ar koncertų labai sunku grįžti į kasdienybę, atsiranda duobių. Ar Jums tenka tai patirti?

– Kai aš dainuodavau smagiai, būdavo, kad persekioja melodija. Ypač ta paskutinė, kurią repetavau. Ji visą laiką skamba, negali jos išmušti. Taigi stengiuosi atsiriboti: veiksmui atsiduodu visas, o paskui išeinu ir einu į kitą veiksmą – galvoju, kaip bus rytoj. Gyvenime turiu labai daug darbų, todėl negalvoju, kada vėl ateis Kalėdos, nelaukiu sėdėdamas ir žiūrėdamas pro langą. Jokiu būdu. Kadangi veiklos daug, viena keičia kitą. Tai svarbu. Tiems aktoriams galbūt taip yra, kad jie tik tuo gyvena. Aš galiu užsiimti ir vienu, ir kitu. Kaip minėjau, galiu tapyti, organizuoti plenerus, užsiimti labdara. Yra daug visokios veiklos, todėl viskas vyksta labai greitai – ką tik buvo Kalėdos, o štai vėl atėjo Kalėdos. Nenumaldomai artėja Kalėdos.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...