captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žmogaus teisių aktyvistė: Vilniaus taboras – per žingsnį nuo katastrofos

Juokinga, kai prieš Kalėdas dalijama sriuba, rengiami labdaros koncertai, o Vilniuje žmonės gyvena be vandens, LRT RADIJUI sako menininkė, žmogaus teisių aktyvistė Vilma Fiokla Kiurė. Anot jos, nuo šių metų rugsėjo 8 d. žmogaus teisė į vandenį pripažinta Europos Sąjungos (ES) direktyvose, tačiau Vilniaus tabore romai jau beveik metus gyvena be vandens. Taigi, V. F. Kiurės nuomone, beliko vos vienas žingsnis iki humanitarinės katastrofos.
V. Jurevičiaus (BFL) nuotr.
V. Jurevičiaus (BFL) nuotr.

– Kaip susipažinote su romais?

– Gimiau ir užaugau Panevėžyje, ten romai gana integruoti. Kaimyniniame rajone gyveno tvarkinga romų šeima. Vėliau sužinojau, kad tai buvo Teofilės Bagdonavičienės, pirmosios elementoriaus romų vaikams autorės, sodyba. Ji man atrodė labai įdomi ir paslaptinga moteris.

Kai apsigyvenau Vilniuje, įsitraukiau į projektą „Padėk pritapti“. Su bendraminčiais mokykloje padėjome romų vaikams ruošti pamokas, o jų tėvams palaikyti ryšį su mokyklos administracija.

Nors tai nebuvo projekto dalis, lankydavau ir mamas kalėjimuose. Paskui pamažu užsimezgė asmeniniai ryšiai, gimė idėjų. Dabar tiesiog bendrauju su romais, nėra jokių socialinių projektų.

– Jūs jau šešerius metus fotografuojate ir filmuojate romus. Kaip gimė tokia idėja?

– Patys romai turėjo tokį poreikį. Kai moteris išveždavo į kalėjimą, jos dažnai net nežinodavo, kur jų vaikai, likdavo be jokių kontaktų. Aš tuos vaikus surasdavau, fotografuodavau, į kalėjimą siųsdavau nuotraukas. Buvo keli tokie atvejai. Negalėčiau girtis didžiule suteikta pagalba, tiesiog dariau tai, ką galiu.

– Esate minėjusi, kad romai į fotografiją turi specifinį požiūrį. Koks tai požiūris?

– Meniniai rakursai ar portretai jiems nelabai patinka. Jei tai vaiko nuotrauka, jis turi būti visu ūgiu, kad mama suprastų jo nuotaiką, pamatytų, kiek išaugęs. „Sustatyk visus vaikus pagal ūgį“, – būdavo ir tokių norų. Taip palaikomi socialiniai ryšiai.

– Turbūt reikia turėti asmeninį santykį, kad romai leistųsi fotografuojami?

– Dabar jie visai neįsileidžia nepažįstamųjų su kameromis. Fotografas laisvai vaikščioti ir fotografuoti gali tik su policija. Kitu atveju užklydusius skurdo medžiotojus jie tuojau pat išvaro.

Romai bijo patyčių. Jie nėra kvaili. Daug kas įsivaizduoja, kad su romais gali elgtis kaip su gyvūnais zoologijos sode – atvažiuoji, apžiūri, fotografuoji. Jie normalūs žmonės, saugantys savo privatumą, turintys svajonių. 

– Kaip manote, kodėl romai visuomenėje stigmatizuojami?

– Tai diskriminacija. Romai išstumti iš visuomenės, o tai paskatina skurdą. Skurdas lemia socialines problemas, nusikalstamumą. Labai sunku kažką pakeisti. Net jų kultūroje vyrauja kriminalinis mąstymas. Jei kažkam ir pavyksta integruotis, tai tik dėl iš kartos į kartą dėtų šeimyninių pastangų mokytis, dirbti ir pan. Pavyzdžiui, moteris grįžta iš įkalinimo įstaigos, pasiima savo penkis vaikus, bet jai nesuteikiama jokios pagalbos. Grįžusi moteris pamato, kad jos namas sugriautas, todėl įsiprašo pas giminaičius, o paskui vėl įtraukiama į tą pačią veiklą. Jei nori žmogų integruoti, jam reikia suteikti galimybių pakeisti aplinką.

– Ar tiesa, kad žodžiai „romai“ ir „narkotikai“ susiję?

– Toks mūsų žiniasklaidos produktas. Lietuvoje gyvena 2 tūkst. romų, o atrodo, kad problema tokia, lyg gyventų 50 tūkst. romų ar daugiau. Pavyzdžiui, Kirtimuose – apie 500 žmonių, iš kurių 46 proc. vaikai, dar yra ir senukų. Remiantis tik statistika, galima manyti, kad platintojų susidaro vos viena gauja. Kokio masto problemą gali sukelti 2 tūkst. žmonių, jei ir visi narkotikais prekiautų? Romų demonizavimas viduramžiškas. Skaudu pripažinti, kad žiniasklaida formuoja tokį blogą įspūdį.

Beveik metus romai gyvena be vandens, šulinių jie neturi, nes draudžiama kasti valstybinę žemę. Vanduo atjungtas dėl skolų, bet pagal ES direktyvas vanduo yra žmogaus teisių klausimas. Teisė į vandenį nuo 2015 m. rugsėjo 8 d. yra žmogaus teisių dalis. Atjungti vandens negalima net už skolas. Vilniuje vanduo atjungtas visai bendruomenei. Vaikai viduriuoja. Vos vienas žingsnis iki humanitarinės katastrofos.

Nuo to ir reikėtų pradėti kalbėti apie romų padėtį visuomenėje ir tik paskui reikalauti, kad jų vaikai lankytų mokyklą, o suaugusieji dirbtų. Į kokį darbą gali eiti, kai neturi nei kur rankų nusiplauti? Prioritetai tampa visai kiti: kaip atsigerti, kaip nuprausti vaiką. Tokia padėtis prieš Kalėdas. Juokinga, kai ponai pilsto sriubą, vyksta labdaros koncertai, o Vilniuje žmonės neturi vandens.

– Kuo kultūriškai esame panašūs, kuo skiriamės?

– Jų tradicijos yra uždaros bendruomenės tradicijos. Moterų padėtis gana sudėtinga, labiau primena rytietišką kultūrą.

– Minėjote, kad Panevėžyje situacija kitokia. Kodėl taip nutiko Vilniuje?

– Kirtimai – skurdo zona. Visi, kurie prasigyveno, nuomojasi būstą mieste arba išsikelia į priemiestį. Kirtimuose gyvena pačios skurdžiausios šeimos, kurios neturi jokių galimybių pakeisti savo gyvenimą.

– Ką patartumėte Vilniaus valdžiai?

– Pirmiausia – įjungti vandenį, kad žmonės turėtų kur vaikus nuprausti ir patys nusiprausti. Nebežinau jau, kur ir berašyti. Gaunu atsakymus, kad rengiami veiklos planai. Dabar žada vandenį įjungti vasario mėnesį – procesas vyksta labai lėtai. Greiti tik nubausti, pakenkti.

Net ir turint galimybių, romams išsinuomoti būstą sunku. Iki susitikimo su būsto šeimininkais viskas gerai, o, kai pamato, kad žmogus tamsesnio gymio, nuomoti nebenori. Toks buitinis rasizmas kenkia integracijos procesui.

Mes su drauge rome stovėjome sušalusios gatvėje. Buvau užsirišusi skarelę. Išsikvietėme taksi, o taksistas, vos mus pamatęs, nuvažiavo. Tąkart patyriau diskriminaciją. Tik tai pajutus galima suprasti, ką reiškia diskriminacija, kaip jautiesi, kai kiekviename žingsnyje esi lydimas nepalankių žvilgsnių.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...