captcha

Jūsų klausimas priimtas

Psichologė: diskriminaciją dėl lyties patiria ir paaugliai

Psichologai pastebi, kad paauglystėje pradeda atsirasti tarpasmeninės bendraamžių agresijos formos, tokios kaip seksualinis priekabiavimas arba homofobinės ar seksistinės patyčios, LRT RADIJUI sako Mykolo Romerio universiteto docentė Rasa Erentaitė. Nors, pastebi ji, paprastai diskriminaciją dėl lyties vertiname iš teisinės perspektyvos, o paauglystėje tie įstatymai negali būti taikomi. Specialistai pabrėžia, kad paaugliai jaučia tam tikrą nepasitenkinimą apribojimais, kurie susiję su socialine lytimi. „Tarkim, aš negaliu kažko daryti vien todėl, kad esu vaikinas, yra tam tikra veikla, kuri man tarsi nepridera“, – kalba psichologė.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

– Kas yra lyties tapatumas?

– Lyties tapatumas skirtingose gyvenimo srityse gali reikštis labai skirtingai. Vienoje srityje asmuo gali labai stipriai tapatintis, tarkim, su kažkokiomis moteriškumo ideologijos  nusakomomis savybėmis, o kitoje srityje su tomis pačiomis savybėmis gali visai nesitapatinti. Taigi vertinti ir apibrėžti lyties tapatumą pradėta kaip kažkokį daugiaaspektį, daugiapusį reiškinį, kurio taip paprastai nepamatuosi.

2000–2001 m. atsirado siūlymas iš viso nebeprisirišti prie moteriškumo ir vyriškumo ideologijų apibrėžiant, kas yra lyties tapatumas, ir buvo pasiūlyta jį vertinti tiesiog kaip žmogaus mintis ir jausmus, kurie susiję su ta lyties kategorija, kuriai tas asmuo save priskiria. Savybės ir požymiai, kurie siejami su lyties kategorija, jau buvo daugiau įvardijami kaip lyties ideologija arba lyties stereotipai, t. y. tas turinys, kurį visuomenė ar kažkokia kultūrinė grupė sukiša į moteriškumo, vyriškumo ar dar kažkokią kitą lyties kategoriją. O lyties tapatumas yra tai, kaip aš jaučiuosi ir ką galvoju apie tai, kad priklausau tam tikrai lyties kategorijai.

– Kitaip tariant, lyties tapatumas yra absoliučiai subjektyvus, mokslo požiūriu, nėra teisingo būdo būti moteriškai ar vyriškam?

– Taip. Ir tai labai priklauso nuo paties žmogaus: kaip jis save identifikuoja, kaip supranta lyties kategoriją, nes vienos kultūrinėse grupėse vyriškumas gali būti apibrėžiamas vienaip, kitur – kitaip, todėl, tapatindamasis su sau reikšmingos grupės, samprata žmogus gali jaustis vienaip ar kitaip. Tai yra subjektyvu, niekas negali pasakyti, kad tavo lyties tapatumas turi būti toks ar kitoks ir tada tu jausiesi gerai, jausiesi pritampantis visuomenėje ar savo grupėje ir t. t. Psichologija gana vėlai atsitokėjo ir apsidairė, kas vyksta moksluose aplink ją, ir nutarė, kad reikėtų pradėti tai vertinti sudėtingiau ir teoriškai, ir empiriškai.

– Kodėl svarbu paauglystėje tirti, kaip formuojasi lyties tapatumas psichologijos požiūriu?

– Daugiausia akcentuojama tai, kad paauglystėje vyksta kūno diferenciacija. Viena vertus, tai – paties paauglio matymas, kad jo kūnas keičiasi, kita vertus, tai – matymas, kad aplinkiniai jį vertina per pasikeitusį kūną ir dėl tų biologinių pokyčių vis labiau priskiria tam tikrai lyties kategorijai. Be abejonės, tai veikia ir savęs supratimą, savęs vaizdą. Apskritai tapatumas yra suprantamas, kaip aš save matau ir kad tai atitinka tai, kaip mane mato kiti, ko nėra dar vaikystėje.

Vaikystėje, nepaisant to, kad vaikai daug žaidžia tik savo lyties grupėje ir gali kartais labai užsispyrusiai atlikti tam tikrus veiksmus, siejamus tik su viena lytimi, tai turi kitą reikšmę negu paauglystėje. Vaikai tą daro daugiau savo pačių iniciatyva, pasaulio suvokimo tikslais. O paauglystėje jau yra visai kitas kontekstas ir santykiai su aplinkiniais, kurie pradeda paauglius vertinti pagal besikeičiančius kūnus. Pavyzdžiui, pastebima, kad paauglystėje pradeda atsirasti tarpasmeninės bendraamžių agresijos formos, tokios kaip seksualinis priekabiavimas arba homofobinės ar seksistinės patyčios.

– Kaip savo lytiškumą ir savo lytį suvokia paaugliai ir kaip jie dėl to jaučiasi?

– Išryškėjo aspektas, kad jie jaučia tam tikrą nepasitenkinimą apribojimais, kurie susiję su socialine lytimi. Tarkim, aš negaliu kažko daryti vien todėl, kad esu vaikinas, yra tam tikra veikla, kuri man tarsi nepridera. Šį aspektą galima laikyti nauju aspektu, kuris užsienio tyrimuose (bent jau publikuotoje medžiagoje) nėra aptariamas ir kol kas nėra išryškėjęs. Manau, kad tai galbūt rodo, jog paaugliai taip pat patiria tam tikrą diskriminaciją dėl lyties.

Mes paprastai diskriminaciją dėl lyties vertiname iš teisinės perspektyvos, nes tam tikri įstatymai prieš diskriminaciją pritaikomi darbo srityje, kur žmones draudžiama diskriminuoti pagal lytį. O paauglystėje tie įstatymai negali būti pritaikomi, nes, tarkim, paaugliai dar nedirba ir pan. Bet ir paauglystėje yra tam tikrų savitų diskriminacijos formų. Galima sakyti, kad su tuo paaugliai susiduria, tik mes ne iki galo žinome, kaip tai juos veikia.

Mes žinome, kad, tarkim, moterims sunkiau užimti aukštesnes pareigas, jos gauna mažesnį atlyginimą už tą patį darbą, kad galbūt vyro nepriims į kažkokį darbą, kurį, įsivaizduojama, turėtų dirbti moteris, pavyzdžiui, tai gali būti vaikų auklėjimas, slauga ir pan. Paauglystėje tų formų dar nežinome, bet tam  reikėtų skirti dėmesio, nes tai – vienas iš aspektų, veikiantis paauglių savęs vaizdą ir lyties tapatumą.

– Vaikinų ir merginų suvoktas savo lyties tapatumas skiriasi. Kai kurie Jūsų ir Jūsų kolegų darbai rodo, kad merginos dažniau linkusios sirgti depresija dėl spaudimo atitikti kažkokius įsivaizduojamus visuomenės standartus. Kokie yra ryškiausi primetami standartai ir kaip tas spaudimas gali pasireikšti?

– Pastebima tai, kad tarp paauglių merginų labiau išreikšti depresiniai požymiai, jos turi slegiančių minčių, daugiau nevilties ir panašių jausmų. Tai prasideda ankstyvojoje paauglystėje. Takoskyra tarp paauglių merginų ir vaikinų išsilaiko praktiškai visą paauglystę ir skirtumas pradeda mažėti vėlyvojoje paauglystėje. Kai kurie tyrėjai šį skirtumą ir sunkumus bando aiškinti ir lyties vaidmenimis, su kuriais susiduria paaugliai.

Tiriant, su kuo susiduria paauglės, buvo pastebėta, kad paauglystėje yra dvi ypač ryškios moteriškumo ideologijos dimensijos. Viena – kūno, kaip objekto, vertinimas, savęs tapatinimas su tuo, kaip aš atrodau, ir viskas – daugiau nieko. Tai toks savęs sudaiktinimas. Kita – neautentiškumas tarpasmeniniuose santykiuose: paauglės jaučia, kad turi būti malonios, linksmos, daug šypsotis, turi būti paklusnios, geros, atvirai neišreikšti pykčio, nepasitenkinimo, nekonfrontuoti. Merginos tai patiria būtent dėl to, kad yra merginos, t. y. tokia besišypsanti paauglė vertinama kaip labiau atitinkanti moteriškumo standartus.

Taigi kuo labiau paauglė atitinka tas moteriškumo ideologijos dimensijas arba tuos aspektus, kuriuos minėjau, tuo labiau išreikštas jos depresiškumas ir kiti psichologiniai sunkumai, tuo menkesnis savęs vertinimas. Tai taip pat siejama ir su valgymo sutrikimais. Kur kas mažiau tyrimų apie tai, kaip vyriškumo ideologijos paauglystėje susijusios su vaikinų patiriamais sunkumais. Negalima sakyti, kad vaikinai nepatiria psichologinių ar elgesio sunkumų, – jie patiria, bet labiau išreikšti kiti aspektai.

– Kiek svarbūs žodžiai, kuriais mes vadiname elgsenos bruožus, kažkokias žmogiškas savybes ar patį lytiškumą? Labai dažnai minimi žodžiai – „tradicinė orientacija“, „normalumas“. Galbūt, keisdami kalbą, galėtume keisti tai, kaip mes galvojame ir suprantame tuos reiškinius?

– Manau, kad kalba labai svarbi. Visų pirma tai žodžiai, vartojami tyčiojantis, nes, kaip minėjau, paauglystėje atsiranda homofobiškos, seksistinės patyčios. Mes žinome, kad labai daug tų įžeidžiančių žodžių turi tam tikrą lytiškumo atspalvį. Taigi išgyvendinti tuos žodžius būtų labai svarbu. O skirstymas į tai, kas normalu ir nenormalu, tinkama ir netinkama, yra labai problemiškas, Kiekvieną kartą, kai vartojame žodį „normalu“ šalia kažkurios lyties kategorijos, iš karto įtvirtiname tam tikras savybes, tad tą sampratą tampa sunkiau keisti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...