captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai: „Pasaulio lietuvių jaunimas“ pradėtas leisti neturint nė cento

Nutarus leisti žurnalą „Pasaulio lietuvių jaunimas“, nuspręsta, kad jis turi būti tokios kokybės, kokios lietuvių jaunimas dar nėra matęs, 1973 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Jurgiui Blekaičiui pasakojo žurnalistė Jūratė Jasaitytė. Jos žodžiais, pirmas ir antras žurnalo numeriai buvo pradėti leisti neturint nė vieno cento, tačiau lietuviai susidomėjo ir patys parėmė leidinį aukomis.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

– Koks yra žurnalo „Pasaulio lietuvių jaunimas“ pobūdis?

– Žurnalą nutarę leisti, mes pirmiausia nesprendėme, kad jis turi būti tokios kokybės, kokios dar lietuvių jaunimas nėra matęs. Norėjome, kad jis būtų švarus, patrauklus ir labai gražus, nes, kiek esu studijavusi žurnalistiką, pirmiausia akį pritraukia pati žurnalo arba laikraščio išvaizda, o tada – turinys. Turinys, pavyzdžiui, trečiame puslapyje prasideda žodžiu skaitytojui, kuriame mes bandome kiek daugiau pasidalinti savo mintimis, ką mes galvojame, kaip jaučiamės, kad žmogus, paėmęs žurnalą ir perskaitęs pirmąjį puslapį, susipažintų su mumis ir jaustų, kad kalba kaip draugas su draugu.

Antrame numeryje mes išdėstome pirmojo numerio leidimo problemas, pavyzdžiui, kaip užlipinome vienus ženkliukus, bet juos reikėjo atlipinti, nes gavome kitokius, kad negalėjome su kompiuteriais susitvarkyti, kad du iš mūsų štabo nutarė susituokti. Pobūdis toks, kad mes esame jūsų draugai – jūs esate mūsų draugai, mes norime su jumis pasidalinti mintimis.

Toliau yra „Kas, kur, kada“ – skyrius, kuriame yra kalendorius. Išėjus pirma numeriui, išgirdome, kad ten daug žinių yra pasenusių. Tačiau mes manome, kad jaunimas ne vien Čikagoje ar Šiaurės Amerikoje, bet ir visame pasaulyje turi žinoti, kokia, kur ir kada opera buvo pastatyta. Taigi kada nors susitikę (vis vien susitiksime), galėsime pasidalinti mintimis. Dar yra skyrius „Kronika“, kuriame yra trumpos žinutės apie vienos ar kitos organizacijos veiklą, apie bendrus jaunimo pasiekimus ir pan.

Kitas – popuri skyrius. Jis redaguojamas anglų kalba ir jame yra trumpos žinutės apie tai, kas vyksta tarp lietuvių. Taip pat yra skyrius „Tėviškėlė“, kur dedame žinias apie tai, ką jaunimas daro pačioje Lietuvoje. Yra skyrius „Žodžiai už laisvę“ – ten mes dedame žinias apie mūsų pavergtų brolių kraštus, pavyzdžiui, yra apie ukrainiečius, latvius, estus ir kitus, nes mums įdomu, ką jie daro, jiems įdomu, ką mes darome.

Taip pat yra „Knygų lentyna“, kurioje pristatome vieną kitą knygą, kurią visa redakcija yra perskaičiusi ir kuri, visos redakcijos sprendimu, yra pakankamai gera, kad ją būtų galima parecenzuoti ir siūlyti kitiems jaunuoliams perskaityti. Taip pat turime skyrių, kuriame pristatomi pasikalbėjimai su tam tikros srities žinomais asmenimis. Yra ir vedamasis skyrius, pavadintas „Alfa ir omega“ (pradžia ir galas), – čia jau aštresniais žodžiais pasakytos mūsų mintys, skaitytojų laiškai.

– Pasakėte, kad pradedate nuo trečio puslapio. Turbūt todėl, kad pirmas ir antras yra viršelis?

– Taip, viršelį mes bandome daryti kuo patrauklesnį, kad būtų malonu žurnalą paimti į rankas.

– Kokie laiškai, kokie atsiliepimai?

– Esame gavę nemažai. Išsiuntėme tris tūkstančius pirmojo numerio ir gavome apytikriai tūkstantį laiškų, kurių didžioji dauguma yra prenumeratos. Žurnalą ketiname leisti kas du mėnesius ir atrodo, kad tai pasieksime, nes dabar jau antras numeris yra adresuojamas, o trečiasis – jau spaustuvėje. Ateina daug prenumeratų, daug pasisakymų, kad žurnalas patinka, prašoma toliau siųsti arba užsakoma kitam žmogui arba vaikams. Labai gerai, atrodo, einasi.

– Kaip finansiškai? Vien iš prenumeratos neišsilaikysite.

– Iš prenumeratos lietuvių spaudai sunku išsilaikyti, nebent leidžiamas koks didesnis dienraštis, kaip „Draugas“ ir pan. Bet mes gauname nemažas sumas aukų. Dabar pirmasis numeris išėjo: pradėjome neturėdami nė vieno cento, tačiau gavome aukų ir galėjome išsiuntinėti. Antrą numerį pradėjome irgi neturėdami nė vieno cento, tačiau jau turime pakankamai pinigų išsiuntinėti ir antrąjį numerį.

Kadangi dabar platiname Algio Rukšėno knygą „Day of Shame“ („Gėdos diena“), gauname tam tikrą procentą. Esame kalbėję su Pasaulio lietuvių bendruomenės valdyba, kuri pažadėjo, kiek galės, mums padėti. Tačiau jei įkliūsime į tokią bėdą, kai jau tikrai negalėsime išsiversti, manau, kad lietuvių visuomenė supras žurnalo ir paties ryšio centro reikalingumą ir mums padės.

– Užsiminėte apie Algio Rukšėno knygą „Day of Shame“. Galite keliais žodžiais apibūdinti ją?

– Algio Rukšėno knyga man padarė labai didelį įspūdį. Kai Čikagoje buvo ruošiamos demonstracijos dėl Simo Kudirkos, man teko aktyviai dalyvauti jų ruošimo darbuose ir aš tą knygą paėmiau. Su Algiu susipažinau, kai jis tą knygą rašė Bostone. Pats Algis man padarė labai didelį įspūdį. Knygos rankraštį (pirmuosius straipsnelius) skaičiau prieš dvejus metus, o kai paėmiau pačią knygą, tai buvo tikrai malonu, Simo Kudirkos įvykis atrodė lyg gyvas. Knyga yra taip parašyta, kad negali padėti, ji kaip mūsų geriausia kokios staigmenos istorija.

– O Algis Rukšėnas yra žurnalistas, rašytojas?

– Algis yra baigęs politikos mokslus ir yra dirbęs UPI („United Press International“) agentūroje, kur dirbdamas sužinojo apie pačios knygos rašymą. Jis nuo mažų dienų, kiek man yra pasakojęs, visada norėjo rašyti. Prieš pradėdamas rašyti šitą knygą, jis buvo pradėjęs rašyti apie partizanų veiklą Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu. Tos knygos jis nebaigė, nes buvo būtina parašyti apie Simą Kudirką ir jo istoriją iškelti į amerikonų visuomenę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...