captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žiema Lietuvoje: ar Kalėdų Senelis vėl bris per atlydžio košę ar dumblą

Lietuvoje – žiemos metas. Nors gamta dar lyg ir nepasiryžta tikrai žiemai, tačiau sniegelio dangus vis paberia. Žinoma, jis beregint pavirsta taip reikalingu vandeniu. Kas žino, kada ateis ta diena, kai sniegelis netirps, šalčio sustingdytas pradės gruzdėti po kojomis ir virs tikru sniegu... Mums atrodo, kad tokios žiemos dar teks palaukti. Tiesiog gamta jai nėra subrendusi ir kol kas nepanašu, kad kas nors pasikeistų.
Sipa USA/Scanpix nuotr.
Sipa USA/Scanpix nuotr.

Iki Kalėdų tikrosios žiemos nelaukime. Jeigu pasirodys kokie nors jos ženklai, stebėkime juos. O gal mes suklysime – gal Kalėdų Senelis tikrai ateis baltu taku. Keletą paskutinių metų jam vis tekdavo bristi per atlydžio košę ar dumblą.

Kad gamta daro tai, kas jai priklauso, rodo dienos ilgis. Diena trunka septynias ir pusę valandos, ši tendencija išliks jau mažiau kaip dvi savaites. 18 šviesos minučių, kurios dar bus prarastos, nedaug ką reiškia. Taigi jau ir dabar galime jaustis esantys tamsiausių dienų laike. Kasmet gamtoje vyksta tokie patys pokyčiai, o mes juos atrandame lyg iš naujo. Gal todėl, kad jie tokie pastebimi. Ko gero, tamsiausių dienų metas visiems yra panašus į ramybę, tylą ir susikaupimą.

Labai anksti prasideda prieblanda, tačiau tik vėlų vakarą galima pamatyti, kaip ore šastelėjo šešėlis – be garso plastelėjo ir pradingo. Tai naminė pelėda, kuri jau sugrįžo į savo pamiškę – čia peržiemos, o pavasariop tupės lizde ir perės. Nenustebkite išgirdę pelėdas ūkaujančias, nes dabar orai joms labai tinkami, mėnesiena taip pat buvo labai viliojanti.

Žiemą gyvūnams labai svarbu per trumpą dieną susirasti pakankamai maisto. Todėl daugelis jų, aktyvių ir dieną, nevengia žoliauti, lesinėti ir ryto brėkšme, ir vakaro prieblandoje. Žinoma, dabar patogiau gyventi naktį aktyviems žvėrims ir paukščiams – dar bent porą mėnesių jie jausis labai gerai. Tačiau ši žiemos pradžia visus iki valios aprūpina maistu ir lesalu, tad šie reikalai yra lyg ir ne tokie svarbūs.

Ar matėte, kad atsigauna upeliai? Ne taip sparčiai, kaip norėtume mes, bet tokia tendencija yra. Jei lietaus ir greitai ištirpstančio sniegelio rasis vis dažniau, šis procesas iki žiemos gali tapti labai pastebimas. Prie atgimstančių upelių tuoj turėtų pasirodyti vandeniniai strazdai – keleiviai iš šiaurės. Pirmieji jų Žemaitijoje buvo stebėti daugiau kaip prieš mėnesį. Dabar strazdams jau metas, tačiau, jei pakeliui į mūsų kraštą jie aptiks neužšalusių seklių upeliukų, tikrai neskubės. Būna žiemų, kai jų taip ir nesulaukiame.

Tačiau kur jų žvalgytis? Vandeninis strazdas – sraunių upelių gyventojas. Dugne, tarp akmenėlių, jis visada randa lesalo: besislapstančių smulkių vėžiagyvių, moliuskų, vandens vabalų ar mažų žuvelių. Jo durpiškai ruda nugara niūkią žiemos dieną gali atrodyti juosva – ant akmenų prie vandens tūpčiojantį strazdą pamatyti tikrai nelengva. Todėl mūsų klausytojai Žemaitijoje prie savo upelių jų turėtų pasižvalgyti atidžiau – o gal jis, šis neįprastas kaimynas svečias iš šiaurės, jau yra.

Mūsų laukti svirbeliai pasvirbavo sau ir pradingo. Gal nukeliavo toliau į pietus? Ir kitų šiaurės paukščių nedaug tematome, bet daug kas praneša savo sode, sodyboje stebintis kikilius. Nejau jie neturėjo išlėkti? Žinoma, turėjo. Tačiau, esant šiltoms žiemoms, nemažai kikilių pasilieka žiemoti ir mūsų krašte. Vis dažniau lieka liepsnelės, juodieji strazdai. Ar šie pokyčiai turės kokį nors tęsinį, ar šios rūšys taps nuolatinėmis žiemotojomis, pasakyti dar labai anksti.

Prieš keletą dienų aplinkos ministras pasirašė įsakymą, kuriuo nutraukė vilkų medžioklės sezoną daugelyje savivaldybių. Iki gruodžio 1 d. Lietuvoje jau buvo sumedžioti 42 vilkai iš leisto 60 limito. Didžioji jų dalis, kaip medžiotojai sako, – „visoje Lietuvoje“, kiti – savivaldybėse, kur žala buvo didžiausia ir kur kiekvienai jų padalinta po tam tikrą žvėrių skaičių. Dabar liko 18 vilkų limitas, kuris tenka aštuonioms šalies savivaldybėms, kad jos turėtų galimybę atsiskaityti su žalą naminiams gyvūnams dariusiais pilkaisiais.

Jeigu iki gruodžio galo jos nesumedžios tų 18 vilkų, likutis bus leistas sumedžioti vėl visos Lietuvos medžiotojams. Taigi tokia šio sezono medžioklės tvarka...

Jei kalbame apie medžioklę, turėtume dėmesio skirti bebrams. Šių graužikų biologija ir ekologija ne tik labai įdomi, bet ir sudėtinga. Mes visi puikiai žinome jų gebėjimus statyti užtvankas ir reguliuoti upelių vandens lygį, daug ką suprantame apie nepaprastas jų trobas, maisto sandėlius, tačiau mus nelabai džiugina jų gebėjimas graužti. Na, jeigu jie darbuojasi miške, tiek jau to – juk ne visada graužia tik vertingiausius medžius.

Iš tikrųjų kartais jų graužimai tampa didele problema. Štai ir šį rudenį, žiemos pradžioje iš visos Lietuvos žmonės skambina, rašo, klausia, ką daryti, nes bebrai nugraužė pasodintus medelius pačiame miestelio centre, mieste, sode „nukirto“ obelis. Būtų tai medžioklės plotai – viskas būtų paprasta. Tačiau gal gyvenamos teritorijos bebrams yra lyg rezervatai... Ar tikrai taip?

Tarp rudens ir žiemos visada prisimename žvyrę, arba baltąjį teterviną. Šis vištinių būrio paukštis buvo įprastas visą poledynmetį, prisitaikymą prie cikliškai kintančių gamtinių sąlygų rodė jo gebėjimas kiekvieną rudenį rudai pilką kanapėtą savo apdarą pakeisti į baltą. Naikinant, kasant aukštapelkes, kintant klimatui, jau prieš 100 metų žvyrės pasitraukė iš Lietuvos. Tada šiaurrytinėje Lietuvoje buvo sumedžioti gal paskutiniai šios rūšies paukščiai, kurie dabar saugomi Kaune, zoologijos muziejuje.

Daugiau kaip 50 metų apie juos neturime jokių patikrintų duomenų. Gali būti, kad jų Lietuvoje tikrai nebėra. Perinčios žvyrių populiacijos pietinė riba į šiaurę pasislinko šimtus kilometrų. Vadinasi, klimato pokyčiai turėjo didelę įtaką net gyvūnų populiacijoms.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...