captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė: keistenybių knygos (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Salmano Rushdie romaną „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ ir Jose Saramago „Praregėjimą“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Salmanas Rushdie „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“

S. Rushdie – indų kilmės anglų kalba rašantis dešimties romanų, dviejų knygų vaikams, kelių apsakymų rinkinių ir daugybės esė autorius. Lietuviams jis jau senokai pažįstamas iš vertimų. Išversti ir „Mėnulio vaikai“, 1981 m. autoriui pelnę prestižinę Bookerio premiją, ir „Šėtoniškos eilės“, kurioms pasirodžius tuometinis Irano dvasinis lyderis paskyrė S. Rushdie mirties bausmę už islamo išniekinimą, nes jis neva nepagarbiai vaizdavo Mahometą. Irano valstybė su Jungtine Karalyste beveik dešimčiai metų nutraukė diplomatinius santykius, nes britai religinio teismo nuosprendį pripažinti atsisakė ir leido S. Rushdie slapstytis prisidengus slapyvardžiu. Beveik visas jo knygas, išskyrus „Mauro atodūsį“, į lietuvių kalbą vertė Danguolė Žalytė, už vieną iš S. Rushdie vertimų sėdusi į Metų vertėjo krėslą. Taigi, nors sakoma „nespręsk apie knygą iš viršelio“, šiuo atveju jos net neatsivertus galima tikėtis, kad vertimas bus sklandus ir tikslus, o patirtis vėliau šią prielaidą tik patvirtina.

Kritikai mėgsta kartoti, kad S. Rushdie pasakojimams būdingas daugiasluoksniškumas, painumas, savitas realybės ir fikcijos suliejimas, Rytų ir Vakarų kultūrų jungtys ir priešpriešos. Šis rašytojas dažnai vadinamas „magiškojo realizmo“ kūrėju ir pats tokiam apibūdinimui nesipriešina – keliuose interviu jis sakė, kad išgalvotos fantastiškos istorijos gali labai tiksliai kalbėti apie gyvenamąją tikrovę. Kai S. Rushdie išleidžia naują knygą, visada kyla nemažas šurmulys: ji reklamuojama, perkama, į užsienio kalbas pradedama versti dar knygų rinkoje net nepasirodžiusi originalo kalba. Ne išimtis ir naujausias kūrinys „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“. Iš viso išeina tūkstantis ir viena naktis: S. Rushdie dažnai žaidžia islamo ar tiesiog Rytų  pačia bendriausia prasme intertekstais, o šįkart daugiausia remiasi garsiajame pasakų rinkinyje apsakytu stebuklingu ikiislamišku džinų ir džinių pasauliu – Parystanu. Antspaudai tarp žmonių pasaulio ir džinų pasaulio sulūžo per didžiąją audrą Niujorke, ir į Žemę atkeliavo keturi didieji ifritai – vaidingi, pasipūtę, žmones niekinantys ir jais it marionetėmis žaidžiantys juodieji džinai. Jie vykdo filosofo Algazelio, realaus asmens, gyvenusio XII a., nurodymą. Filosofas manė, kad iš baimės žmogus gali grįžti prie Dievo, ir siekia tuo įtikinti savo priešininką – filosofą Ibn Rušdą, geriau žinomą kaip Averojų, vieną didžiausių Aristotelio komentatorių, bandžiusių savitai sutaikyti tikėjimą ir protą. Būtent šių dviejų figūrų konfliktas – įtampa tarp religinio fanatizmo ir racionalumo – sudaro vieną svarbiausių pasakojimą struktūruojančių priešpriešų. Ibn Rušdą įsimylėjusi džinų princesė Dunija vieną po kito gimdo jam vaikus, kurių skiriamasis bruožas – ausys be lezgelių. Kai antspaudai tarp dviejų pasaulių sulaužomi, būtent šių save esybe dvigubų vaikų propropropropro (vienu ar dviem „pro“ daugiau ar mažiau) vaikaičiai tampa į kovą su juodaisiais ifritais stojusios Dunijos „mažąja armija“, slaptu ginklu.

Kaip dažnai būna S. Rushdie romanuose, siužeto nuosekliai ir tiksliai perpasakoti neįmanoma: ir šalutinių įvykių, ir veikėjų tiek daug, kad knyga it Šechrezados pasaka atrodo niekad nesibaigsianti. „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ yra viena trumpesnių šio rašytojo knygų, ir galbūt todėl, kad jis įpratęs valdyti didesnės apimties tekstą, atrodo šiek tiek konspektyvi ir chaotiška, ypač pabaigoje. Šis romanas – lyg tekste minima kiniška dėžutė: iš vienos išlenda kita, iš jos – dar kita, ir taip be galo. „Vis naujas balsas sekė vis naują pasaką, nė viena nesibaigdavo, nes dėžutė neišvengiamai rasdavo naują istoriją kiekvienoje nebaigtoje, kol ėmė atrodyti, kad tikrasis visatos principas yra nukrypimas, kad vienintelė tema yra temos keitimosi būdas, ir kaip galima gyventi tokiomis beprotiškomis aplinkybėmis, kuriomis niekas nelieka toks pat ilgiau kaip penkias minutes ir nė vienas pasakojimas nepapasakojamas iki galo, tokioje aplinkoje negali būti prasmės, tik absurdas, tik beprasmybė, kuri ir yra vienintelė įmanoma įžvelgti prasmė“, – taip komentuojama ir esmiškai nestabili žmogaus būtis naratyvuose, ir šio konkretaus romano konstravimo principas. Jame irgi vienas pasakojimas gimsta iš kito, taip randasi gausybė šalutinių veikėjų, pasakojimo gijų, temų, kurios net pabaigoje nesurišamos į vieną tvirtą mazgą. Mazgas veikiau nukertamas, greitosiomis suminint atomazgą paaiškinančius įvykius: svarbiausias jų – džinė Dunija paaukoja save, savo kūnu užkamšydama visus plyšius tarp žmonių ir džinų pasaulių.

Specifinę struktūrą iš dalies paaiškina įdomi pasakojimo perspektyva. Kalbama iš tolimos ateities: pasakotojas, atstovaujantis futuristinei bendruomenei jau sunkiai atskiria, kur legendos, o kur tikrovė, todėl pats prisipažįsta esąs nepatikimas ­– viską pasakojantis taip, kaip jam pavyko sužinoti. Kalbančio subjekto daugialypiškumą, bendruomeninę prigimtį išduoda nuolat kartojamas įvardis „mes“. Rodos, pasakojimas iš ateities siūlo tam tikrą viltį, bent jau tokią, kad ta ateitis bus, kad nei džinai, nei patys žmonės artimiausiu metu pasaulio nesunaikins. Iš pirmo žvilgsnio žadama lyg ir laimė: „Didžiuodamiesi sakome, kad tapome protingais žmonėmis. Žinome, kad pasakojimai apie karus ilgai apibūdindavo mūsų rūšį, bet mes įrodėme, kad pasakojimus galima keisti.“ (p. 302) Tačiau, sandariai uždarius plyšius tarp dviejų pasaulių, žmonės nustojo sapnuoti, nes į žemę nebeprasiskverbė nė lašelis fėjų burtų. „Dauguma mūsų patenkinti. Gyvenimas geras“, – atkakliai tvirtina „didžiuoju mes“ save tituluojantis kolektyvinis subjektas. Ir čia pat priduria: „Kartais, nes ne visai atsikratėme iškrypimo, mes ilgimės košmarų.“ Siautėjantys džinai knygoje – siautėjančios žmonių aistros, dažnai nesąmoningi kompleksai, baimės, polinkiai į brutalumą, paprastai tariant – tamsioji žmogaus pusė, Carlo Gustavo Jungo aprašytas „šešėlis“. Būtent šis pabrėžtinas negatyvumas romano pabaigą sutirština, suproblemina: dingsta iliuzija, kad žmonija kada nors galėtų tapti tobula.

Kitas įdomus teksto sluoksnis – Vakarų ir Rytų sankirta, firminis S. Rushdie patiekalas ir populiari tema šiuolaikinėje literatūroje. Juodųjų džinų veržimąsi į mūsų pasaulį ir jų krečiamas kartais labai žiaurias eibes – sėjamą baimę, chaosą, žudynes, levitaciją ir kt. – interpretuoja kaip terorizmo grėsmę Vakaruose. Laikantis šios minties gijos, galima drąsiai sakyti, kad ikiislamiškos rytietiškos mitologinės figūros pasirinkti ne veltui: jie aiškiai nurodo į regioną, kurio baiminasi Vakarų visuomenė, ir to regiono simboliką – brangakmenius, plačkelnes ir panašiai – bei grėsmę sieja ne su viena konkrečia kultūra ar religija, o su netinkamai realizuojamos energijos ir aklo fanatizmo gaivalu pačia bendriausia prasme. Taigi naujasis S. Rushdie romanas gali būti įdomus labai plačiai auditorijai: ir tiesiog greitą siužetą mėgstančiam, ir politišką meną branginančiam, ir postmodernizmo estetika besižavinčiam skaitytojui.

Jose Saramago „Praregėjimas“

J. Saramago – 1998 m. Nobelio premijos laureatas iš Portugalijos, ko gero, vienas stipriausiai šiai šaliai atstovaujančių tarptautiniu mastu autorių. Haroldas Bloomas, įtakingasis amerikiečių kritikas ir teoretikas, jį yra pavadinęs svarbiausiu iš šiuolaikinių rašytojų ir paskelbęs pastovia Vakarų kanono dalimi. J. Saramago knygos, kaip ir anksčiau aptarto S. Rushdie, ne kartą sukėlė kone tarptautinį skandalą, mat autorius priklausė Portugalijos komunistų partijai, atvirai ir viešai pasisakydavo už ateizmą, todėl sulaukė ir Europos Sąjungos, ir Tarptautinio valiutos fondo, ir Katalikų bažnyčios kritikos, o Portugalijos vyriausybė jo skandalingąjį romaną „Evangelija pagal Jėzų Kristų“ pasiūlė išbraukti iš apdovanojamų knygų sąrašų.

Daug J. Saramago romanų prasideda netikėta, net šiek tiek siurrealistiška situacija, apimančia didelę dalį visuomenės. Pavyzdžiui, knyga „Kai mirtis nusišalina“ prasideda nuo to, kad niekas nebemiršta, „Aklumas“ – kad visi nežinomos šalies, kai kurių kritikų siejamos su autoriaus gimtąja Portugalija, gyventojai vienas po kito apanka. „Praregėjimas“, „Aklumo“ tęsinys, irgi prasideda nuo savotiškos epidemijos. Neįvardintos šalies neįvardintoje sostinėje, kurią pagal besikartojančius veikėjus galime identifikuoti kaip tą „Aklume“ aprašytąją, vyksta rinkimai. Piliečiai neina balsuoti iki ketvirtos valandos popiet, o tada tiesiog pilte pasipila į rinkimų apylinkes. Suskaičiavus biuletenius, paaiškėja, kad daugiau negu 70 proc. jų tušti. Antrasis turas dar blogesnis: tušti daugiau negu 80 proc. biuletenių. Šalyje įvedama nepaprastoji padėtis: keliai į sostinę blokuojami, piliečiai tikrinami melo detektoriumi, jų klausiama, už kokią partiją balsavo. Sostinė apsiaučiama, piliečių teisė „nieko nedaryti“, kaip šį pilietinį veiksmą vadina pasakotojas, paskelbiama terorizmo aktu. Galiausiai metro stotyje sprogsta bomba: išaiškėja, kad ją susprogdino vyriausybės pasamdyti asmenys, kad būtų galima labiau apkaltinti vadinamuosius „tuščiabiuletenius“.

„Praregėjime“ itin mažai dėmesio skiriama aplinkos detalėms. Veikėjai taip ir lieka bevardžiai – pakanka nuolat kartojamų apibūdinimų „municipaliteto pirmininkas“, „sekretorė“, „vairuotojas“, „gydytojas“ ir t. t. Tekste ironiškai komentuojama: „Tikriausiai ypač reiklių skaitytojų neliko nepastebėta, kiek mažai dėmesio, o gal ir visai jokio, šios istorijos pasakotojas skiria aplinkai, kur vyksta aprašytasis veiksmas, nors ir gana lėtas. <...> Mums daug svarbiau atrodo stebėti nerimo raukšles, vagojančias pirmininko kaktą, galbūt jis mano, kad pasakė per daug ir vidaus reikalų ministrui sudarė įspūdį, kad perėjo į priešo gretas.“ (p. 102–103) Romane gilinamasi į veikėjų santykius, politines ir socialines peripetijas, neapibrėžtas nuojautas, santykius. Ne be reikalo sužaidžiama ir žanrine priklausomybe: knygos paantraštė – „Esė apie proto aiškumą“ – nurodo į realų politinį matmenį. Tipiška J. Saramago kalba – ilgi sakiniai be skyrybos ženklų, kur veikėjų replikas atskiria tik didžiosios raidės – skaitymą komplikuoja, tad šis romanas nėra greito ir lengvo knygų vartojimo mėgėjams. Tačiau jei ryžtamės plaukti per šią banguojančią sakinių jūrą, rezultatas neblogas: pasak Ursulos Le Guin, J. Saramago išties yra rašytojas, kuriuo verta pasitikėti ir neperšokti per ilgus sintaksiškai komplikuotus periodus.

J. Saramago tekstams neigiamas požiūris į valdžią, galios struktūras yra tipiškas. Juose dažnai rodoma visuomenė, kurią terorizuoja jos vadai. Žinoma, ši skirtis tarp „išnaudojančiųjų“ ir „išnaudojamųjų“ gali būti suprasta kaip kairiosios politinės ideologijos manifestavimo forma. Politikų panika, propaganda, nepamatuotos ir absurdiškos priemonės prieš piliečius primena farsą. Situacijos dažnai kafkiškos, veikėjų dialogai, kad ir kokią įtampą turėtų kelti, išspaudžia ir kreivą šypsenėlę. Šis absurdiškas biurokratizmas, valdžios organų neadekvatūs veiksmai primena Franco Kafkos paradoksalų pasaulį. Pabaiga irgi kafkiška: „Procese“ mirštantis pagrindinis veikėjas K. dar spėja ištarti „Kaip šuva“, o „Praregėjime“ samdomas žudikas nušauna gydytojo žmoną, paskui – jos kaukiantį šunį, o šūvius girdėję neregiai komentuoja: „Nepakenčiu kaukiančių šunų.“ Taip nekaltai nužudytos moters figūra susiejama su šuns: jie su vyru buvo nepatenkinti valdžia, vadinasi, valdžios požiūriu buvo it nepakenčiami „kaukiantys šunys“. Ir nors „Praregėjimą“ skaityti nelengva, kartais sintaksė atrodo netikslinga ir pernelyg įmantraujanti, o politinei kairei alergišką skaitytoją kartais pernelyg atvirai manifestuojama ideologija gali erzinti, tekstas parašytas meistriškai, veiksmas, kad ir lėtai besirutuliojantis, prikausto dėmesį, Zigmanto Ardicko vertimas raiškus kaip visada, taigi ši knyga galėtų atrasti vietą prisiekusio knygų mylėtojo lentynoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...