captcha

Jūsų klausimas priimtas

Besiruošiantiems lesinti paukščius gamtininkai primena penkias taisykles

Didžiausia staigmena, kuri iš tikrųjų nebuvo nelaukta ir netikėta, tapo pirmasis šių metų sniegelis. Jis iškrito, kaip visada, paskutinę lapkričio dekadą ir buvo vadinamas ne sniegu, bet krituliais. Lietuva – didelė šalis. Iš tikrųjų ne visi matė tą naują baltą gamtos spalvą. Jos neregėjo Kuršių nerijos gyventojai, ir kitur ji buvo vos regima. O apie Kauną laukai kai kur buvo lygiai balti. Taigi – gražu, balta, bet nešalta.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Dar ne laikas šalčiui, šis sniegas, šie krituliai – ne iš žiemos. Jie turi labai svarbią misiją – priminti apie žiemą, kad ji gali būti, kad dar nepanaikinta. Antra vertus, drėgmės ištroškusiai žemei šis sniegelis yra kur kas vertesnis už lietų. Dabar, kai vanduo garuoja labai neintensyviai, visas tirpsmo vanduo tenka dirvai, nes susigeria čia pat, niekur nesrovendamas.

Tačiau, kad ir kiek jo būtų, sausros dugnas yra giliai. Žinoma, vandens reikės visą laiką, visos viltys dedamos į žiemą. Tai ji turėtų iki pavasario atgaivinti upelius ir permerkti žemę.

O kaip į tai reagavo vabzdžiai, kiti bestuburiai? Kokie gamtoje jų ir augalų santykiai? Gerokai prieš pirmąjį snaigenimą žvalgėmės į žydinčius augalus, stebėjomės tuo ir žavėjomės. Įdomiausia, kad daugelis jų, net sniegeliui nutirpus, liko tokie patys. Ir dar – ant jų  galima rasti krutančių vorų, vabzdžių. Pasižvalgykite keliaudami po gamtą – tikrai surasite.

Iškritus pirmajam sniegeliui, laukuose labai pastebimos tapo stirnos. Galima tik džiaugtis, kad jų yra labai daug, kad seniai neregėta žiemos, kuri paprastai gana drastiškai sumažina stirnų populiaciją.

Prieš pat snaigenimą kaimuose teko matyti dabar gana retą vaizdą – želmenų laukuose ganomas avis ir veršelius. Žinau, kad bent jau Suvalkijoje taip darydavo seniau, bet tik dirvai įšalus. Ar tai nepakenkė javų želmenims? Žinoma, jei kenktų, mes turėtume pykti ir ant strinų, kiškių bei kurapkų. Juk jie taip pat maitinasi želmenimis.

Pakenkti nepakenkė – ko gero, atvirkščiai. Kai ruduo užtrunka ir želmenys tampa labai vešlūs, žiemą jiems kyla grėsmė iššusti po sniegu. Pavasarį želmenys kyla iš naujo, tad šiemetiniai yra nesvarbūs, jie buvo reikalingi tik javams įsišaknyti. Tačiau manau, kad žmonės gyvulius vakare sugena į tvartus, juk diena trumpa, o naktis jau ilga. Kaip sako – pelėdų ir vilkų naktys.

Taip, vilkai laiko dabar turi. Prieš porą dienų sužinojome, kad Lietuvoje per šį sezoną, kuris prasidėjo spalio 15 d., jau sumedžiotas 41 vilkas. Iš jų šeši – Ignalinos rajone, po tris – Rokiškio ir Vilkaviškio. Visas šio sezono limitas – 60 vilkų.

Vilkų medžioklės sezonas dar ilgas. O štai paukščių migracija turėjo būti pasibaigusi. Iš tikrųjų ji lyg ir baigėsi. Dabar galima pamatyti tik svirbelius, kurių pulkų taip ir nesulaukėme. Prieš savaitę mačiau gal 60 šių paukščių pulką, skrendantį į pietus, ir viskas.

Tačiau mūsų laidų klausytojas inžinierius, medžiotojas Vytautas Gaulia iš Suvalkijos pranešė įdomų faktą. Jis lapkričio 21 d. didelį pulką žąsų stebėjo Suvalkijos pakrašty, ten, kur Šelmenta įteka į Šešupę, – paukščiai skubėjo pietvakarių link. Atrodytų – įdomu, nes žąsys skrido gana vėlai...

Tačiau yra dar vienas įdomus faktas – kitą dieną daug kur jau pradėjo kristi snaigės, net visai įsisnigo. Įdomu, negi paukščiai žinojo, kas jų laukia? Šiaip jau iš šiaurės atskridusios žąsys mūsų ežeruose apsistoja ir laikosi apie du mėnesius. Kartais – dar ilgiau. O kaip yra šiemet? Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis patikino, kad ir Žuvinte laikosi apie 2 tūkst. žąsų. Vadinasi, jos dar neskuba.

Tačiau žinių turime ir daugiau. Štai iš Suvalkijos, Kazlų Rūdos, mums parašė Elena Rimkuvienė – ji nori pasigirti, kad prie girios esančius sodus šiemet vis dažniau lanko voverės. Jos striksi po egles, laksto stogais. Sodas gyvuoja jau seniai, jame buvę kiškiukų, surastų lizduose, ežių, žalčių, bet voverės apsilankė tik šiemet. Ponia Elena rašo, kad laukia senoviškos gilios žiemos, nes lesykla jau paruošta ir, svarbiausia, pasiruošta lesalų: vyšnių ir slyvų kauliukų, saulėgrąžų, moliūgų sėklų. Įprastiems lesyklos svečiams – zylėms, svilikams, geniams – maisto tikrai pakaks.

Lesyklą įrengti dabar tinkamiausias metas. Paukščiai jau regi labai trumpą dieną, jiems reikia palesti per keletą valandų. Kol kas lesalo gamtoje gausu, tačiau jūsų lesykla jiems turi būti ženklas, kad čia paukščiais bus kam rūpintis, kad jie suras maisto. Dabar tegul patiki jūsų gerumu ir pratinasi prie lesyklos, nes, ištikus sunkesnėms dienoms, jie iš karto to padaryti negalės.

Mes primename, kad lesalas paukščiams turi būti grynas, tam netinka nei sūdytos ar kepintos saulėgrąžos, nei maisto atliekos, tuo labiau su prieskoniais. Jau geriau jiems pasiūlyti paprasto batono trupinių su riebalais.

Beje, vokiečių gamtininkai visiems besiruošiantiems lesinti paukščius siūlo prisiminti penkias taisykles.

Jei pradėjai, tai ir baiki: šis darbas negali nutrūkti, paukščių negalima palikti likimo valiai.

Lesink dar nesulaukęs žiemos – paukščiai turi žinoti, kur yra lesykla.

Svečias visada mielas, jam skiriama viskas, kas geriausia. Lesykla turi būti patogi paukščiams ir žmonėms.

Be to, ji turi būti saugi – jos lankytojų neturėtų iš pasalų užpulti vanagas ar katė.

Tik švari lesykla skiriama paukščiams – higiena lesykloje labai svarbi.

Jeigu jau prakalbome apie Vokietiją, pasižvalgykime po Bavariją. Vokiečių gamtininkai praneša apie neįprastai šiltą lapkritį. Čia dar nemiega ežiai, apsistoja ir į pietus neskrenda baltosios kielės, raudonuodegės, liepsnelės gieda lyg pavasarį, suokia juodieji strazdai. Bavarijoje paprastai būna nuožmios ir sniegingos žiemos, nes čia pat – Alpės. Įdomu, kaip bus šiemet?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...