captcha

Jūsų klausimas priimtas

Klimato kaitos konferencija: derybas apsunkins ginčai dėl pinigų ir terorizmo grėsmė

Daugiausia ginčų per Paryžiuje vyksiančią Jungtinių Tautų klimato kaitos konferenciją galima tikėtis dėl pinigų, LRT RADIJUI sako klimatologas Justinas Kilpys. „Nėra klausimo, kad nereikia spręsti klimato kaitos problemos, kad klimato kaita nesukelia pavojingų meteorologinių reiškinių ar problemų sveikatai. [...] Nesutariama dėl to, kas ir ką turėtų daryti, t. y. ar besivystančios šalys, ar turtingos šalys, ar visos šalys. Ir kas už tai mokės“, – kalba klimatologas. O profesorius Niklas Hoehne iš Naujojo klimato instituto nuogąstauja, kad artimiausioje ateityje šalių vadovų darbotvarkėse klimato kaitai teks konkuruoti su pasaulyje augančia įtampa dėl terorizmo grėsmės.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Konferencija – ir su ryškiu politiniu atspalviu

Prancūzijos vandentiekio ir nuotekų valymo įmonė praneša pasitelkusi antiteroristines tarnybas, kad užtikrintų vandens tiekimo sistemų saugumą per ateinantį pirmadienį sostinėje Paryžiuje prasidedančias pasaulines klimato kaitos derybas. Agentūros „Reuters“ cituojamas įmonės vadovas tikina, kad specialūs jutikliai tikrina vandens kokybę ir prireikus yra galimybė izoliuoti žmones ar atjungti vamzdynus. 

Tokių priemonių imtasi, kai Prancūzijos premjeras Manuelis Vallsas praėjusią savaitę aukšto lygio susitikimo metu užsiminė apie cheminės ar biologinės atakos tikimybę: „Sakau su visa būtina atsakomybe – negalime atmesti tokios galimybės ir turime omenyje, kad cheminių ar biologinių ginklų panaudojimo rizika yra galima.“

Dėl saugumo nuspręsta atšaukti konferencijos išvakarėse planuotas visuomenininkų demonstracijas. Šalies vadovai taip pat praneša apie sustiprintą sienų apsaugą bei papildomas policijos pareigūnų pajėgas, kurios budės ir užtikrins tvarką renginio teritorijoje šiaurinėje Paryžiaus dalyje.

Prancūzijos sostinėje laukiama arti 50 tūkst. delegatų. Į tarptautinį aplinkosaugos renginį, dar vadinamą COP21, atvyksta beveik 150 šalių vadovai, tarp jų – JAV, Kinijos ir Rusijos prezidentai. Praėjus vos porai savaičių po teroro išpuolių Prancūzijos sostinėje, jų dalyvavimo reikšmė įgijo dar ryškesnį politinį atspalvį. Kaip renginio išvakarėse sakė JAV prezidentas Barackas Obama, svarbu parodyti, kad „mes nebijome“.

Jam antrino ir Valstybės sekretorius Johnas Kerry: „Esu tikras, kad Paryžius, kuris žino, kaip atsitiesti, taip ir padarys, todėl ketinu čia grįžti su prezidentu B. Obama. Manau, kad svarbu pasauliui parodyti, kad niekas nesutrikdys pasaulio bendruomenės darbo. Tik jau ne niekingais teroro aktais.“

Pagrindinis 21 kartą organizuojamos Klimato kaitos konferencijos tikslas – dar kartą pabandyti susitarti dėl konkrečių klimato kaitos stabdymo tikslų ir tam būtinų lėšų.

Galutinį derybų rezultatą numatyti sunku

Prancūzai ruošiasi, o aštrialiežuviai apžvalgininkai juokauja: „Įsivaizduokite pietus keliasdešimčiai tūkstančių svečių, kurie vienas kito nelabai mėgsta, bet per dvi savaites turi sutarti, kaip išgelbėti pasaulį.“ Kiti, kaip visuomet, skaičiuoja iš viso pasaulio suskrendančių delegatų vadinamąjį anglies dvideginio pėdsaką, šampano, kuris bus išgertas, butelius ir klausia – jei 20 kartų nepavyko, kodėl turėtų pavykti 21-ą?

Prieš dvejus metus panašiame susitikime Varšuvoje dalyvavęs klimatologas Justinas Kilpys pasakoja, kad ilgos ir varginančios tarptautinės derybos jam paliko gana slogų įspūdį. „Atrodo, kad niekas nevyksta. Daug kalbama, bet jokių sprendimų nėra. Kartais ginčijamasi dėl kablelio, o kartais pusę dienos laukiama atstovų iš kitų valstybių. Išvažiavau su nepasitenkinimu, kad praleidau dvi savaites, bet nieko neįvyko“, – prisimena jis.

Vis dėlto iš Paryžiaus susitikimo tikimasi daug. Pasak stebėtojų, tai dar viena galimybė imtis veiksmų ir apsaugoti ateities kartas nuo gamtinės katastrofos, kurios ženklus pasaulis jaučia jau dabar. „Prieš tai pasaulinis susitarimas buvo pasiektas 1997 m. Kiote, bet paskui nebuvo jokių rimtų susitarimų, kurie galiotų visoms pasaulio valstybėms. O Kioto protokolas baigė galioti 2012 m. Todėl Paryžiaus konferencijos visos šalys labai laukia, nes tai pasaulinė problema, aktuali visoms valstybėms. Tikimasi, kad Paryžiuje bus priimta sutartis, kuri galiotų visoms pasaulio valstybėms“, – kalba J. Kilpys.

Rašytas ir perrašytas juodraštinis susitarimo tekstas lapkričio 30 d. atguls ant derybininkų stalo gerokai sutrumpintas. Tačiau jame išdėstytų punktų sąrašas išlieka ilgas: nuo klimato kaitos švelninimo ambicijų iki prisitaikymo priemonių, finansavimo ir gebėjimų stiprinimo įsipareigojimų. O galutinį derybų rezultatą numatyti sunku.

„Juodraštyje minimas klimato neutralumas, ir tai būtų labai stiprus susitarimas. Tai reiškia – visos šalys turėtų siekti, kad visi išmetami teršalai būtų neutralizuojami. Bet juodraštyje yra ir kitas variantas, kur kalbama apie tai, kad šalys sieks žaliosios ekonomikos transformacijos. O tai labai abstraktu ir neaišku nei kada, nei kokie bus tikslai. Taigi tas juodraštis apima galimybes nuo savanoriško nieko nedarymo iki labai konkrečių tikslų“, – neslepia J. Kilpys.

Už optimistines prognozes reikėtų dėkoti Kinijai

Pasak žinovų, praeityje panašios pastangos stabdyti klimato kaitą žlugdavo dėl menko didžiųjų teršėjų įsitraukimo. Farsas, pralaimėjimas – tokie žodžiai skambėjo apžvalgininkų lūpose prieš šešerius metus. Tačiau apžvalgininkai sako, kad nuo žlugusio 2009 m. Kopenhagos susitikimo šis tas pasikeitė. Rugsėjį JAV ir Kinija dar kartą viešai patikino turinčios siekį mažinti klimato kaitą sukeliančią taršą, o pastaroji dar pažadėjo ir skirti lėšų padėti tai padaryti skurdesnėms šalims.

Iš viso daugiau kaip 170 šalių jau yra pateikusios savo klimato kaitos švelninimo priemonių planus. Daugumos pastangas ekspertai įvardija kaip vidutiniškas, dalies – kaip pakankamas. Deja, tarp jų nemažai tokių, kurių ambicijos laikomos neadekvačiomis.

Pasak Kelne veikiančio vieno iš Naujojo klimato instituto įkūrėjų profesoriaus Niklo Hoehne, kuris su kolegomis analizuoja ir vertina šalių siūlymus dėl klimato kaitos stabdymo, vertinti nėra lengva, nes rezultatas labai priklauso nuo vertintojo požiūrio. Be to, yra keletas šalių, pavyzdžiui, Rusija, Japonija ir Australija, kurių ambicijos neatrodo pakankamos.

„Daugumą kitų didžiųjų teršėjų galima vertinti gana gerai. Kinija, JAV ir Europos Sąjunga tam tikru požiūriu yra pateikusios tinkamus siūlymus, tačiau ne visi su tuo sutinka, todėl mes jas vertiname vidutiniškai. Vienintelės šalys, kurių pastangos vienareikšmiškai gali būti įvertintos kaip pakankamos, yra labai mažos, tokios kaip Etiopija ir Marokas. Niekas iš jų daug nesitiki, tačiau jos tikrai juda pirmyn ir kelia sau gana ambicingus tikslus“, – pabrėžia N. Hoehne.

J. Kilpys taip pat pastebi, kad šalys nesutaria dėl to, ar įsipareigojimai švarinti energijos gamybą ir transportą, anglį ir naftą pakeisti atsinaujinančiais ištekliais turėtų būti privalomi ar savanoriški. Nėra sutarimo ir kaip patikrinti, kad šalys vykdo tai, ką deklaruoja.

Mokslininkų vertinimu, net jei šalys laikytųsi savo dabartinių pažadų, iki šimtmečio pabaigos vidutinė planetos metinė temperatūra vis tiek pakiltų beveik 3 °C. Tai daugiau nei jų siūloma saugi dviejų laipsnių riba. Tačiau, profesoriaus N. Hoehne teigimu, tai kur kas geriau, nei nedaryti nieko. Įdomu tai, kad už gana optimistines tokias prognozes šįkart reikėtų dėkoti Kinijai.

„Mūsų skaičiuojamas temperatūrų pokytis priklauso nuo numatomų šiltnamio dujų išmetimų per visą šimtmetį. Tai gana sunku prognozuoti, tačiau svarbiausias veiksnys, nulėmęs naujausius skaičiavimus, buvo Kinijos pasiūlymas sustabdyti savo taršą iki 2030 m. Jų šiltnamio dujų išmetimai iki šiol labai sparčiai augo, ir buvo galvojama, kad tai tęsis dar daugelį dešimtmečių. Tačiau dabartiniai duomenys rodo, kad jie gali pasiekti piką net anksčiau, nei planuojama. Kadangi Kinija yra toks didelis teršėjas, jų įsipareigojimai labai veikia ateities klimato kaitos prognozes“, – tvirtina N. Hoehne.

Nesutariama dėl paramos besivystančioms šalims

Alvinas Chandra yra Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos programos regioninis ekspertas. Jis daug dirba su Azijos ir Ramiojo vandenyno salų bendruomenėmis, kurios yra pažeidžiamiausios dėl klimato kaitos. Tarptautiniuose susitikimuose jos dažniausiai kelia prisitaikymo ir finansinės paramos klausimus. A. Chandros teigimu, nuo ko priklauso susitarimo sėkmė ir ko reikia, kad naujas susitarimas padėtų tiems, kam labiausiai reikia, yra labai aštrus klausimas.

„Žaliojo klimato fondas yra geras pavyzdys – Kopenhagoje buvo sutarta iki 2020 m. kasmet surinkti po milijardą dolerių, tačiau to nebuvo padaryta. Besivystančios šalys (Etiopija, Tanzanija ir daugelis Azijos šalių) skyrė lėšų įvairioms prisitaikymo prie klimato kaitos iniciatyvoms iš savo biudžeto. Kyla klausimas, jei skurdžios šalys randa būdų, kodėl išsivysčiusioms šalims sunku padėti besivystančioms šalims. Apie tai kalbama jau labai seniai, todėl bus įdomu stebėti, kaip ši diskusija vystysis Paryžiuje“, – pastebi A. Chandra.

J. Kilpys irgi mano, kad daugiausia ginčų Paryžiuje, kaip ir ankstesniuose susitikimuose, galima tikėtis dėl pinigų. „Nėra klausimo, kad nereikia spręsti klimato kaitos problemos, kad klimato kaita nesukelia pavojingų meteorologinių reiškinių ar problemų sveikatai. Dėl to tikrai visos pasaulio šalys sutaria. Nesutaria dėl to, kas ir ką turėtų daryti, t. y. ar besivystančios šalys, ar turtingos šalys, ar visos šalys. Ir kas už tai mokės“, – kalba klimatologas.

Jam antrina ir Naujojo klimato instituto atstovas N. Hoehne – jis įvardija du dalykus, nuo kurių priklauso 21-osios Jungtinių Tautų klimato kaitos konferencijos sėkmė. Anot jo, svarbu sutarti, kas ir kiek įsipareigoja sumažinti išmetimus, taip pat – kiek bus skirta paramos besivystančioms šalims, kad jos galėtų vykdyti savo įsipareigojimus.

„Palyginti su ankstesniais susitikimais, galima pasakyti, kad dabar atsinaujinančioji energetika yra gerokai atpigusi ir gali konkuruoti su iškastiniu kuru. Todėl daugeliui šalių atsirado paskata dėti daugiau pastangų mažinti taršą. Tad ir klausimas, kas už tai mokės, yra mažiau aktualus nei anksčiau. Tačiau, kad susitarimas būtų pasiektas, išsivysčiusios šalys turi sutarti tvirtai paremti besivystančias šalis ir finansiškai“, – teigia N. Hoehne.

Padariniai klimatui gali būti tragiški

O kas mūsų laukia, jei šalims nepavyktų susitarti? J. Kilpys mini žodžius „katastrofa“, „tragiškas“: „Dabar prognozuojama, kad iki šio amžiaus pabaigos temperatūra gali pakilti 4,5 °C ir tai būtų tikrai katastrofiški padariniai. Tai reikštų, kad vasaros metu jūroje visiškai ištirptų Arkties ledas, dėl to pasikeistų vandenynų srovės. Padariniai klimatui būtų tragiški. Taigi dabar minimas 3 °C pokytis būtų daug geriau negu 4,5 °C. Manoma, kad, jei temperatūra planetoje pasikeis daugiau negu 2 °C, mūsų klimatas bus visai kitoks.“

O profesorius N. Hoehne iš Naujojo klimato instituto nuogąstauja, kad, nepaisant didelių aplinkosaugininkų lūkesčių, bent jau artimiausioje ateityje šalių vadovų darbotvarkėse klimato kaitai teks konkuruoti su pasaulyje augančia įtampa dėl terorizmo grėsmės.

„Manau, kad pastarieji įvykiai Paryžiuje apsunkins derybas dėl klimato kaitos. Šalių vadovams teks priimti daug labai sudėtingų sprendimų. Tam reikia jų laiko ir dėmesio. Dabar dėl teroro išpuolių jų darbotvarkės viršuje atsidūrė kiti dalykai. Vis dėlto manau, kad šis susitikimas gali tapti ilgo proceso pradžia, gal susitarimas bus pasiektas, ir klimato kaitos problema bus sprendžiama ateinančiais metais“, – svarsto N. Hoehne.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...