captcha

Jūsų klausimas priimtas

Vilniaus kino istorija: pirmasis seansas tik pusmečiu atsiliko nuo pirmojo istorijoje

Kinas padėjo išgyventi karus, politinius pakyčius ir visais laikais padėjo žmogui gyventi, LRT RADIJUI sako parodos „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“ sumanytoja ir viena iš kuratorių Sonata Žalneravičiūtė. Jos tvirtinimu, pirmasis kino seansas Vilniuje ne ką atsiliko nuo pirmojo kino seanso istorijoje.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Anot S. Žalneravičiūtės, kinas visais laikais buvo visiems prieinama pramoga, tačiau neretai ir prabangi – kino filmų afišas piešdavo profesionalūs dailininkai, o vienas filmas būdavo rodomas penkis kartus per dieną pustrečio mėnesio.

Nacionalinėje dailės galerijoje sostinėje atidaryta paroda, kurioje pristatoma Vilniaus kino teatrų istorija nuo pirmųjų viešų kino seansų XIX a. pab. iki šių dienų, veiks iki sausio 31 d.

– Kada ir kur Vilniuje įvyko pirmasis kino seansas?

–  Pirmas viešas kino seansas įvyko Botanikos sode (dabar – Bernardinų sodas) 1897 m. vasarą. Noriu pabrėžti, kad nuo pirmojo kino istorijoje įvardijamo brolių Lumiere`ų kino seanso, kuris įvyko Paryžiuje, Vilniaus kino seansas atsiliko tik pusmečiu.

Vasarą vilniečiai buvo pakviesti į šį seansą. Periodinėje spaudoje buvo dažnai aiškinama, kad naudojamas anamatografas, kas tai, kiek kadrų per sekundę pasikeičia. Buvo rodomi, savaime suprantama, trumpi Lumiere`ų filmai.

– Ar periodinėje spaudoje minima, kaip reagavo pirmi žiūrovai?

– Žiūrovų reakcijos fiksuotos retai, nebent patys žiūrovai išreikšdavo nepasitenkinimą spaudoje, rašydami laiškus redakcijai.

– Kada atsirado pirmasis stacionarus kino teatras?

– To ieškojome bene ilgiausiai, nes skyrėsi minimi adresai. Pirmasis kino teatras buvo „Iliuzija“, dar kartais vadinamas „Iliuzijonu“. Pavadinimo rašyba visą laiką skyrėsi. Kas atsimena tarybinius laikus, Didžiojoje (tuo metu – Gorkio) gatvėje, kieme, [...] buvo vadinamasis karinis komisariatas. Dabar tai prieš Prancūzų institutą, kitoje gatvės pusėje esantis namas. Kažkada tai buvo Vilniaus universiteto klinikos. Dabar – atstatytas namas. Kino teatro pastatas buvo tame kieme.

– Kaip per tą šimtmetį keitėsi ar nesikeitė kino funkcijos? Kam jis buvo skirtas?

– Vilniuje ar ne Vilniuje – visur kinas buvo skirtas pirmiausia pramogai, bet pramogos sąvoka buvo įvairi. Pradžioje rodyti Lumiere`ų filmai buvo dokumentinio pobūdžio, šviečiamieji. Buvo filmuojamos skirtingos egzotiškos šalys. Žmonėms, savaime suprantama, buvo įdomu, nes ne kiekvienas galėjo nuvykti į Afriką, Indiją ar kitur. Buvo supažindinama su įvairiomis kultūromis.

Su Georges`u Melies atsirado vaidybinio kino pradžia, nes buvo kuriama tikrovės iliuzija. Pavyzdžiui, „Skrydis į mėnulį“ buvo parodytas Lukiškių aikštėje 1902 m. nestacionariame kino teatre. Žmogui buvo įdomu ir tai, kas yra iš tikrųjų, tikra, [...] buvo įdomu susipažinti su tuo, kas nepasiekiama. Taip pat patiko iliuzija. Ir vienu, ir kitu atveju tai pramoga.

– Kaip skiriasi pats kino teatras: tas, į kurį einame dabar, nuo to, kuris buvo?

– Nuo pat pirmųjų kino teatrų atsiradimo buvo galvojama apie patogumą. Stengtasi, kad būtų tinkama ventiliacija, kad būtų patogu sėdėti, stengtasi sukurti estetiką. Žinoma, pirmieji kino teatrai buvo panašesni į teatro pastatą. Salė dažniausiai būdavo su ložėmis. Nuo to priklausydavo ir bilieto kaina – ložėje bilietas kainuodavo brangiau.

Bilietams būdavo daromos įvairios nuolaidos. Kino teatrai dažnai būdavo su holais, dažniausiai – antrame aukšte. Įėjimas į kino teatrą atrodydavo kaip į paslaptingą vietą. Kitas dalykas, kadangi iš pradžių nebuvo garsinio kino, garsą kūrė muzika. Todėl būdavo vieta orkestrui ar muzikantams. Scenoje kino rodymas kartais buvo maišomas su teatro spektakliais, iliuzijų pasirodymais.

– Ar jie būdavo susiję?

– Jie vykdavo kaip du atskiri pasirodymai. Tai tiesiog buvo pramogos, kurios papildė viena kitą. Buvo stengiamasi sukurti įdomų vakarą žiūrovui. Dabar tai retai matome, dažniausiai einame žiūrėti grynojo kino, nes dažnai filmas trunka ne mažiau nei dvi valandas. Kur dar tuos pasirodymus žiūrėsi? Nuo tokios veiklos  priklauso ir pati erdvė: amfiteatrinės vietos – įprastas dalykas. Galėčiau sakyti, kad viskas ne taip smarkiai ir pasikeitė.

– Ar kinas buvo įperkama pramoga?

– Visais laikais įperkama visiems. Kino teatrų savininkai bent jau iki Antrojo pasaulinio karo visada mąstė apie nuolaidas. Vieni kino teatrai buvo pritaikyti labiau pasiturintiems žiūrovams, jie buvo prašmatnesni, o carinės Rusijos laikais už 10 kapeikų pasižiūrėti kino galėjo nueiti ir bėdžius. Taip pat buvo kino teatras, kuriame iš filmų likučių buvo sudėliojama balaganinė istorija. Tokią pramogą galėjo pasižiūrėti ir paprasti, nedaug uždirbantys žmonės.

– Kaip rinkote eksponatus parodai? Ką lankytojai galės pamatyti?

– Jie ne tik pamatys – galės pasiklausyti ir pasižiūrėti. Tarybiniais kino teatrų laikais buvo nufilmuotos kronikos, siužetai iš pačių kino teatrų, kalbamasi su teatro direktoriais. Taip pat eksponuojama vienos prieškario žiūrovės, kuriai 92 metai, ypač vertinga kolekcija: sąsiuviniai, užrašai, koliažai, kuriuose ji klijuodavo aktorių nuotraukas.

Vienas iš unikalių eksponatų, dėl kurio džiaugiuosi, – atrastos dailininko [...] Vido Drėgvos skaidrės, kuriose užfiksuotos jo pieštos afišos. Jis dešimtmetį dirbo skirtinguose kino teatruose. Afišos buvo vienkartinės: ant drobės nupieši afišą, paskui ant viršaus užteplioji baltą foną, ir vėl iš naujo. Ant drobės keliskart būdavo nupiešiami nauji kūriniai. V. Drėgva užfiksavo kelis šimtus skaidrių. Žinoma, eksponuojama tik maža dalis.

– Parodoje taip pat eksponuojami ir kiti kino plakatai. Kuo šis žanras skiriasi nuo dabartinių kino plakatų?

– Tai turbūt būtų atskira tema. Plakatai kuriami ir dabar, tiesiog kinas pernelyg greitai keičiasi. Dažniausiai dabartiniams filmams pritaikomos Holivudo kompanijų sukurtų plakatų adaptacijos. Lietuviškiems filmams, savaime suprantama, plakatai kuriami ir dabar.

Tuo metu tai buvo atskira meno rūšis. Dažniausiai tie, kas kūrė plakatus, buvo dailininkai, baigę Dailės institutą. Tai buvo meno kūriniai. Tarybiniais laikais viename kino teatre vienas vienintelis filmas buvo rodomas po penkis seansus per dieną pustrečio mėnesio. Suprantate, kad tokį plakatą ar afišą nupiešęs, gali gana ilgai ramiai gyventi.

– Ar tai buvo atskira profesija?

– Taip, dailininkai kino teatruose turėjo dirbtuves. Žinoma, vienur jos buvo patogesnės, kitur – tiesiog pritaikyta erdvė rūsyje. Beje, Dailės institutą baigę dailininkai norėjo dirbti kino teatrų dailininkais, nes jiems būdavo suteikiamos dirbtuvės.

– Kiek kinas Vilniaus istorijoje svarbus, kokį vaidmenį vaidino ir vaidina iki šiol?

– Manau, kad, kaip nuo pat pradžių, taip ir dabar vaidina svarbų vaidmenį. Kinas padėjo išgyventi karus, politinius pokyčius. Manau, kad kinas visais laikais padeda žmogui gyventi.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...