captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Alisa Stebuklų šalyje“ – knyga, ligi šiol žavinti vaikus ir intelektualus

Lewiso Carrollio knygos apie Alisą buvo skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir ligi šiol diskutuojama, kam jos iš tikrųjų skirtos, LRT RADIJUI sako vaikų literatūros tyrinėtojas Kęstutis Urba. „Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų“, – pastebi profesorius.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Viena ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų

„Mano pasaulyje visos knygos būtų su paveikslėliais... Mano pasaulyje viskas būtų absurdas... Niekas nebūtų taip, kaip yra, viskas būtų taip, kaip nėra... Ir atvirkščiai... Ar supranti? Mano pasaulyje tu, mielasis katine, nesakytum „miau“. Tu sakytum „taip, brangioji Alisa“... Taip ir sakytum, kaip ir visi kiti gyvūnai...“ Taip kalbėjo pagrindinė knygos „Alisa Stebuklų šalyje“ veikėja. Pasaka, kaip Alisa nuseka skrybėlėtą kiškį ir, įkritusi į jo olą, patenka į stebuklingą pasaulį bei sutinka besišypsantį Češyro katiną, arbatą gurkšnojančius Skrybėlių, Miegapelę bei kitus neįprastus veikėjus, skaitoma jau 150 metų.

Beje, pagal citatų vartojimą anglakalbėse šalyse „Alisa Stebuklų šalyje“ užima trečią vietą. Ją lenkia tik Biblija ir Williamo Shakespeare`o raštai.

„Mano pasaulyje triušiai dėvėtų skrybėles ir gyventų įmantriuose namuose, mūvėtų kelnes, avėtų batus... Mano pasaulyje visose gėlės tūrėtų galių ir kalbėtų su manimi ištisas valandas, kai man liūdna... Aš svajoju, kad taip būtų, nes tada mano pasaulis būtų stebuklų šalis...“

1862 m. liepos 4-ąją Lewisas Carrollis su kolega bei Oksfordo koledžo dekano dukterimis irstėsi Temzės upėje. Mergaitės paprašė pasekti pasaką... Taip gimė Alisa ir stebuklingas pasaulis... Beje, tądien valtyje sėdėjusi kompanija virto pasakojimo personažais, o pagrindinis vaidmuo atiteko vienai iš dekano dukrų – Alice Liddell. Tiesa, nors knygai jau 150 metų, iki šiol kuriamos įvairios interpretacijos, ką vienas ar kitas personažas ar jo veiksmas reiškia.

XX a. 4-ajame dešimtmetyje buvo populiaru knygą aiškinti pasitelkiant psichoanalizę, vėliau su ja tapatinosi psichotropinių medžiagų vartotojai, dar vėliau susirūpinta artimu rašytojo ir Alice santykiu. Vaikų literatūros tyrėjo Kęstučio Urbos teigimu, pats L. Carrollis griežtai atmetė bet kokias interpretacijas ir teigė, kad pasaką sukūrė artimo draugo – Oksfordo Kristaus bažnyčios koledžo dekano dukterims.

„Pats rašytojas vengė interpretuoti ir pasisakė prieš visos savo kūrybos alegorines interpretacijas. Jis yra pabrėžęs, kad tiesiog sukūrė šią knygą konkretaus vaiko džiaugsmui, tad čia nereikia ieškoti kokių nors paslėptų prasmių. L. Carrollis tiesiog norėjo, kad knyga linksmintų, kad būtų džiaugiamasi, o paslėptų prasmių atsiranda dėl stilistikos, tipo, dėl to, kad tai viena pirmųjų ryškiausių nonsenso pobūdžio pasakų. O nonsensą mes visada labai įvairiai ir individualiai galime suvokti“, – kalba K. Urba.

Populiarus autorius nemėgo viešumo

Tačiau norą surasti paaiškinimus L. Carrollio sukurtame pasaulyje kursto ir iš realaus gyvenimo perkelti personažai, to laiko realijos ar asmenybės, kurias to meto žmonės atpažino, o literatūros tyrinėtojai iššifravo. Knygoje gausu ir smulkiojo folkloro, kaip antai dvynių Dudučio ir Tutučio personažai, kurie kilę iš britų vaikams gerai žinomos dainelės.

Pasak K. Urbos, vienas iš problemų, kodėl knygos apie Alisą suvokiamos skirtingai, ypač kitų kraštų skaitytojų, nes ten yra tam tikrų realijų, konkrečių prototipų, pavyzdžiui, Skrybėlius buvo L. Carrollio kaimynas. Kitas dalykas, pastebi vaikų literatūros tyrinėtojas, yra tai, kad šiose knygose gana daug žaidimo tautosaka, specifiniu anglų folkloru: „Žinoma, vertimuose tokie niuansai, realijos gal ir išnyksta. Beje, iliustracijose įžvelgiami ir tam tikri tuo metu garsių politinių veikėjų tipai. Bet mums tie dalykai nebėra pažįstami ir štai atsiranda gausybė interpretacijų.“

Nors autoriui knygos atnešė šlovę ir populiarumą, pats L. Carrollis nemėgo viešumo. Ne veltui visas knygas išleido prisidengęs slapyvardžiu. Charlesas Lutwidge`as Dodgsonas pirmuosius du savo vardus išvertė į lotynų kalbą – Carolus Lodovicus, sukeitė juos vietomis ir vėl išvertė į anglų kalbą, taip ir gimė L. Carrollio slapyvardis. Tiesa, autorius ne tik taip vengė viešumo – jis nemėgo ir fotografuotis bei dažnai atsisakydavo dalyti autografus. O vėliau, atsakydamas į kolekcininkų laiškus, neigdavo bet kokius ryšius su L. Carolliu. Taip pat autorius niekada nėra davęs interviu ir negalėjo pakęsti minties, kad kažkas žino apie jo asmeninį gyvenimą.

Knyga – vaikams ir intelektualams

L. Carrollis sukūrė ne tik iki šiol mėgstamą ir analizuojama Alisos pasaulį, tačiau prisidėjo ir prie absurdo, arba nonsenso, literatūros.

„Galima sakyti, kad XX a. pirmojoje pusėje nonsenso pasaka gyvavo anglų literatūroje, čia turime galvoje ir Jamesą Barrie su Piteriu Penu, ir Alano Alexanderio Milne`o Mikę Pūkuotuką, kuris, nors kai kas sako, ne visai nonsensas, bet yra labai arti nonsenso, ir Pamelos Travers Merę Popins. Esu skaitęs, kad ji laikė „Alisą Stebuklų šalyje“ mėgstamiausia knyga. Tad, matyt, ryšys, poveikis yra. Galima sakyti, kad ji nutiesė kelią nonsensiško tipo literatūrai“, – kalba K. Urba.

Be to, pastebi jis, L. Carrollis buvo vienas tokių autorių, kurio knygos apie Alisą buvo skirtos ir vaikams, ir suaugusiesiems, ir ligi šiol diskutuojama, ar tikrai jos vaikams, o gal suaugusiesiems: „Aš palaikau įžvalgą, kad tokio pobūdžio knygas mėgsta ir priima maži vaikai, kai jiems skaitoma, kai jie nesistengia logiškai visko suprasti ir jie jomis žaidžia vaizduotėje. O paskui ta knyga jau tampa mėgstama intelektualių žmonių, akademikų, kurie interpretuoja pagal įvairias literatūrines teorijas, antroje knygoje – netgi pagal šachmatų žaidimo principus. Tai knyga, kuri blaškosi tarp mažų vaikų ir intelektualų. Tai labai įdomus ir naujas reiškinys.“

Moko atsipalaiduoti ir kuria dvasinę laisvę

Teigiama, kad Alisai septyneri, ji – vyriausias vaikas šeimoje. Išties detalių apie jos išvaizdą ar gyvenimą už Stebuklų šalies nedaug, tačiau aišku tiek, kad tai nėra veikėjas, kuris įkvėptų savo išskirtinėmis dorybėmis ar skatintų su tapatintis.

„Tai knyga, kurioje nėra jokios didaktikos, o tam tikrose situacijose, pavyzdžiui, kuriant karalienių paveikslus, kaip tik pasišaipoma iš moralizavimo. L. Carrollis nesiekė vaiko auklėti, mokyti. Bet tokia knyga irgi daro poveikį, tik jis yra sunkiai apčiuopiamas, jis veikia atmosfera, nuotaika, emocijomis ir kitais dalykais“, – pabrėžia K. Urba.

Jo teigimu, tai tokio pobūdžio literatūra, kur visada skaitydamas ką nors dar pastebi ir kuri formuoja dvasinę laisvę, moko atsipalaiduoti, laisvai, lanksčiai žiūrėti į pasaulį: „Tai nėra tokia knyga, kur vieną kartą perskaitai, viską supranti ir nebėra dėl ko ten grįžti.“

Skaičiuojama kad knygos Apie Alisos nuotykius išverstos į daugiau nei 150 kalbų. Pastatyta begalė filmų, animacinių filmukų, serialų, kuriami žaidimai, parduodami įvairūs daiktai su personažų atvaizdais. Beje, manoma, kad pirmoji knygos kopija, tada pavadinta „Alisa ir jos nuotykiai po žeme“, atiteko būtent pasakos įkvepėjai Alice Liddell. Autorius ranka parašyta ir paties iliustruotą rankraštį su įrašu „Vasaros dienų atminimui“ mergaitei padovanojo kaip kalėdinę dovaną. O po metų, lapkričio 26-ąją, jau oficialiai išleista kiek ilgesnė bei pakeistu pavadinimu knyga, kurią dabar žino didžioji dauguma vaikų ir suaugusiųjų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...