captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: tarp Prancūzijos ir Latvijos provincijos (knygų apžvalga)

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Mairos Dobele „Neteisingo gyvenimo mokyklą“ ir Michelio Houellebecqo „Pasidavimą“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Maira Dobele „Neteisingo gyvenimo mokykla“

M. Dobele „Neteisingo gyvenimo mokyklos“ sunku nepastebėti – akį traukia neoninėmis spalvomis išmargintas baltas viršelis, provokuojantis pavadinimas, išskirtinės mišrios technikos iliustracijos. 2008 m. Latvijoje pasirodžiusi knyga – M. Dobelės debiutas literatūroje – buvo įvertinta itin solidžiai.  Jai suteiktas kone svarbiausias šalyje literatūrinis apdovanojimas – Latvijos rašytojų sąjungos Metų literatūros premija.

Aptariant M. Dobele reikšmę Latvijos vaikų literatūrai, pažymėta, kad šalyje nuo pat 1990 m. labai trūko realistinės prozos paaugliams, tačiau dėl kritikų pastangų bei įvairių literatūrinių konkursų šis žanras po truputį atgimsta, o „Neteisingo gyvenimo mokykla“ – vienas iš šio atgimimo šauklių. (http://www.finland.lv/public/default.aspx?contentid=162684&nodeid=38433&contentlan=2&culture=en-US)

„Neteisingo gyvenimo mokykla“, pasak leidėjų, devynios istorijos apie trylikametės Mėtos gyvenimą Latvijos provincijoje. Tačiau toks knygos apibūdinimas neturėtų suklaidinti skaitytojo. Tai ne paskiri pasakojimai – visus juos sieja ne tik veikėjai, bet ir veiksmo vieta, laikas, net pagrindinė tema. Be to, skaityti „devynių istorijų“ ne iš eilės nepatartina – nors kiekviename skyriuje koncentruojamasi ties viena išbaigta tema, tačiau siužeto gijos pereina ir į kitas istorijas. Tad vietoj leidėjų pasiūlyto apibūdinimo  knygą tiksliau galima apibrėžti kaip apysaką, sudarytą iš noveliškos formos (trumpų, koncentruotų ir turinčių apibendrintą mintį) skyrių.

Kiekviename skyriuje nagrinėjama vis kita tema – kartais tai iš pažiūros menkas, bet paauglei labai svarbus pirmosios liemenėlės pirkimas ar pirmasis bučinys, kitame – bandymas padėti mamai atsitiesti po tėčio mirties ir ieškoti naujų galimybių, trečiame – įsimintinas ir šiek tiek pavojingas vasaros nuotykis. Tačiau šiuos iš pažiūros paskirus pasakojimus sieja į paauglystę žengiančios merginos saviieškos tema, bandymas susivokti pasaulyje, kuriame atramas ir ribas reikia atrasti ir nusibraižyti pačiai. Trylikametė Mėta jau nėra vaikas, bet dar ir nėra tikra paauglė, ji atsidūrusi ribinėje situacijoje, kai jos kūne, sąmonėje ir aplinkoje daug kas keičiasi, deja, nėra nieko, kas jai galėtų padėti spręsti kylančias problemas, su kuo ji galėtų ir drįstų pasikalbėti, tad su viskuo tenka dorotis savo jėgomis. Gal būtent todėl knyga ir pavadinta „Neteisingo gyvenimo mokykla“.

Nors su dėl pavadinimo norėtųsi ginčytis – juo primetama nuostata, kad tai, kaip gyventi mokosi Mėta, yra kažkuo labai blogai, kad taip išmokstama kažko neteisingo, blogo, tačiau „Neteisingo gyvenimo mokyklos“ padariniai jaunam žmogui nėra žlugdantys – Mėta ieško, mėgina, renkasi ir klysta, klausia savęs, „kaip užaugti geru žmogumi, jei aplink tiek daug blogio?“ (p. 22). Tačiau jos gyvenime, neskaitant tėčio mirties, neįvyksta nieko iš tiesų  tragiško, nieko, kas galėtų itin neigiamai paveikti jos gyvenimą, o bundantis moralės suvokimas dažnai nukreipia itin humaniška kryptimi. Gal ne tokia baisi ir galinga toji „Neteisingo gyvenimo mokykla“, juk ji nepajėgi įveikti jaunos ir dar naivokos mergaitės.

Knygos kalba lakoniška, o pasakotojas itin atidus detalėms, kurios  kartais, rodos, visai menkavertės, tačiau, kaip vėliau paaiškėja, įtaigiai charakterizuoja veikėjus ar tampa didesnio, reikšmingesnio pasakojimo pradžia. Pavyzdžiui, trečiame skyriuje pasakojimas apie tai, kaip labai Mėta mėgo braškes, kokiu ritualu apgaubdavo jų valgymą, išsirutulioja į svarbią, bet neįkyrią moralės ir etikos pamoką.

Skaityti šią knygą, man, suaugusiajam, lengva ir malonu, pasakojimai lėti, sudurstyti iš nedidelių epizodų, tačiau mažiau patyrusiam skaitytojui tai gali sudaryti šokių tokių problemų – pasitaikantys erdvėlaikio ir minties šuoliai gretimuose epizoduose ir bendrai istorijoje reikalauja pasitelkti kūrybiškumą ir interpretacinius gebėjimus, mėgti ne sukramtyti, bet lėtai, apmąstant skaityti knygą, tad ji tikrai nėra orientuota į masinę auditoriją. Kita vertus, pagrindinės veikėjos bendraamžius bandoma patraukti paauglišku, nenorminiu žodynu, daugumos tokio amžiaus mergaičių kasdienybės aktualijomis, pernelyg neeksplikuotomis, tačiau užmintomis kūno kaitos, bundančio seksualumo temomis.

Bet tai greičiausiai paauglio nepapirks – pernelyg teisinga toji „Neteisingo gyvenimo mokykla“, ypač literatūriniu požiūriu. Tad spėju labiau įvertinta jis bus suaugusiųjų, ne jaunimo.

Michel Houellebecq „Pasidavimas“

M. Houellebecqo  „Pasidavimas“ sudėtinga ir daugiaplanė knyga, nors iš pirmo žvilgsnio gali suklaidinti jos paprastumas – skaityti nesunku, nors pasakojimas lėtas, sakiniai ilgi, įmantrūs, bet pirminis pasakojimo lygmuo labai skaidrus. Užtat neskaidru visa kita – ar tai romanas pagerbti literatūrą, kaip netikėtai svarstė vienas anglų apžvalgininkas, ar pažadinti Europą, nuteikti prieš islamą, ar pašiepti žiniasklaidą, politinius žaidimus ir intelektualus, ar... Klausimų daugybė, o juos bei atsakymus teks apmąstyti pačiam skaitytojui.

Knyga, pasirodžiusi tą pačią dieną, kai Prancūzijoje buvo įvykdytas teroro aktas prieš „Charlie Hebdo“, sutikta kaip skandalinga, islamofobiška ir pristatyta kaip kontroversiška distopija apie netolimą Prancūzijos ir Europos ateitį, Senojo Žemyno islamizaciją 2022 m. Nors politinių svarstymų knygoje tikrai netrūksta – jos centre 44 metų Sorbonos universiteto dėstytojas. Jis vienišas, gyvenimo atramų nerandantis vyras, XIX a. Prancūzų literatūros tyrinėtojas. Neintensyviame ir apatiškame jo gyvenime didžiausi rūpesčiai – maistas ir seksualinių poreikių patenkinimas. Jis neprimena intelektualo, panašesnis į per klaidą į protinį darbą įnikusį žmogų, nes, neskaitant jo žinių apie tyrimų objektą Hiuismensą, manieringos apsiskaitymą liudijančios kalbos, kasdienybėje jo nedomina nei politika, nei kultūra, nei mokslas, tik vienadieniai malonumai. Ir tik atėjus 2022 m. rinkimams jis šiek tiek pradeda domėtis politine situacija, bet daugiausia tam, kad palaikytų pokalbį ir pasirūpintų savo gerove, ir nieko keisto, nes  kaip teigia pats Fransua, „Prancūzijoje nebuvo laikomasi nuostatos, kad intelektualas turėtų būti atsakingas; tai nepriklausė jo natūrai“ (p. 263).

Knyga visai neprimena tradicinių J. Zamiatino, G. Orwelo, A. Huxlio distopijų – visi politiniai įvykiai yra kažkur antrame plane, o pirmame dominuoja Fransua ir jo ego. Vis dėlto tai, ką per jį sužinome apie įvykius šalyje, atrodo keista ir neįtikinama – prieš rinkimus vyksta daugybė neramumų, atakų, žmogžudysčių, o rinkimus laimėjus Musulmonų brolijai grįžtama prie patriarchato: iš viešosios erdvės pašalinamos moterys, pažįstami dėstytojai tampa musulmonais, įsitaiso nepilnametes žmonas; reformuojamas pradinis ir aukštasis mokslas, nes „kas kontroliuoja vaikus, tas kontroliuoja ateitį“ (p. 79), tačiau atrodo, kad visu tuo niekas nesistebi, neprotestuoja, nekalba apie žmogaus laisves ir teises, kad šalį apėmusi visuotinė apatija. Atrodo, kad visi yra susitaikę ir pasidavę, kad pakelės degalinėje pasimaišęs lavonas kelia tik nepatogumą – nužudytą moterį radęs Fransua nė nemėgina kviesti pagalbos – jis tik patikrina, ar gali prisipilti degalų, o to neįstengdamas pasiima iš niekieno nebesaugomos lentynos maisto ir nealkoholinio alaus.

Kontroversiškiausias ir daugiausia klausimų keliantis yra paskutinis knygos skyrius, jis sumaišo visas kortas ir palieka skaitytoją spėlioti apie romano baigtį. Jame esamąjį laiką pakeičia tariamasis, o Fransua, iš pradžių laikęsis nuo naujosios tvarkos atokiau, bet vėliau, gavęs gerų pasiūlymų, turi apsispręsti: ar priims milžinišką algą, gerą postą, keletą žmonų ir, svarbiausia, islamą. Jis tariamąja nuosaka apsvarsto, kaip viskas vyktų. Ne, ne kaip pasikeistų jo gyvenimas, bet kokia būtų jo atsivertimo ceremonija, kaip vėl įniktų į darbą, kaip vėl galėtų vilioti studentes. Būtent šis skyrius, ypač baigiamasis romano sakinys  („Man nebūtų tekę dėl nieko gailėtis“) yra didžiausia mįslė.

Ką vis dėlto reiškia pasidavimas? Ar tai nesipriešinimas tam, kas įvyko Prancūzijoje, abejingas musulmonų kultūros ir religijos sutikimas, vakarietiškų vertybių išsižadėjimas? O gal, dar kartą prisiminkime paskutinį sakinį, tai paprasčiausias į antrą gyvenimo pusę perkopusio ir nei siekių, nei moralinio stuburo neturinčio dėstytojo negebėjimas prisiimti atsakomybės mažų mažiausiai už save, keistis kartu su laiku, negebėjimas pasinaudoti suteiktomis galimybėmis, nes gyventi jis visai nebenori – tik vegetuoti tarp skanaus maisto, alkoholio ir seksualinių malonumų.

Akivaizdu, Fransua – tai žmogus, atsidūręs tarp dviejų civilizacijų. Vis labiau sekuliarėjanti Vakarų kultūra nusikrato krikščionybės, tačiau vietoje jos dar nieko nėra, dar nėra sekuliarių atramų, kurios ne pavieniam individualistui, bet masėms pasiūlytų lengvai prieinamą ir suvokiamą gyvenimo prasmę ir modelį, o juk pagrindinis veikėjas, tipiška vidutinybė, tik to ir nori. Tad iš to ir kyla simpatijos ir vienai, ir kitai religijai. O Musulmonų brolija, įtvirtindama islamą, daro būtent tai, ko ieško masės. Ji žada lengvai suvokiamą prasmę ir laimę, nes, kaip teigia vienas iš veikėjų apologetų, „žmogiškosios laimės viršūnė pasiekiama per visišką pasidavimą“ (p. 253) . Ir to tikrumo prošvaistės, suplanuoto ir ant lėkštutės patiekto gyvenimo scenarijus suvilioja ne vieną, suvilioja iki aklumo.

Galbūt Fransua simbolizuoja pačią Vakarų civilizaciją – nebegalinčią žengti atgal, viliojamą kitos kultūros aiškumo ir paprastumo, bet įstrigusioje daugiareikšmėje, lengvų sprendimų nepateikiančioje dabartyje. Bet jei pagrindinis romano herojus iš tiesų simbolizuoja Europą, siunčiama žinia liūdna. Nereiks ir islamo, ji sunaikins save pati. Lėtai ir kankinamai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...