captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: gamtoje vyksta nelabai suprantami pokyčiai

Lapkričiui liko visai nedaug laiko. Tačiau ar per tas keletą dienų išlydėsime rudenį, ar gamta valdžią jau perduos žiemai? Tokių minčių galėjo kilti stebint baltuojantį sniegelį. Jis iškrito sekmadienį. Vienur jo buvo mažiau, kitur, ypač apie Kauną, prikrito net laukus lygiu sluoksneliu dengiantis kilimas. Tiesa, sniegelį matė ne visi ir juo dar tikrai nepatikėjo. Tuo labiau dar sunku tikėti žiema, nors kalendorius ir tvirtina tokią žinią.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Ar gamtoje jaučiama artėjanti žiema? Ir iš viso, ar ji artėja? Jeigu jus labai sužavėjo šis pirmasis, dar rudeniškas, sniegelis, iš tokio fakto nedarykite jokių išvadų. Jo reikšmė gamtai didelė, nes jis atnešė labai daug vertingos drėgmės. Kadangi sniegelis krito ant neįšalusios žemės, jo apatinis sluoksnis tirpo iš karto. Gal todėl šį sniegą apdairiai vadiname krituliais, nes tikrojo sniego taip greitai neištirpina.

Kad ir kaip būtų, žiemos, bent jau tikros, ženklų neregėti. Ir šis sniegelis, kuris ištirps ar jau ištirpo, yra menka paguoda pačiai žiemai. Tai vienur, tai kitur buvo stebėtos išskrendančios žąsys, tačiau gali būti, kad tai veikiau pačių paukščių suplanuoti skrydžiai, o ne stichiškas blaškymasis ir reakcija į sniegelį. Beje, Žuvinte šiuo metu laikosi dar apie 2 tūkst. želmeninių ir baltakakčių žąsų. Pats įdomiausias faktas – tarp jų esančios pilkosios žąsys, vietinės, Dzūkijos ežeruose perėjusios. Jos paprastai išskrenda jau rudens viduryje, o šiuo metu yra labai netikėtos.

Gamtoje vyksta nelabai suprantami pokyčiai. Štai prieš keletą dienų Kuršių mariose teko stebėti pulkelius didžiųjų ančių. Čia jos mielai žiemotų, o dabar lūkuriuoja poilsiautojų, nes buvo pripratusios prie jų siūlomo batono. Antelės gražios, gaigalų galvos tviska žalia spalva – tai dėsninga. Tačiau gaigaliukai, be įprastų rudenį kvarksėjimų, pradėjo švilpsėti. Tai garsas, kurį jie skleidžia tik žiemos gale ir pavasario pradžioje. Šis tuoktuvių ženklas kažkodėl skamba jau dabar.

Žinoma, didžioji antis, gyvenanti prie žmogaus, visą žiemą jo globojama, besiglaudžianti dėl žmogaus veiklos atsiradusiuose neužšalusiuose vandenyse, yra šiek tiek pakeitusi savo biologiją ir, ko gero, fiziologiją. Paukštis negali pats sau vienas pasirinkti, kada jam švilpsėti, o kada perėti. Beje, Vakarų Europoje, Olandijoje, Britų salose, antys jau randamos perinčios ir gruodį, ir sausį. Vargu ar tokie pokyčiai padeda pačiai rūšiai, nes ji vis labiau tolsta nuo savo prigimties.

Vakarop laukuose regime pulkelius stirnų. Smagu, kad jos gyvuoja puikiai, kad pasiruošusios žiemai. Kaip tik žiema ir retina stirnas – pirmiausia pažeidžia tas, kurios silpniausios, kurios gamtoje vargu ar galėtų išlikti. Dalį tokių silpnesnių sumedžioja vilkai, o vilkų gausa taip pat reguliuojama – iš šiam medžioklės sezonui skirto 60 žvėrių limito jau sumedžiotas 41.

Taigi gyvename dar rudenį ir neatsistebime jo smagumu. Ar mes laukiame žiemos? Kažin... Na, gal tik tikros ir dar negreitai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...