captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. J. Gaila: lietuviai ypač nevieningi ir pikti, kai nėra tiesioginio pavojaus

Skirtumai tarp išeivijos ir Lietuvos yra dideli, bet yra dalykų, kurie visus sieja, visų lietuvių charakteriai yra labai panašūs, „Amerikos balso“ žurnalistui Linui Rimkui 1994 m. sakė Pasaulio lietuvių bendruomenės atstovas Vilniuje Juozas Gaila. „Susiskaldymas Lietuvoje yra tiesiog bauginantis: net politiniai kaliniai yra į kelias grupes susiskaldę, net Sausio 13-osios sužeistieji yra pasiskirstę į draugijas ir brolijas, net gausumas politinių partijų, kurių kitos taip mažai turi pasekėjų, narių... Betgi mes tą patį turėjome ir tebeturime išeivijoje. Ar mes gyventume Lietuvoje, ar mes gyventume išeivijoje, lietuvių charakteriai yra labai panašūs. Mūsų nevieningumas, piktumas – ypač šie dalykai pasireiškia, kai mums negresia tiesioginis pavojus“, – kalbėjo išeivijos lietuvis.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

– Kas labiausiai krito į akis, kai prieš šešis mėnesius atvykote į Vilnių?

– Aišku, Lietuvą idealizavau ir, prisimenant Railos knygą, „kitokios Lietuvos ilgėjausi, negu tą, kurią pamačiau“. Neįsivaizdavau, kad lietuvaitė gali būti gatvės moteris, kad lietuvis gali būti alkoholikas, kuris vartosi arba svirduliuoja eidamas keliu, kad tiek lietuviukų, tokių gražių, gali būti paliktų našlaitynuose, nes jų tėvai nenori pasiimti. Tokie dalykai mane labai prislėgė, sujaudino. Taip pat – Lietuvoje esanti netvarka.

Bet daug kas Lietuvoje ir džiugina. Man nepaprastai malonu klausytis lietuviukų, grįžtančių iš mokyklų, kalbančių taip gražiai lietuviškai, kas, aišku, Lietuvoje yra paprastas dalykas, o mums išeivijoje yra kaip graži melodija, skambanti ausyse. Apskritai man mokiniai ir mažieji sudaro nepaprastai puikų įspūdį. Aš nekalbu apie Gariūnų berniukus, apie spekuliantus, aš kalbu apie tuos, kurie sėdi mokyklos suole, kurie, mokytojui įėjus į klasę, atsistoja. Taigi tikiuosi, kad auganti karta bus kitokia ir tikrai grąžins Lietuvą į kitokį, ne tik pragyvenimo, bet ir kultūrinį, lygį.

– Nemaža dalis lietuvių išeivijos pastangų skirta padėti Lietuvai. Padedama Lietuvos švietimui, Lietuvos mokykloms, Lietuvos vaikams, yra medicininė pagalba ir pan. Ar Jums teko patirti, kaip ta pagalba naudojama Lietuvoje ir ar lietuvių išeivijos pastangos pasiteisina?

– Aš manau, jos pasiteisina, bet, gink Dieve, jokiu būdu negalėčiau sakyti, kad jos visada nueina ten, kur yra skirtos. Juk niekas negali patikrinti, kur tie mūsų siuntiniai. Nebent jie skiriami giminėms, ir mes žinome, kad jie nueina ten. Bet ar visa kita parama nueina į tas rankas, į kurias tikrai turėtų nueiti, ar ją gauna tie, kuriems tos pagalbos reikia...

Į paramą galima žvelgti įvairiai. Parama gali būti ir pinigai, ir siuntiniai, ir įvairūs medicininiai instrumentai, vaistai, taip pat – žmonės. Deja, išeivija ir čia negali pasigirti, nes Lietuvoje atsirado išeivijos žmonių, kurie kartais net ir pakenkia Lietuvai, užuot buvę savo žiniomis, energija, vakarietiška galvosena prisidėję prie Lietuvos ekonominės ar politinės gerovės.

– Dažnai išeivijoje, spaudoje ir kitur, tenka išgirsti posakį „mes ir jie“. Ar, Jūsų nuomone, išeivijos ir Lietuvos supriešinimas plačiai paplitęs Lietuvoje?

– Aš manau, kad skirtumai tarp išeivijos ir Lietuvos yra dideli, bet yra dalykų, kurie mus sieja. Susiskaldymas Lietuvoje yra tiesiog bauginantis: net politiniai kaliniai yra į kelias grupes susiskaldę, net Sausio 13-osios sužeistieji yra pasiskirstę į draugijas ir brolijas, net gausumas politinių partijų, kurių kitos taip mažai turi pasekėjų, narių... Betgi mes tą patį turėjome ir tebeturime išeivijoje. Ar mes gyventume Lietuvoje, ar mes gyventume išeivijoje, lietuvių charakteriai yra labai panašūs. Mūsų nevieningumas, piktumas – ypač šie dalykai pasireiškia, kai mums negresia tiesioginis pavojus.

Yra skirtumų tarp išeivijos ir tarp Lietuvos. Lietuva tikrai mažai žino apie išeiviją, Lietuvos spaudoje labai mažai žinių apie išeiviją. O vidutinis lietuvis Lietuvoje kažkaip naiviai galvoja apie mus. Susidaro įspūdis, kad dažnai galvoja, jog mes nesame labai protingi, labai išmintingi, jog mus lengva apgauti, amerikoną apstatyti. Jiems atrodo, kad kažkas kažkaip kažkur mums tų pinigų yra prikrovęs ir jie kuo daugiau mus gali ar apstatyti, ar išmaldauti iš mūsų tuos mūsų dolerius. Taigi man susidaro įspūdis, kad lietuviai mūsų pakankamai nepažįsta.

Bet ir išeivija nepažįsta pakankamai Lietuvos. Aš, pavyzdžiui, esu daugiau  kaip šešis mėnesius praleidęs Lietuvoje ir nepasakyčiau, kad esu Lietuvos reikalų ekspertas. Žinoma, ir mes išeivijoje, Vakaruose, esame pasikeitę. Mes, atvykę iš Lietuvos, Vakaruose išmokome punktualumo, tvarkingumo, galbūt net sąžiningumo, tam tikros etikos darbe, ko Lietuvoje trūksta. Bet iš Lietuvos paveldėjome ir ištvermę, ir, sakyčiau, užsispyrimą, ir darbštumą, taigi man teikia vilčių, kad tos savybės, kaip darbštumas, užsispyrimas, padės Lietuvai irgi iš tos duobės išlįsti.

– Nemaža dalis tų bruožų, kuriuos Jūs suminėjote, nėra labai teigiami – piktumas, susiskaldymas ir pan., bet Jūs ketinate grįžti į Lietuvą ir tęsti darbą. Kodėl?

– Lietuva, sakyčiau, yra kaip tėvai. Tėvai gali būti bemoksliai, gali būti labai prasti, necivilizuoti, bet jie lieka tėvais. Taip pat yra su Lietuva. Kažkas žmogų traukia į tą Lietuvą – ir ta gamta, ir dangus mėlynesnis, ir merginos gražesnės, ir kalba melodingesnė, ir jų posakiai tokie malonūs. Aš nekalbu apie tuos barbarizmus arba anglicizmus, kurių, tikiuosi, jie nusikratys.

Mane tiesiog pykina, kad Lietuva taip griebiasi tų anglicizmų ir apskritai visko, kas yra vakarietiška. Norėtųsi, kad lietuviai atskirtų vertybes nuo šiukšlių. Aš tikiuosi, kad yra pereinamasis laikotarpis, kad savo laiku Lietuva pradės vertinti savąsias kultūrines vertybes ir atstums visas šiukšles. Bet, deja, dabar tos šiukšlės tikrai pastebimos Lietuvoje.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...