captcha

Jūsų klausimas priimtas

Politologas: reikia nuspręsti, kiek laisvių aukosime dėl saugumo

Po išpuolių Paryžiuje, stengiantis užtikrinti saugumą, iškyla dilema – ar rinktis visišką laisvių užtikrinimą, ar prarasti dalį privatumo, tačiau viena laisvė niekados negali būti suabsoliutinta, LRT RADIJUI sako politikos mokslų profesorius Jamesas Davisas. „Privatumas yra viena iš laisvių, kuri Europoje labai vertinama, tačiau taip pat vertinamas ir saugumas. Tai didelis iššūkis politikams ieškant atsakymo į klausimą, kiek saugumo galime paaukoti dėl privatumo, ir atvirkščiai. Pusiausvyra turi keistis atsižvelgiant į situaciją ir negali būti vienoda visose šalyse. Tačiau akivaizdu, kad vien saugumas ar vien privatumas, kaip absoliutus tikslas, realybėje egzistuoti negali“, – pabrėžia politologas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

– Po išpuolių Paryžiuje įvyko nemažai kitų paniką kėlusių incidentų – atšauktos sporto varžybos, kai kurie skrydžiai, evakuotas oro uostas Kopenhagoje, metro, traukinių stotys. Šie atvejai, laimei, nepasitvirtino ir pasibaigė laimingai, tačiau ar iš to galima daryti išvadą, kad teroristai pasiekė savo tikslą ir pasėjo baimę Europoje?

– Tai visiška tiesa. Teroristai nesiekia sunaikinti Europos valstybių, nes ir nėra pajėgūs to padaryti, bet jie siekia paskleisti baimę ir taip per visuomenę paveikti užsienio politiką. Nors panika yra natūrali psichologinė reakcija, tačiau, kai tik gyventojai reaguoja perdėtai, viskas pradeda veikti pagal teroristų žaidimo taisykles. Nei vidaus, nei užsienio politika negali būti pagrįsta baime – baimė negali būti politikos vedlė.

– Kaip ši baimė per savaitę jau paveikė europiečių nuomonę apie pabėgėlius ir musulmonus?

– Šiuo atveju susiduriame su dviem skirtingomis problemomis. Iš vienos pusės – pabėgėliai patys bėga nuo teroristų ir jie patys tikrai tokie nėra. Tačiau šiame didžiuliame pabėgėlių sraute yra asmenų, kurie buvo radikalizuoti ir kurie pasinaudoja masinės migracijos sąmyšiu, kad patektų į Europą. Taigi žmonių baimę politikai turi labai rimtai apsvarstyti. Vis dėlto mes taip pat privalome padėti žmonėms, kurie bėga dėl labai pagrįsto pavojaus jų gyvybei.

– Kokių veiksmų politikai privalo imtis, kad tokių baimių būtų kuo mažiau ir saugumas būtų užtikrintas?

– Pirmiausia, dabar Europoje vykdoma politika turi būti labai rimtai pergalvota. Akivaizdu, kad tokia, kokia yra dabar, ji neveikia. Pabėgėliai tikrai negali būti priimami tik tose šalyse, kurias jie pirmiausia pasiekia, nes šios šalys patiria didžiulių iššūkių, su kuriais nebegali susitvarkyti. Tačiau taip pat visi pabėgėliai negali apsistoti tik turtingiausioje šalyje Vokietijoje.

Antra, politikai savo rinkėjams privalo įrodyti veiksmais, kad sugeba patikrinti, kurie pabėgėliai yra pavojingi, kurie ne. Tai visiškai įmanoma padaryti. Taip, tai kainuoja daugiau pinigų ir laiko, tačiau būtina investuoti, kad tai būtų įgyvendinta. Tai nereiškia, kad Europą turime uždaryti ir paversti kalėjimu. Tačiau tuo pat metu Europos sienos negali būti nekontroliuojamos. O šiuo metu visuomenė vis dar girdi tik humaniškumo kvietimą arba kitus kraštutinius pareiškimus, reikalaujančius uždaryti sienas. Tai nėra sprendimai.

– Penktadienį Bendrijos vidaus reikalų ministrai ir aptarė Šengeno zonos reguliavimą. Kaip manote, kokie realūs veiksmai užtikrintų saugumą?

– Pirmiausia turėtų būti stiprinamos išorinės ES sienos. Tačiau kontrolė turi pajudėti dar vienu žingsniu į priekį. Labai ilgai nesiimama veiksmų, kuriais būtų galima pristabdyti pabėgėlių srautus į Europą. Kalbu apie specialių saugumo teritorijų Sirijoje sukūrimą, kur galėtų glaustis Sirijos pabėgėliai. Čia turėtų būti įgyvendinta neskraidymo zona, teritoriją turėtų saugoti pajėgos, esančios ant žemės. Turime daugiau investuoti į tai. Tą patį galima pasakyti ir apie Šiaurės Afriką – žmonės turėtų būti sustabdyti, dar prieš jiems susiruošiant pavojingai kelionei laivu.

– Kai kurie netgi svarsto sustiprinti saugumą, patikras tarp vidinių ES sienų. Ar tai gali būti veiksminga ir kaip tai paveiktų laisvojo judėjimo principus?

– Visa ši problema apima labai daug sričių, todėl negalima dėmesio sutelkti tik į vieną aspektą. Taip pat reikėtų keisti keliavimo oro transportu taisykles. Šiuo metu Europoje gali nusipirkti bilietą ir lengvai nuskristi į kitą šalį net neparodęs asmens dokumento: nusiperki bilietą, internetu gauni laipinimo kortelę ir gali tiesiai sėsti į lėktuvą. Toks judėjimas gali būti kontroliuojamas nepažeidžiant laisvojo judėjimo principų. Ir tai paprasta padaryti. Keliones automobiliu ar traukiniu kontroliuoti šiek tiek sudėtingiau.

Tačiau manau, kad visiška sienų kontrolė neturėtų būti įvesta. Pakaktų specialių patikros punktų kai kuriose vietose, kad valdžia galėtų nuspręsti, jog šią savaitę bus tikrinama viena sienos dalis, kitą savaitę – kita. Taip būtų pasiųsta žinia ir teroristams, be to, ir gyventojams būtų siunčiama žinia, kad rūpinamasi jų saugumu ir vykdoma akylesnė priežiūra. Tikrai yra būdų, kurie nereikalauja atšaukti Šengeno susitarimų.

– Kalbėjote apie sustiprintą žmonių srautų kontrolę oro uostuose. Dėl to kyla ginčų, kad tai gali pažeisti žmonių teises. Tačiau akivaizdu, kad po išpuolių Paryžiuje iškyla tam tikra dilema – žmonės tarsi turi rinktis tarp visiškų laisvių užtikrinimo ir tarp sekimo, kuris gali garantuoti didesnį saugumą.

– Tai visiška tiesa. Viena laisvė niekados negali būti suabsoliutinta – turi būti pusiausvyra. Privatumas yra viena iš laisvių, kuri Europoje labai vertinama, tačiau taip pat vertinamas ir saugumas. Tai didelis iššūkis politikams ieškant atsakymo į klausimą, kiek saugumo galime paaukoti dėl privatumo, ir atvirkščiai. Pusiausvyra turi keistis atsižvelgiant į situaciją ir negali būti vienoda visose šalyse. Tačiau akivaizdu, kad vien saugumas ar vien privatumas, kaip absoliutus tikslas, realybėje egzistuoti negali.

– Dabar daug kalbama apie sienų stiprinimą, tačiau akivaizdu, kad grėsmė bręsta ir pačios Europos viduje. Juk keli iš Paryžiaus išpuolių organizatorių kilę ir užaugę ES širdyje, Briuselyje. Taigi kita ryški problema – jaunų žmonių radikalizavimas. Kaip spręsti tai?

– Taip, tai iš tiesų didžiausia problema – kaip integruoti jaunus musulmonus, kaip išugdyti europietiškas vertybes – toleranciją religijai ir ištikimybę, pilietinę atsakomybę valstybei, kurioje jie gyvena. Tam neabejotinai skiriama per mažai dėmesio ir yra ilgalaikis projektas.

Viena vertus, tai pasako, kad radikalusis islamas nėra organizacija – tai socialinis judėjimas, kuris peržengia bet kokias sienas: jis yra Irake, Sirijoje, Afganistane taip pat, kaip Belgijoje ir kitose Europos šalyse. Taigi kovoti su radikaliuoju islamu, kaip su socialiniu judėjimu, reikia daug daugiau priemonių ir kitokio požiūrio. Aišku, kad privalome glaudžiai bendradarbiauti su islamo bendruomenės lyderiais Europoje ir aiškintis, kur slepiasi pagrindinė problema, kodėl jauni musulmonai taip lengvai palenkiami į radikaliojo islamo pusę, kodėl radikalusis islamas tampa patrauklus.

– Ar ne per vėlu imtis šių veiksmų?

– Mes tiesiog privalome tą daryti, negalime laukti. Akivaizdu, kad tokius dalykus turėjome pradėti daug anksčiau, tačiau, jei to nesiimsime dabar, tokie reiškiniai tęsis. Prancūzijoje yra daugybė jaunų musulmonų, kurie nemato šviesios ekonominės ateities, neturi darbo. Mano nuomone, šie žmonės lengvai palenkiami įvairių ideologijų. Taigi privalome sukurti ilgalaikį daugiafunkcį planą.

– Dar vienas iš būdų, kaip užtikrinti saugumą Europoje, – dar intensyvesnė kova su „Islamo valstybe“ Sirijoje, Irake, Afganistane. Tokių veiksmų iš karto po atakų ėmėsi Prancūzija. Kaip svarbu sustiprinti tiesioginę kovą prieš grupuotę?

– Be jokių abejonių, turime kovoti su „Islamo valstybe“ Sirijoje, Irake. Reikia stipraus karinio atsako šiai gerai ginkluotai ir organizuotai karinei grupuotei. Tačiau tik karinėmis priemonėmis taikos nesukursi. Reikia pasiūlyti alternatyvių idėjų žmonėms, kurie gali būti linkę į radikalizmą. O to mes dar nepadarėme.

Smurtinėmis priemonėmis radikalizmas tik dar labiau skatinamas, ir nukirsta radikalizmo galva vis tiek ataugs. Taigi manau, kad reikia daug tvirtesnio karinio atsako, tačiau kartu reikia daug patrauklesnių idėjų, kurias galėtume pasiūlyti šalims ir žmonėms, galintiems nukrypti į radikalią pusę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...