captcha

Jūsų klausimas priimtas

Kovai su „Islamo valstybe“ siūlo pasitelkti pabėgėlius ir kurdus

Nors daugelis žmonių į Europą plūstančius pabėgėlius mato kaip naštą, juos reikėtų panaudoti kovojant su „Islamo valstybe“, nes tai žmonės, kurie žino grupuotės metodus, bet jų nekenčia. Taip teigia terorizmo ekspertas, Londono karališkojo koledžo profesorius Andrew MacLeodas. Anot Baltijos gynybos koledžo Tartu karo ir konfliktų studijų dėstytojos Astos Maskaliūnaitės, tam galima panaudoti ir vietinius kovotojus, pavyzdžiui, kurdus.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

„Islamo valstybės“ iškilimą paskatino dvi aplinkybės

2014 m. buvo pranešama, jog iš visų grupuočių, kurias įprasta sieti arba kurios pačios nori būti siejamos su „al-Qaeda“, viena ryškiausių, stipriausių ir sėkmingiausių – „Irako ir Levanto islamo valstybė“, veikianti Irake ir Sirijoje. Tada buvo klausiama, kas liko iš „al-Qaedos“ ir kas gali kelti didžiausią grėsmę po jos.

Nuo tada tuometinė „Irako ir Levanto islamo valstybė“ sparčiai judėjo pirmyn, tapdama vis mažiau potencialia ir vis labiau realia grėsme. 2014 m. birželį grupuotė užėmė svarbų miestą Irako šiaurėje – Mosulą – ir stūmėsi toliau, žudydama priešus ir grasindama įvairioms etninėms ir religinėms mažumoms. Mėnesio pabaigoje grupuotė paskelbė apie kalifato įkūrimą ir persivadino į „Islamo valstybę“.

A. Maskaliūnaitė tvirtina, kad vis dėlto sunku įvardyti įvykį, kuris paskatino tokį „Islamo valstybės“ iškilimą. Jos nuomone, didžiausios įtakos galėjo turėti Sirijoje vykęs pilietinis karas ir situacija Irake. „Nuo 2003 m. Irake nebuvo sukurta valstybė su gerai funkcionuojančiomis saugumo struktūromis. Dėl to „Islamo valstybei“ buvo labai lengva, ypač pasitraukus amerikiečiams, užimti tą saugumo vakuumą, kuris susidarė toje teritorijoje. Jie galėjo užimti netgi visus miestus, tikrai dideles teritorijas“, – sako A. Maskaliūnaitė.

Memorialas prie „La Carillon Cafe“ kavinės žuvusiems atminti. AFP/Scanpix nuotr.

Pavojingesnė nei „al-Qaeda“?

Anot A. Maskaliūnaitės, „Islamo valstybė“ yra pavojingesnė negu „al-Qaeda“ buvo savo klestėjimo laikais. Jos tvirtinimu, taip yra todėl, kad ši grupuotė turi daugiau finansinių galimybių ir daugiau narių. „Ji turi daug efektyvesnę rekrutavimo sistemą. „Al-Qaeda“ veikė senųjų modžahedų, kovojusių prieš Afganistaną, pagrindu ir tų, kuriuos jie pritraukdavo. Tai vėliau išsivystė tarsi į frančizę: „al-Qaeda“ leido kitiems prie savęs prisijungti, bet taip aktyviai, kaip tai darant matome „Islamo valstybę“, nerekrutavo“, – teigia A. Maskaliūnaitė.

Ji priduria, kad „Islamo valstybė“ labai efektyviai rekrutuoja žmones, nes tam skiria labai daug laiko. „Jie gali su vienu žmogumi praleisti dienų dienas, kalbėdamiesi apie tai, kas jam svarbu, kas jį neramina. Tarsi teikdami psichologinę pagalbą, jie įtraukia į savo tinklą, padaro savo nariais“, – „Islamo valstybės“ pranašumus vardija A. Maskaliūnaitė.

A. MacLeodas didžiausia grupuotės stiprybe laiko gebėjimą manipuliuoti informacinėmis technologijomis. „Nuo rugsėjo 11-osios išpuolių 2001 m. nei islamas, nei krikščionybė, nei judaizmas nepasikeitė. Pasikeitė informacinės technologijos ir komunikacija. „Islamo valstybė“, geriau nei bet kas kitas iki jos, sugeba pasinaudoti socialine žiniasklaida, internetu ir komunikacijomis, siųsdama blogio žinią pasaulyje greičiau nei visi kiti iki tol“, – tvirtina A. MacLeodas.

Jo įsitikinimu, su „Islamo valstybe“ kovojančios valstybės ne iki galo supranta, kaip gerai ši grupuotė manipuliuoja socialine žiniasklaida ir naujausiomis komunikacijos technologijomis.

Džihadistus motyvuoja noras skatinti neapykantą

Ekspertai beveik vieningai sutaria, kad tragedijos, kuri nutiko Paryžiuje lapkričio 13 d., buvo galima tikėtis. Tačiau, kai kalbama apie tai, kas džihadistus motyvavo išpuolius surengti būtent dabar, svarstomos įvairios priežastys.

Pastaruoju metu „Islamo valstybė“ prarado nemažai teritorijų ir kovotojų, prie jos nesėkmių prisidėjo ir Rusija, kurios vaidmuo Sirijoje prieštaringas, todėl tai galėjo būti noras atgrasyti visas užsienio jėgas – Rusiją, Prancūziją, JAV – nuo kišimosi į įvykius Sirijoje ir Irake. Taip pat tai galėjo būti noras save pagarsinti, tokiu būdu pakviesti naujų narių ir išsilaikyti.

Profesorius A. MacLeodas mano, kad džihadistus motyvuoja noras skatinti neapykantą tarp bendruomenių Vakarų šalyse. „Išpuolių Paryžiuje tikslas nebuvo nužudyti 100 ar 200 žmonių. Tikslas buvo sukiršinti Prancūzijos visuomenę, nuteikti Prancūzijos ne musulmonus prieš Prancūzijos musulmonus ir inicijuoti karą šalies viduje. Kai surengiami tokie išpuoliai, turime žinoti: jei įkliūsime į spąstus ir sakysime, kad tai mūsų, Vakarų, karas su jais, visu islamu, užuot sakę, kad tai mūsų, nuosaikių visų religijų žmonių, kova prieš juos, visų religijų radikalus, – darysime tai, ko jie ir nori“, – tikina A. MacLeodas.

Palestiniečių studentai plakatais išreiškia palaikymą Prancūzijai. AFP/Scanpix nuotr.

Siūlo panaudoti pabėgėlius

Jau įvardijus, kad „Islamo valstybės“ pranašumas yra pinigai, kovojant su grupuote reikėtų siekti nutraukti jos finansavimo šaltinius: susekti žaliavinės naftos pardavimo kanalus, atidžiau stebėti užsienio donorų paramos programas Sirijai. Suvokiant, kad grupuotė puikiai išnaudoja informacines technologijas, – bandyti trukdyti jų komunikacijai per jas.

Tačiau A. MacLeodas pastebi, kad planuojant išpuolius dalis komunikacijos vis dėlto vyksta ne elektroninėje erdvėje, nes ten lengviau susekti. Todėl jis siūlo grįžti prie žmonių žvalgybos – infiltruoti žmones į radikalias bendruomenes. Pasak jo, tam dabar yra gera galimybė, nes į Europą plūsta pabėgėliai, kuriuos daugybė žmonių vis dėlto laiko grėsme ar našta.

„Manau, kad pabėgėliai gali būti naudingi. Istorija rodo, jog kariuomenės visada mokėdavo pinigais ir krauju, kad pasiųstų savo žmones į priešo stovyklą šnipinėti ir rinkti informacijos, kad suprastų, kaip priešas veikia. Mes turime milijonus žmonių, kurie bėga iš Sirijos, supranta „Islamo valstybės“ ideologiją, jų mąstymą, bet jų nekenčia, nes matė, kaip jie žudo jų žmonas, seseris, motinas, brolius. Tai žmonės, kuriuos mūsų žvalgybos tarnybos turi pasitelkti kovodamos su „Islamo valstybe“. Į juos turime žiūrėti kaip į pagalbą, jei tik juos priimsime“, – sako A. MacLeodas.

Prancūzijos karinė oro pajėgų bazė. AFP/Scanpix nuotr.

A. Maskaliūnaitė: vietinės grupuotės kovoja efektyviai

Kol kas pirminė reakcija ir atsakas „Islamo valstybei“ už išpuolius Paryžiuje – suintensyvinti antskrydžiai Sirijoje ir prieštaringai vertinami pokalbiai bei planai suburti platesnę, galingesnę koaliciją kartu su Rusija. Pastarieji įvykiai taip pat vėl pakurstė diskusiją dėl sausumos karių įvedimo.

A. Maskaliūnaitė įsitikinusi, kad būtų galima geriau išnaudoti jau ten esančias ir kovojančias vietines grupes, kurios, anot specialistės, tai daro efektyviai, nes Vakarams savo kariuomenes reikėtų įvedinėti.

„Reikėtų tęsti tą pačią strategiją, kuri buvo vykdoma iki šiol, t. y., po truputį stengtis „užsmaugti“ „Islamo valstybę“ jos pačios teritorijose, mažinti jų apimtį. Tai nėra taip lengva, turint galvoje, kad mes patys, vakariečiai, neturime ten kariuomenių. Vis dėlto matome, kad yra vietinių grupuočių, kurios gana efektyviai tai daro. Pirmiausia, tai, žinoma, yra kurdai“, – teigia A. Maskaliūnaitė. Ji priduria, kad, norint pagalbos prašyti iš kurdų, vis dėlto kiltų kitų problemų, nes sąjungininkai turkai nenorėtų, jog kurdai efektyviai veiktų.

Svarbiausia – nekartoti Irako ir Afganistano klaidų

A. MacLeodas būtų sausumos karių įvedimo į Siriją šalininkas, jei nebūtų kartojami Afganistano ir Irako scenarijai. „Aš žmonių klausiu – kiek laiko turėjo praeiti po Antrojo pasaulinio karo, kad sąjungininkai išvestų savo pajėgas iš Vokietijos? Atsakymas – jie vis dar to nepadarė. Kada paskutiniai sąjungininkų kariai po Antrojo pasaulinio karo paliko Japoniją? Jie vis dar nepaliko. Vokietijos ir Japonijos atveju sąjungininkų pajėgos čia buvo tris kartas, kol Vokietija ir Japonija visiškai integravosi į modernųjį pasaulį. Viena didžiausių klaidų Afganistane ir Irake buvo ta, kad kažkodėl Vakarų jėgos galvojo, kad įžengs čia penkeriems ar dešimčiai metų, pakariaus ir išeis, ir viskas bus gerai“, – įvardija A. MacLeodas.

Anot jo, šią klaidą galime padaryti ir Sirijoje. Jei ten būtų siunčiami kariai, reikia suprasti, kad tai turi būti įsipareigojimas ne penkeriems ar dešimčiai metų, bet trims ar penkioms kartoms, tikina profesorius. „Ar mes pasiruošę tokiam įsipareigojimui? Bus labai sudėtinga. Jei įsitraukiame, darykime tai deramai ir planuokime šalies pertvarką bei atkūrimą su privačiu sektoriumi. Tai iki šiol nebuvo daroma. Planuokime tai trims kartoms. Jei nesame tam pasiruošę, turėsime tokią pačią tragediją kaip Afganistane ir Irake“, – perspėja A. MacLeodas. Jo nuomone, nėra kitų būdų, kaip įveikti „Islamo valstybę“. Profesoriaus įsitikinimu, kova bus ilga ir gali tęstis tiek, kiek truko Šaltasis karas, ar netgi dar ilgiau.

Kad „Islamo valstybė“ labiausiai siekia sėti neapykantą, kalba ne tik terorizmo ir tarptautinių santykių ekspertai, bet ir Paryžiaus išpuolių aukų artimieji. Per ataką „Bataclan“ koncertų salėje žmonos netekęs vyras socialiniuose tinkluose išplatino laišką, kuriame sako, kad nepradės nepasitikėti savo šalies piliečiais ir kaltininkams nesuteiks malonumo, jausdamas neapykantą. Laišką peržiūrėjo ir pasidalino tūkstančiai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Teroristiniai išpuoliai Paryžiuje

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...