captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Sirvydytė: ten, kur įvyksta muzika, manęs net nebėra

Norėčiau būti įrankiu muzikai, bet ne vidiniam norui pasirodyti, sako dainininkė ir dainų autorė, grupių „mmpsuf“, „Kurak“ ir „Dykumos“ narė Eglė Sirvydytė. „Aš tą reflektyviai suvokiu – kur noriu įtikti, o kur skamba muzika. Tai yra labai skirtingi momentai. Iš tikrųjų gyvame koncerte galiu pasakyti, kur norėjau patikti, o kur įvyko muzika. Ten, kur įvyksta muzika, manęs net nebėra“, – teigia ji.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.
V. Skaraičio (BFL) nuotr.

Dainininkė sako labai vertinanti patirtį, koncertuojant gyvai scenoje: „Man atrodo vis mažiau prasminga kažką užfiksuoti, nes viskas labai kinta, ir tos pačios dainos koncertuose skamba vis kitaip.“ Tačiau LRT RADIJO laidoje „Pakartot“ ji prasitaria apie šiuo metu bręstantį pirmąjį solinį albumą.

– Pirmas klausimas – apie Tavo balsą. Ar Tu pati suvoki, kaip gražiai jis skamba?

– Koks įdomus klausimas. Tiesą sakant, įrašų, kuriuose dainuoju, klausyti man lengviau negu tų, kuriuose kalbu. Matyt, koncertinė patirtis, savęs klausant per monitorius, man yra artimesnė, negu, pavyzdžiui, ta, kai klausysiu savęs šitos laidos įraše ir dalies savęs net neatpažinsiu.

Žinai, kaip būna, kai žmogus žiūri į save vaizdo įraše ir sako – čia ne aš, negali būti, kad čia aš. Tai man būna panašiai su ta Egle, kuri kalba. O ta, kuri dainuoja, man pažįstamesnė. O kaip yra su tuo grožiu, kurį paminėjai, nežinau.

– Tavo balsas tikrai yra išskirtinis. Labai lengva atpažinti, kad ir su kokiu projektu dirbtum, labai aišku, kad čia dainuoja E. Sirvydytė. Ar sutinki su tuo?

– Sutinku, bet ar būna kitaip? Ar būna, kad gali neatpažinti atlikėjo?

– Turbūt yra tokių balsų, kurie skamba panašiai kaip kiti balsai, nors ir yra saviti.

– Turi omenyje, kad [mano balsas] nenukopijuotas. Aš sąmoningai nesistengiau kopijuoti kitų. Nedėjau jokių pastangų, kad kopijuočiau kitus vokalistus. Buvo ir yra tokių, kurie mane iki šiol labai žavi. Aš jų tikrai klausausi ir girdžiu ten grynąjį žmogų, grynąjį balsą: ne kažkokį pastatytą, ne išpaišytą, išdažytą, išgražintą, o tikrai skambantį iš gelmės.

– Jei ne paslaptis, kas jie tokie?

– Na, galėčiau sakyti – Nina Simone. Man atrodo, kad, kai ji užlipdavo ant scenos, tai ir užburdavo visus. Jos balsas skamba gana grubiai, jos maniea – gana grubi, kartais – gana grubūs skambesiai, bet jie tokie gražūs, nes žmogus yra toks. Jis – visoks, nėra vien tik išgražintas kaip tos asmenukės, kur mes visi bandome būti gražūs sau.

– Nesu matęs Tavo asmenukės.

– Vadinasi, nematei mano „Facebook“.

– Ar tiesa, kad Tu profesionaliai nelavinai savo balso? Esi lankiusi muzikos mokyklą, kai buvai paauglė, bet vėliau studijavai psichologiją. Tu nenuėjai Muzikos ir teatro akademijos – profesionalaus dainavimo keliu. Gal gali pasakyti, kodėl?

– Gal todėl, kad reikėjo pasirinkti, tada baigus, kuriuo čia keliu eiti. Visada buvau padalinta į kelias dalis: tiek muzika, tiek psichologija groja tokios pačios svarbos simfonijas.

Dirbu Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje psichologe ir susiduriu su problematika, kuri man pačiai buvo tada aktuali: kai baigi mokyklą, reikia pasirinkti, ką nori veikti gyvenime, kokį kelią dabar rinksiesi. Atsimenu save svarstant, ar man geriau eiti muzikiniu keliu, ar man geriau studijuoti psichologiją. Bet tada mano suvokimas apie muziką buvo vaikiškas, suformuotas mažo miestelio.

Jei groji muzikos mokykloje smuiku ir pianinu, eini į chorą, tai ir yra viskas. Gali būti smuikininkė arba mokytoja. Niekada negalvojau, kad, baigusi smuiką, galėčiau imti groti būgnais. Man tada atrodė, čia nėra niekieno kaltės. Nemanau, kad kažkas dėl to kaltas. Gal buvo daug baimių. Muzikos mokykloje yra daug klasikinės parengties.

– Ir tai nėra tas dalykas, kuris Tave labai domintų?

– Na, aš „pasimatavau“ save ir nemačiau. Turėdavau tokį [pasitikrinimą]: užsimerki, įsivaizduoji, ir arba skamba, arba ne, arba viduje tau tai kažką atliepia, arba ne. Tai man nei smuikininkės, nei muzikos mokytojos vaizdinys nebuvo [artimas], kad sakyčiau – taip, tai – aš. Tai ir pasirinkau psichologiją. Iki šiandien, nors jau praėjo 12 metų, kaip baigiau mokyklą, nė sekundei nepasigailėjau.

– Labai džiugu girdėti, bet dar pabūkime tuose mokyklos laikuose. Labai įdomu tai, kad užaugai Kuršėnuose, nedideliame miestelyje netoli Šiaulių. Kaip Tu, gyvendama Kuršėnuose, apskritai susidomėjai muzika, pradėjai groti? Suprantama, kai žmonės tai daro Vilniuje – čia yra daug kitų draugų, kurie groja, ir daug koncertų. Bet juk Kuršėnuose ar bet kokiame kitame mažame mieste atrasti muziką daug sunkiau?

– Manau, kad priėjimas prie muzikos ankstyvoje vaikystėje yra dar kitoks, negu dabar įsivaizduojame. Atsimenu nuotrupas iš vaikystės – supuosi ant sūpynių ir niūniuoju melodiją. Man buvo taip gera niūniuoti tą melodiją. Atsimenu tą buvimo garse patyrimą kaip vieną maloniausių. Aš sau niūniuodavausi, kažką dainuodavau, kurdavau, nors tada dar nelankiau jokios muzikos mokyklos.

Mokykloje būdavo visokių mažų ansamblėlių, būrelių. Ten tas, kuris geriau dainuodavo, būdavo ir labiau mylimas, ir mokytoja duodavo geresnes partijas. Bet tai kažkaip visai ne su tuo susiję. Man buvo toks vidinis didžiulis „kaifas“, suteikiamas muzikos, labai ankstyvoje vaikystėje, dar iki pirmos, antros klasės.

O muzikos mokykloje ateini į tokią struktūrą. Negaliu pasakyti, kad ten susidomėti, susigrožėti muzika yra sudėtinga, bet nebuvo taip, kad visada, per visas pamokas, ten sėdėdama, „kaifuočiau“. Bet atsimenu tokių momentų, kai aš, pavyzdžiui, einu koridoriumi ir girdžiu – kažkas groja tokį kūrinį! Aš prieinu, atsisėdu prie durų „muzikalkėj“ ir klausausi to kūrinio.

– Ar, būdama paauglė Eglė, galėjai įsivaizduoti, kad viskas bus taip, kaip dabar, kad grosi su skirtingomis grupėmis, turėsi daug klausytojų, daug žmonių, kurie žino Tavo dainas. Išties Tavo karjera – labai gražus pavyzdys, kaip galima išlikti savimi per šitiek laiko. Tu šypsaisi – galbūt nesutinki su tuo? Ar galvojai, kad muzika bus toks svarbus dalykas Tavo gyvenime?

– Iš tikrųjų ne, visai negalvojau. Net baigdami dvyliktą klasę, dainuodavome ten su gitaromis, muzikuodavome, grodavome, bet šalia manęs visada būdavo geriau dainuojančių.

Tame pačiame ansamblyje buvo pora tokių balsų, kuriuos gali prilyginti Whitney Houston. Mergaitės dešimtokės dainuodavo kaip W. Houston, tai kur ten man su jomis pasilyginti? Aš niekada nepaimčiau tokių natų. Nežinau aš net tokių melodijų.

Bet tuo pačiu metu, kai buvau paauglė, buvo toks talentų bumas net ir pačiuose Kuršėnuose. Kalbina vadybininkai ir sako – važiuojame, bus daug koncertų, tu apsirengsi trumpą sijonėlį…

– Ir tikrai taip būdavo, kad į Kuršėnų mokyklą atvažiuodavo kažkokie vadybininkai ir ieškodavo gražiai atrodančių merginų bei vaikinų?

– Tuos balsus, merginas, iš tiesų kalbindavo.

– Ar Tave kalbino?

– Ne, manęs nekalbino, nes mano balsas niekada nebuvo toks. Bet irgi bandydavau sau „pasimatuoti“ tą situaciją, jei imsiu ir kažką dainuosiu. Man iš viso tai buvo kosmosas – dabar tau duoda dainą, kažkas ją parašo, reikia žiopčioti pagal fonogramą... Bet ir tada supratau, nors buvau ne iš didmiesčio, kad gal visai kitaip tie simboliai ten skaitomi. O mažesniam miestelyje mes iš tikrųjų kitaip gyvename. Ta fonograma nebuvo tuomet taip baisu. Aš bandydavau „pasimatuoti“ ir galvodavau – na, kažkas čia ne taip, ne mano.

– O ar tekdavo dainuoti pagal fonogramą, lipti į sceną ir apsimetinėti kažkuo?

– Ne, bet visada juk galvoji, o kas būtų, jei būtų, ar ne? Žiūrėk, žmogus daro netgi karjerą, koncertuoja ten ir ten. Bet aš jausdavau, kad čia – ne mano, ir vis laukdavau, kada bus tas mano, kada galėsiu sakyti – o, čia jau mano. Ir, kai sakai – išlikti savimi ir daryti tai, kas tau patinka, tai aš iki šiandien labai sąžiningai darau tik tai, kas man atrodo esu aš, ir tą galiu daryti. Nežinau, šiandien esu vegetarė. Jei man kažkoks didžiulis mėsos koncernas sumokėtų didelį honorarą už reklamą…

– Už dainą, kurią panaudotų mėsos reklamai. Tu to nedarytum?

– Ne, tikrai taip nebūtų, nes būti sąžiningam sau yra daug svarbiau. Atrodytų, ką reiškia „sąžiningas sau“? Kitam tai gal yra sąžininga. Bet mes kiekvienas viduje turime labai teisingą, tyrą balsą, kuris visada mums pasako.

Neseniai skaičiau, kad induizme tas balsas vadinamas „paramatma“. Tai toks dieviškumo momentas. Jei tą balsą sugebi girdėti, tai negresia jokie sunkūs nusikaltimai, nes jis visada pasakys – žinai, tau nevalia to daryti, nevalia naudoti kažko, kas kitam pakenktų. Manau, kad, jei įdainuočiau muzikinį takelį, kurį naudotų reklamuoti kažkieno kančią, na, tai man iš to nieko gero. […]

– Pakalbėkime apie melancholiją, ramybę Tavo muzikoje. Gal tai apskritai yra lietuviškos muzikos bruožas. Daugybė mūsų populiariųjų atlikėjų – štai grupė „Foje“, turbūt viena svarbiausių grupių Lietuvos istorijoje, grojo be galo ramias, melancholiškas dainas. […] Gal tai – tam tikras lietuviškas genas, kuris persiduoda kitiems muzikantams, gal jis ir Tave kažkaip palietė? Gal tai – nacionalinis charakteris?

– Gali būti. Akivaizdu, kad nesame Balkanai, akivaizdu, kad nesame Indija, kuri turi ragas ir kūrinius, kurie tęsiasi begalę laiko ir keliauja per įvairias nuotaikas. O mes paimame kažkokią ilgesio nuotaiką ir ji visur yra. […] Matyt, yra kažkoks kultūrinis kodas.

Aš jo visiškai nesipurtau ir, tiesą sakant, jei reikėtų staiga parašyti kokias penkias temas, nesu tikra, ar tai išmokta, ar paveldėta, rasčiau net kažkokius liaudies motyvus, kurie visada man skamba viduje, net pasąmoningai. O iš kur taip yra, kodėl taip yra, aš nežinau. Bet mūsų liaudies muzika yra tokia, ir mes nelabai šokame, dainuojame ir džiaugiamės.

– Mes turime visą raudų istoriją, ar ne?

– Taip. Jos irgi yra kodinis, archetipinis momentas. Taip yra, mes tokie, tokia čia yra kultūra. Gal tokia yra mūsų gamta, gal tas ištisinis atsisveikinimas iš vieno metų laiko į kitą. Gal dar istorija, viskas susideda.

– Regis, ruduo tik ką prasidėjo, o jau ateina žiema. Taip – nuolatinis atsisveikinimo laikas.

– Arba pasisveikinimo, čia kaip pažiūrėsi. Atsisveikinimo koncertai, ar pasisveikinimo koncertai?

– Noriu paklausti, kas ateityje iš Tavęs mūsų laukia? Vieša paslaptis, kad planuoji išleisti pirmąjį solinį albumą.

– Taip. Žinai, aš visada (ypač – pastaruosius keletą metų) esu tokioje abejonėje. Labai mėgaujuosi gyvu grojimu, gyvu koncertavimu. Man atrodo vis mažiau prasminga kažką užfiksuoti, nes viskas labai kinta, ir tos pačios dainos koncertuose skamba vis kitaip. Man dėl to vis smagiau gyventi, nes yra tas gyvas momentas, gyvas atlikimas.

O albumas – taip, jis subręs. Aš jau daug metų esu šio klausimo klausiama. Tik dabar galiu sakyti – jau, jau. Kaip sakiau, vaikystėje vis bandydavau „pasimatuoti“ – čia mano ar ne mano. Tai visada man buvo jausmas, kad dar ne. Labai aiškus viduje žinojimas, kažkoks virsmas vis vyko, daug įvairių muzikantų, ačiū Dievui, pažįstu, ir jie mane išmokė daug dalykų. Viduje pergyvenau skonių kitimą, gal net ne skonių, o subtilių ataskonių. Net pats būdas, kaip tai daryti ir kodėl iš viso reikia muzikuoti, kam yra muzika, labai keitėsi. Šiandien mano suvokimas yra visai kitoks.

– Sakai, kad reikia būti čia ir dabar, šiuo metu, kad akimirka, kurią išgyveni koncerte, yra svarbiausias dalykas. Kodėl Tu tą darai?

– Dabar labai svarbu yra ir motyvas, kodėl tai daryti. Aš neturiu jokio noro užkariauti pasaulio. Man tai visai nėra svarbu, ne pirmoje vietoje, visai ne apie tai yra muzika iš esmės.

– O apie ką?

– Muzika apie ką? Aš to dažnai klausiu savo muzikos konservatorijoje. Ten dirbu jau antrus metus. Ateina studentai (jie yra 9–12 klasių moksleiviai) ir, jei pasimetę, pavargę, nuliūdę, nieko nebenorintys, ir aš klausiu – o kodėl tu groji, kodėl bijai to konkurso, apie ką iš viso yra muzika?

Mes turime tokią didelę temą (ji net internete sklando) – scenos baimė, kaip įveikti scenos baimę. Iš ko ta scenos baimė kyla? Ji kyla iš to, kad norime visiems labai įtikti, patikti. Mintyse kartojasi ta pati nuolatinė minčių seka – o pažiūrėk, aš nepatiksiu, nusidainuosiu, apie mane kažką blogo pasakys… Ne apie tai yra muzika. Muzika yra džiaugtis, šokti ir dainuoti. Kažkada anksčiau ji buvo skirta garbinti aukščiausias jėgas ir aukščiausiąjį tikslą. Tame žmonės paskęsdavo, įeidavo į tranzą.

Šiandien vaikštome po koncertus, po festivalius. Atsimenu, užpernai stoviu festivalyje, „Sigur Rós“ koncerte, ir jie groja tokią subtilią muziką, tokią atmosferinę. Buvo be galo gražus koncertas. Bet aplink kokie 85 proc. žmonių – visiškai girti, daro asmenukes, griuvinėja, šaukia, rėkia, kažkas vemia, kažką pykina, ir tai nėra koncertas. Tai nėra muzikos tikslas. Muziką mes naudojame kaip įrankį save parodyti, bet tai gali būti daug daugiau.

Aš tą reflektyviai suvokiu – kur noriu įtikti, o kur skamba muzika. Tai yra labai skirtingi momentai. Iš tikrųjų gyvame koncerte galiu pasakyti, kur norėjau patikti, o kur įvyko muzika. Ten, kur įvyksta muzika, manęs net nebėra. Ir, jei sakytum – o kaip gražiai čia padainavai, atsakyčiau – aš nežinau, kas čia buvo, manęs čia net nebuvo. Atrodė, kad ta muzika eina per mane, tebūnie, bet aš tikrai nesu jos autorė, aš niekada nesurepetavau šitos eilutės arba niekada nemaniau, kad taip nuskambės. Yra tame daug daugiau dalykų.

– Ko reikia, norint surasti teisingą santykį su muzika, kad tai nebūtų tik nuėjimas į koncertą, nuotraukos pasidarymas, patvirtinantis, kad buvau tame koncerte, pasidalijimas tos nuotraukos socialiniuose tinkluose? Dažnai giriamės grupėmis, kurias matėme gyvai, bet klausimas, ar mes jas išgirdome? Viena yra nueiti į koncertą, kita – patirti koncertą, koks jis turėtų būti?

– Tu kalbi iš publikos perspektyvos, o aš labiau kalbėjau iš muzikanto perspektyvos.

– Bet, kad įvyktų geras koncertas, reikia, kad ir publika būtų gerai nusiteikusi, ar ne?

– Na, tebūnie, tai – džiaugsmas. Bet mes iš tiesų ieškome tų tikrų muzikantų. Daug pažįstu žmonių, kurie neina į koncertus. Arba eina ir sako – o ten tikrai buvo muzika, ten įvyko muzika.

Ar aš būčiau klausytojas, ar muzikantas, visur yra tas pats klausimas – kodėl man to reikia, kam einu į tą koncertą arba kodėl groju ten, ant tos scenos. Ar noriu save parodyti, ar su sutiktais draugais garsiau pakalbėti, ar paklausyti? Ar verta paklausyti to, kas grojama, to triukšmo, to paties mūsų psichinio triukšmo, vidinio triukšmo, kai atsistoju ant scenos ir jį ištransliuoju? Gal ir neverta to klausyti.

Aš norėčiau būti įrankiu muzikai, bet ne vidiniam norui pasirodyti. Manau, kad neverta tam pasirodymui skirti gyvenimo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...