captcha

Jūsų klausimas priimtas

Apie priklausomybę nuo azartinių lošimų įspėja šauktukai

Jei žmogus įtaria, kad azartiniai lošimai gali tapti problema, jis gali pasitikrinti, ar yra linkęs į priklausomybę, pagal du kriterijus: kiek laiko ir pinigų skiria lošimui. „Jei skiriu kažkokį limitą pralošti, sakykime, 20–50 eurų, tačiau jį viršiju, akivaizdu, kad lošimas man nelabai tinka“, – sako Lošimų priežiūros tarnybos specialistas Olegas Mackevičius.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

Jam antrina kolegė Tatjana Veromej. „Jei išeinu po keliolikos valandų be jokių santaupų, pasiėmęs kelis greituosius kreditus […], tai jau – labai rimtas šauktukas, kad tai – ne mano pramoga, gal man geriau pramogauti kitoje vietoje“, – LRT RADIJUI sako Lošimų priežiūros tarnybos specialistė.

Pasak T. Veromej, dar vienas ženklas, įspėjantis apie gresiančią bėdą, yra kylantis noras atsilošti: „Jei kyla noras atsilošti, susigrąžinti prarastus pinigėlius, jau turi užsidegti galvoje raudona lemputė su užrašu: „Jokiu būdu.“

– Daug galime išgirsti apie priklausomybes, bet, ko gero, dažniausiai kalbama apie priklausomybę nuo alkoholinių gėrimų, narkotikų ir tik retkarčiais – apie priklausomybę nuo kavos, nikotino, kitų dalykų. Ar toks įspūdis klaidingas, ar priklausomybė nuo azartinių lošimų iš tiesų vertinama nerimtai, kaip nerimta bėda?

O. Mackevičius: Na, Lietuvoje tai yra labai jauna bėda, nes Azartinių lošimų įstatymas išėjo tik 2001 metais. Taigi šiandien eina 15 metai.

Statistiškai ši problema nebuvo matuojama, tokių žinių nėra. Kalbant apie priklausomybės gydymo klausimus, tai asmenų, gydytų nuo šios ligos, skaičius yra tikrai labai mažas. Dėl to gali susidaryti klaidinga nuomonė, kad ši problema kaip ir neegzistuoja.

Tačiau vėlgi, su Tatjana dirbdami savo darbą, matome daug į bėdą pakliuvusių žmonių. Nesame psichiatrai, negalime diagnozuoti žmonių, dėl to mes tai vadiname probleminiu lošimu. Mūsų manymu, asmenų, turinčių tokią bėdą, skaičius tikrai didėja.

– Kaip atpažinti, kad žmogus yra priklausomas nuo azartinių lošimų?

O. Mackevičius: Klausimas, ar kaip pats žmogus turėtų tai atpažinti, ar kaip tai turėtų atpažinti jo artimoji aplinka. Jei kalbame, kaip žmogus turėtų pats sau įvardinti, tai, jei mano lošimas sukelia man skausmingų jausmų, jei dėl mano lošimo atsiranda finansinių problemų, jei lošiu iš pinigų, kurie yra nenumatyti pramogoms, [galbūt esu priklausomas], nes azartiniai lošimai turėtų būti pramoga. Kai po pramogos grįžtu supykęs, susinervinęs, netekęs pinigų, atsiranda minčių, ką toliau man su tuo daryti, kaip man juos susigrąžinti, akivaizdu, kad tai jau yra problema.

T. Veromej: Kitas dalykas, jei planavau išgerti kavos, gal kokį pusvalanduką pasėdėti ir 10 ar 20 eurų išleisti šiai pramogai, o išeinu po keliolikos valandų ir be jokių santaupų, pasiėmęs kelis greituosius kreditus arba penkis kartus per naktį nuvažiavęs namo dar pasiimti pinigų, tai jau – labai rimtas šauktukas, kad tai – ne mano pramoga, gal man geriau kitoje vietoje pramogauti. [...] Kai žmogus kitą dieną atsibunda ir supranta – ką aš padariau, kam to reikėjo, jei kyla noras atsilošti, susigrąžinti prarastus pinigėlius, jau turi užsidegti galvoje raudona lemputė su užrašu: „Jokiu būdu.“

O. Mackevičius: Jei įtariate, kad kažkas negerai, tai pasitikrinkite dviem taisyklėmis – laiko ir pinigų. Jei skiriu kažkokį limitą pralošti, sakykime, 20–50 eurų, tačiau jį viršiju, akivaizdu, kad lošimas man nelabai tinka.

– Atsidaro nauji prekybos centrai miestų centruose ir juose steigiasi lošimo namai. Ar nebūtų galima lošimo namų iškelti į užmiestį, kaip tai daroma Čikagoje, Maskvoje ar kitur?

T. Veromej: Iš tikrųjų taip yra. Dažnai mūsų klausia ir patys lošėjai, kaip čia padarius, gal kur nors, sakykime, į Naująją Akmenę visus tuos lošimus iškelti, kaip padaryti, kad jų būtų kuo mažiau.

Kai 2014 metais darėme tyrimą, kiek lošimai paplitę Lietuvoje, jis parodė, kad 7 proc. gyventojų per paskutinius metus buvo lošę azartinius lošimus. Bet, kai uždavėme klausimą, kaip jūs galvojate kovoti su ta problema, tai apie 30 proc. (ypač – vyresnio amžiaus žmonės) sakė – išvis reikia uždaryti arba kažkur išvežti.

Žmogui nuolat visur prieš akis matyti tas lošimas, tai ypač krenta į akis jaunam žmogui. O žaidžia pas mus jauni žmonės – iki 40 metų. Jiems kyla natūralus smalsumas – o kas ten, kaip ten, kaip tai veikia. Aš visai pritarčiau tam, kad būtų gerai, jog jų [lošimo vietų] būtų mažiau, bet kol kas įstatymas neriboja.

– O gal Jūs pastebėjote tendenciją, kad, kai prasidėjo krizė, per kelerius metus lošimo salonų, automatų salonų atsirado daugiau, o drauge atsirado ir greitųjų kreditų pasiūla. Ar pastebėjote tokią tendenciją?

O. Mackevič: Neseniai labai įdomią tendenciją pastebėjome Rygoje. Ten yra, pavyzdžiui, lošimo aparatų salonas, po to yra alkoholio parduotuvė ir lombardas. Kaip bebūtų keista, yra tokia tendencija. Kalbėjome su kolegomis – kaip jūs tą paaiškinate? Jie sako – panašu, kad lombardai prisiderina, nes jie turbūt supranta, kad kartais asmenys, kurie ten lošia, impulso pagauti, gali ieškoti pinigų. Jei jie grynųjų pinigų neturi, jie gali užstatinėti daiktus.

Asmenys, kurie ateina pas mus konsultacijoms, irgi ieško būdų, kaip prasimanyti pinigų. SMS kreditai yra viena iš tokių [įdėjų], kurios greitai šauna į galvą. Arba užstatyti kažkokius daiktus lombarde. […]

– Bet ar per krizę to padaugėjo? Na, kai valstybėje – ekonominiai sunkumai, gal žmonės nori greitai praturtėti, gal didėja loterijų bilietų pardavimai... Ar pastebite tai?

T. Veromej: Kiek atsimenu, 2008 metais net daugiau [lošimo namų] užsidarė, nei atsidarė. Bet paskutiniu metu yra daugmaž stabilus kiekis. Kai pinigėlių labai trūksta, žmogus ir galvoja, kokiu būdu jų gauti. Jei jis turėjo sėkmingos patirties lošiant, tai dažniausiai būna viena iš minčių, kur galima gauti pinigų. O lošimas yra pramoga, bet ne pinigų uždirbimo būdas.

Su greitaisiais kreditais to nenorėčiau sieti, nes greitieji kreditai atėjo į rinką dėl kitokių priežasčių, tikrai ne vien dėl to, kad atsirado lošimų. Bet tai, kad retas lošėjas yra nesiskolinęs iš greitųjų kreditų, tikrai yra faktas.

Kai ateina pas mus lošėjų artimieji, jie labai dažnai sako – negaliu net matyti tos reklamos, toks pyktis sukyla – na kam? O reklamos tokia paskirtis, kad, jei man kažko reikia, tai prisimenu, ką neseniai girdėjau: „Bobutės paskola – geriausia dovana.“ Ir t. t. […]

– Norėjau paklausti apie smulkmenas. Parduotuvėje, prie kiekvienos kasos, yra maži bilietukai, jų yra labai daug – visokių rūšių, taip pat – loterijos, vykstančios per televiziją. Ką Jūs galvojate apie tai?

O. Mackevičius: Vienaip ar kitaip ir loterija gali kelti azarto poreikį, sudaryti lengvų pinigų gavimo iliuziją. Nors vėlgi – visi tokie žaidimai yra tiesiog sėkmės žaidimai. Nuo įgūdžių jie visiškai nepriklauso. Tai – ne šachmatai. Ar tai gali kelti pagundas? Taip, gali kilti pagundos vaikams, paaugliams…

T. Veromej: Kartais viskas labai nekaltai prasideda, kai tėvai leidžia vaikui išsirinkti laimingą bilietuką. Neduok Dieve, tas bilietukas laimi – vaikas džiaugiasi, koks jis geras. Tėvai kitą kartą vėl jam duoda išsitraukti bilietuką – va, tavo ranka gera, trauk. Vaikui užsifiksuoja – mano ranka gera, esu sėkmingas lošėjas ir galiu laimėti dažniau. Tada pinigai maistui, vadovėliams, sąsiuviniams, pratyboms ar ekskursijoms, kuriuos tėvai vaikui duoda, būna išleisti bilietukams. Ir taip viskas prasideda: jeigu kelis kartus laimi ar dažniau laimi, nei pralaimi, tai užsifiksuoja. Vaikui po truputį vystosi iliuzija, kad galima gyventi labai gerai.

– Reikėtų paminėti ir kortų žaidimus šeimoje.

O. Mackevičius: Lietuvoje yra tokios tradicijos. Mes lošdavome „Ramsą“, „Tūkstantį“, „Durnių“, „Tryna“. Tai buvo savotiškas kiemo žaidimas. Tačiau, kai su vaiku lošiame iš pinigų, galime sukurti jam neteisingą nuostatą, jog jis gali iš to užsidirbti, gali iš to kažką gauti. Jei namuose ir lošiama kortomis, siūlyčiau, kad tame nedalyvautų pinigai ar kažkoks atlygis. Pirmiausia turime telkti dėmesį į pramogą, kad kortų lošimas gali būti visai neblogas laiko praleidimo būdas šeimoje. Žinoma, dar yra ir stalo žaidimai, o dar geriau laiką praleisti parke. […]

T. Veromej: Nors paaugliai sugeba labai nekaltus dalykus paversti azartiniais žaidimais, pavyzdžiui, boulingą. Jie sukuria banką, ir tas, kas laimi, ir pasiima sumestų pinigų sumą. Šachmatus, šaškes – jie sugeba bet ką paversti azartiniais žaidimais.

O. Mackevičius: Dabar labai aktyvus Teksaso pokeris, kurį paaugliai tikrai lošia mokykloje. Teko atlikinėti praktiką vienoje iš gimnazijų. Kalbėjausi su mokiniais apie tą problemą. Apie 80 proc. apklaustųjų lošia. Kad ir iš nedidelių pinigėlių, bet jie lošia savo tuose vadinamuosiuose „plotuose“, kai tėvelių nėra namie. Jie tokiu būdu leidžia laiką.

– Kokie žmonės kreipiasi į Jus? Ar Jūs girdite tokias istorijas, kad pralošia namus, butus ir paskui sunku atsistatyti?

O. Mackevičius: Deja, ir atsistatyti – sunku, ir atsistatymo procesas yra labai ilgas, varginantis ir sunkus. Labai liūdina tai, kad paskutiniu metu pastebėjome tendenciją, jog auga jaunesnių asmenų, lošėjų iki 18 metų [karta]. Gauname skambučių ir iš mažesnių miestelių, kai skambina mamos, tėčiai ir pasakoja – mūsų sūnus ar sūnėnas suranda būdų lošti.

– O kaip žmogų veikia priklausomybė nuo azartinių lošimų?

T. Veromej: Kas įdomiausia, kad pas mus atėję lošėjai apie save pasakoja – aš gerti mečiau, rūkyti mečiau, kiti – net narkotikus sugeba mesti, o su azartiniais lošimais niekaip negali atsisveikinti, nors tame nėra jokios cheminės medžiagos. Kodėl [nemeta], sunku pasakyti, nes tame dalyvauja labai daug veiksnių.

Vienas jų yra tas, kad žmogus nežino, kaip tvarkytis su jausmais, nežino, kaip tvarkytis su stresinėmis situacijomis. Išgersi – iškart matysis. Jei išgėriau per pietų pertrauką darbe, tai iš karto visi matys, kad išgėriau, jaus kvapą. Jei narkotikų pavartojau, galiu būti neadekvatus, ir tas gali matytis. Bet niekas nematys, kad žmogus grįžo iš lošimo namų. Kartais žmonės pasirenka tokį būdą.

Kiekvienam psichologinė priklausomybė pasireiškia dėl skirtingų priežasčių. Kažkam – užmušti vienatvę, kažkam – pabėgti į kitokį pasaulį, nes sukuriama iliuzija, kad […] gali tapti visai sėkmingu, tokiu, kokiu tapti reikalauja visuomenė, t. y. garbingu, sėkmingu žmogumi. Nueini į kitą pasaulį. Tai neužima daug laiko, daug pastangų, ir niekas nepastebės.

– Jūs labai gražiai apibūdinote, kad žmonės bėga nuo savo sunkių jausmų, jei negali su jais susitvarkyti. Galbūt dar yra kažkas?

O. Mackevičius: Taip, tai – vienas iš bėgimo būdų. Dažniausiai lošia vyrai, tikrai tai – didžioji lošiančiųjų dalis. Visuomenės iššūkiai ir reikalavimai vyriškai lyčiai yra dideli ir galingi. Pradedant nuo pat vaikystės, jei mes auginame berniuką, tai būtinai turime auginti vyrą. Mes auginame lytinę asmenybę, tiesiog lytį. Mes jam draudžiame verkti, vadinasi, draudžiame rodyti emocijas. Iš to kyla kitoks spaudimas. Jei vedu, turiu kažkaip „pavežti“ šeimą, jei galima pasakyti. Aš turiu būti atsakingas, turiu šeima pasirūpinti finansiškai. O jei man nepavyksta? O jei nebūtinai galiu būti toks sėkmingas? O jei nebūtinai galiu būti toks stiprus?

T. Veromej: Dar viena bėda yra ta, kad mes nemokinami klysti, mums neleidžiama klysti. Dažniausiai nemokame gyventi ir susitvarkyti su tais jausmais, kurie kyla, kai suklystame, ten nuėję ir pralošę. Jei taip atsitinka vieną kartą, tai nėra didelė tragedija. Po to pralošimo jaučiu prieš save kaltę, jaučiu kaltę prieš kitus, man gėda, kad taip pasielgiau, jaučiu neviltį, kad negaliu gražinti tų pinigų. Niekas mūsų nemokino, kaip su tais jausmais išbūti, kaip galima juos išgyventi, kad galima išsipasakoti. Vyras irgi gali kažkam paverkti. Taigi – negalima, vyras privalo išlikti labai sėkmingas, labai gražus ir tvirtas…

– Jei žmogus supranta, kad turi priklausomybę ir su tuo kovoja, kaip turėtų atrodyti jo gyvenimas, ko jis turėtų vengti, kad taptų buvusiu lošėju?

O. Mackevičius: Visos priklausomybės, kaip ir ši, niekad nebūna buvusios. Asmuo visą laiką išlieka priklausomybės rizikoje. Tai reiškia, kad bet koks lošimas, užgėrimas, pavartojimas, jį grąžina praktiškai į tą pačią būseną, iš kurios jis bandė išeiti.

Ką tikrai reikėtų daryti asmeniui, kuris ketina sustabdyti savo probleminį lošimą, tai pirmiausia – vengti visko, kas primena lošimą, bet kokios stimuliacijos, t. y. net tokių, atrodytų, juokingų smulkmenų, […] kaip apskritai žaidimai. Kartais – netgi lažintis su draugais, pažaisti krepšinį, ką mes vyrai mėgstame, pavyzdžiui, iš butelio alaus. Jokių tokių dalykų negali būti. Reikia slopinti azartą, norą nors trumpai sudalyvauti lošime. Jokių loterijos bilietų, jokių trinamų bilietų!

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...