captcha

Jūsų klausimas priimtas

„Amerikos balso“ archyvai. V. Šliūpas: džiugu, kad J. Šliūpu domimasi ir Amerikoje, ir Lietuvoje

Džiugu konstatuoti, kad Jonu Šliūpu domimasi ir Amerikoje, ir Lietuvoje, 1988 m. „Amerikos balso“ žurnalistui Romui Kasparui sakė aušrininko daktaro J. Šliūpo sūnus Vytautas Šliūpas. „Kai viešai spaudoje praėjusį lapkritį paskelbiau apie archyvo atidarymą, Amerikos lietuviai labai šiltai reagavo. Vienas tik sunkumas, kad aukotojai yra išsimėtę, išsibarstę po visą Ameriką. Man pačiam reikia vis toli važinėti pasiimti tų dovanų. [...] Kiek girdžiu, apie mano įsteigtą archyvą buvo rašyta ir Lietuvos spaudoje, nes iš ten sulaukiau keliolikos laiškų ir net laikraščių iškarpų bei fotografijų“, – pasakojo V. Šliūpas.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

– Kaip ir kodėl kilo mintis steigti archyvą?

– Per daugelį metų aš po truputį rinkau savo tėvo aušrininko daktaro Jono Šliūpo knygas, laiškus, fotografijas, įvairius laikraščių straipsnius, žmonių asmeniškus prisiminimus ir kitokią medžiagą. Aš tikėjau, kad kada nors surasiu laiko visą tą medžiagą tinkamai sutvarkyti ir palikti ateinančioms kartoms. Prieš keletą metų, kai sulaukiau 55 metų, nutariau išeiti į darbingą pensiją ir rimtai sutvarkyti visus tėvo arba tėvą liečiančius raštus. Taip ir kilo mintis įsteigti šį archyvą, kuriam lietuviai galėtų suaukoti vertingas knygas, senus laikraščių rinkinius, dokumentus, fotografijas ir kitką.

– Pats čia prabėgom paminėjai, kad išeini į darbingą pensiją. Ką tai reiškia?

– Tai reiškia, kad pasitraukiau iš darbo kitiems. Pasitraukiau iš raštinės darbo ir pradėjau dirbti sau. Pradėjau pilnu laiku dirbti tą, kas man patinka. Bet dirbti darbą sau yra daug mieliau. Didžioji dalis to mano darbo yra skiriama lietuviškai kultūrinei veiklai, kas yra ir šio archyvo tvarkymas.

– Įdomu, kas ligi šiol rūpinosi daktaro Jono Šliūpo raštais ir jo literatūriniu palikimu.

– Žinai, nuo seniai aš pats rinkau Šliūpo medžiagą. Taigi aš ir prieš archyvo įsteigimą buvau savininkas galbūt didžiausio kiekio Amerikoje esančios medžiagos apie daktarą Joną Šliūpą. Daug ko buvo prisirinkę profesoriai Mykolas ir Vaclovas Biržiškos. Jie tą medžiagą perleido profesoriui daktarui Juozui Jakštui, kuris prieš 10 metų parašė ir Amerikoje išleido knygą apie daktarą Joną Šliūpą. Malonu man pasakyti, kad toji profesoriaus Jakšto surinktoji medžiaga dabar jau yra mano tvarkomame archyve.

Čikagoje gan daug medžiagos apie Šliūpą turi daktaras Kazys Pemkus. Iš Australijos, pavyzdžiui, advokatas Aleksandras Mauragis man prisiuntė du tuzinus knygų, kurias jis buvo pasiėmęs iš Šliūpo bibliotekos Palangoje 1944 metais. Taipgi jis prisiuntė man ir lazdą, su kuria mano tėvas pasiramstydavo iki pat mirties dienos. Apie Joną Šliūpą medžiagos yra ir Filadelfijos miesto bibliotekoje bei kitose valdiškose bibliotekose arba lietuviškuose archyvuose. Kiek žinau, apie Šliūpą yra daug medžiagos įvairiose vietose ir Lietuvoje. Vilniaus universitete, Ateizmo muziejuje, kitokiuose rinkiniuose.

– Grįžkime prie Jūsų įsteigto archyvo. Gal galėtumėte pasakyti, kokia bus jo apimtis, veiklos pobūdis ir, kas visų svarbiausia, kas ir kaip galės juo naudotis? Ar tai bus privati institucija?

– Šiuo metu archyvas yra mano namuose apie 300 kilometrų į rytus nuo San Francisko miesto, Kalifornijos kalnuose. Po keleto metų aš žadu grįžti į San Francisko miesto apylinkes, arčiau prie didesnės grupės lietuvių, prie universitetų. Kartu ten perkelsiu ir archyvą. Apie archyvo apimtį ir veiklos pobūdį, manau, dar per anksti kalbėti, atsakymo tam dar neturiu. Archyvas bus prieinamas visiems, kurie norės rimtai juo pasinaudoti studijoms ir moksliniams darbams. Esu jau užvedęs ryšius su prie San Francisko esančiais universitetais, institutais, net ir su Nobelio laureatu Česlovu Milošu.

– O kaip sekasi medžiagos telkimas? Kur jos ieškote ir daugiausia randate? Ar numatote jos ieškoti ir Lietuvoje?

– Turiu pasakyti, kad nuo to laiko, kai viešai spaudoje praėjusį lapkritį paskelbiau apie archyvo atidarymą, Amerikos lietuviai labai šiltai reagavo. Vienas tik sunkumas, kad aukotojai yra išsimėtę, išsibarstę po visą Ameriką. Man pačiam reikia vis toli važinėti pasiimti tų dovanų. Taigi ir keliauju. Pavyzdžiui, praėjusį rudenį ieškodamas atlikau 15 tūkst. kilometrų kelionę automašina. Vėliau, gegužės mėnesį, vėl padariau 14 tūkst. kilometrų. Man džiugu konstatuoti, kad daktaru Jonu Šliūpu susidomėjimas yra nemažas ne tik čia, Amerikoje, bet ir Lietuvoje. Kiek girdžiu, apie mano įsteigtą archyvą buvo rašyta ir Lietuvos spaudoje, nes iš ten sulaukiau keliolikos laiškų ir net laikraščių iškarpų bei fotografijų.

– O kaip mūsų klausytojai Lietuvoje, kurie norėtų prisidėti prie Jūsų archyvo, turimą medžiagą apie daktarą Joną Šliūpą galėtų perduoti? Kaip galėtų Jus informuoti apie turimą medžiagą?

– Lietuvoje rugsėjo mėnesį būsiu tris savaites. Aplankysiu daugelį vietų, daugelį miestų. Tie klausytojai, kurie gal turi apie daktarą Joną Šliūpą medžiagos, prisiminimų, fotografijų ar ko nors, manau, ras būdų, kaip su manimi Lietuvoje susisiekti mano viešnagės metu ir pranešti, ką jie turi vertingo apie mano tėvą.

– O telkiant medžiagą Amerikoje ir, be abejo, iš kitų kraštų, ar pasitaikė užtikti kokį nors tikrai nepaprastą unikumą?

– Archyve, pavyzdžiui, turiu labai retus ir pilnus 1890–1896 metų Pensilvanijoje ėjusio laikraščio „Vienybė“ komplektus. Tame laikraštyje tuo laiku buvo daug rašoma ir buvo smarkiai puolamas daktaras Šliūpas. Šio laikraščio pilni metiniai komplektai – jau retenybė. Kitą gražų ir labai retą leidinį archyvui gavau užpraeitą mėnesį lankydamas Čikagoje esančio kazimieriečių vienuolyno biblioteką. Tai įrištas pilnutėlis penkerių metų mano tėvo Amerikoje leisto laikraščio „Laisvoji mintis“ komplektas. Tai pilnas 1910–1915 metų leidinys, kurio tokio kito turbūt nėra Amerikoje.

Turiu tėvo brolio Stanislovo laiškų, rašytų į Ameriką 1886 metais. Tie laiškai dar niekur nebuvo spaudoje skelbti. Vėliausią unikumą gavau prieš mėnesį iš Australijos. Tarp anksčiau priklausiusiųjų daktarui Šliūpui knygų gavau dvi senąja vokiečių kalba 1852 metais Rygoje perspausdintas Livonijos kalavijuočių ordino eiliuotas kronikas. Anot mūsų istorikės daktarės Vandos Sruogienės, jos yra labai retos ir vertingos knygos, kurios galbūt vienos iš pirmųjų paduoda užrašytos XII–XIII šimtmečio Lietuvos istorijos žinias.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...