captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Banytė: nuo linksmos dokumentikos iki baisaus detektyvo (knygų apžvalga)

Literatūros kritikė Elžbieta Banytė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato tris knygas: Nijolės Narmontaitės „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės: ko nematė žiūrovai“, Juliano Barneso „Gyvenimo lygmenys“ ir Jo Nesbo „Policija“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Nijolė Narmontaitė „Aktoriai, režisieriai ir kasininkės: ko nematė žiūrovai“

Dokumentinė literatūra lietuvių mėgstama ir skaitoma. Pakanka spustelėti nuorodą į bet kurį internetinį knygyną ir pasižiūrėti, kokia didžiulė šio pobūdžio knygų pasiūla. Dokumentinė literatūra, iš kurios galima pasijuokti, – dar populiaresnė: prisiminkime kad ir Galinos Dauguvietytės  „Perpetuum mobile“ arba Algimanto Čekuolio „Faktus ir šypsenas“. Tad N. Narmontaitės surinktų ir užrašytų prisiminimų apie teatro užkulisius, repeticijas, traumas scenoje ir keliaujant iki jos, bilietų pardavimus, kino filmavimus, kitaip tariant, tai, ko nematė arba nesuprato matę žiūrovai, – nėra naujas literatūrinis reiškinys. Tai – veikiau keliavimas jau išvažinėtomis vėžėmis, nes smagių knygų net ir apie teatro žiūrovams nematomus nutikimus jau buvo ne viena ir ne dvi.

N. Narmontaitė knygos anotacijoje rašo: „Aš, kaip ta Pepė Ilgakojinė, visą gyvenimą ieškojau DŽIUGENOS. <...> Bendraudama su žiūrovais visada papasakoju vieną kitą smagią istoriją, man pačiai nutikusią teatro scenoje ar filmuojantis.“ Taigi anotacija sužadina labai aiškius lūkesčius:  tai nebus rimta knyga apie teatrą, o tiesiog „džiugena“, smagus skaitinys laikui praleisti, kad džiaugtųsi „Tavo, mielas skaitytojau, širdis“.

Knygoje atsiminimais apie juokingus dalykus (kartais – baisiai juokingus, turiu omenyje, kad jie ir baisūs, ir juokingi tuo pat metu) pasakoja 24 atlikėjai ir vienas trijų narių kolektyvas – dainuojamosios poezijos atlikėjai „Liūdni slibinai“. Tarp pasakotojų – ir tokios scenos legendos, kaip Eglė Gabrėnaitė, Vytautas Juozapaitis, Vytautas Anužis, Oskaras Koršunovas, Gytis Padegimas, Juozas Budraitis ir daugelis kitų. Istorijas sąlygiškai galima skirstyti į kelias grupes. Pavyzdžiui, teatro žmonės prisimena, kaip žiūrovai netikėtai „paleido“ kokį juokingą komentarą, pavyzdžiui, N. Narmontaitės mažas sūnus, nepriklausomybės aušroje įkvėptas mitingo, užuot plojęs aktoriams, ėmė skanduoti: „Lietuva! Lietuva!“ Bilietų pardavėjos prisimena, kaip žiūrovai supainioja spektaklių pavadinimus, kaip antai, pasako „Dulkių debesis“ vietoj „Spindinčios dulkės“.

Baisiai juokingos istorijos dar įdomesnės. Pavyzdžiui, J. Budraitis prisimena, kaip Maskvoje organizavo renginį su lietuvių poetais. Aidas Marčėnas viešbutyje negavo atspaudo, kad jis tikrai čia apsistojęs, tad jį areštavo milicija. „Aš Marčėnas, bet ne čečėnas“, – milicininkui prisistatė poetas ir, žinoma, buvo suimtas. Paskambinęs tuo metu kultūros atašė dirbusiam J. Budraičiui, A. Marčėnas pranešė: „Pasakiau, kad ne čečėnas, ir areštavo.“ Yra ir dar baisesnių nutikimų, pavyzdžiui, kaip E. Gabrėnaitė filmavosi ant neprajodyto arklio ir paskui turėjo pusantro mėnesio praleisti ligoninėje gulėdama ant pilvo.

Knygoje galima atpažinti tam tikrus personažus, pavyzdžiui, visose istorijose, kur minimas Juozas Miltinis, N. Narmontaitė bando perteikti jo kalbėjimo manierą – balsių „a“ ilginimą, pvz., „labaai geraai“. Kitas keliaujantis per daug pasakojimų asmuo – Kazimiera Kymantaitė, legendinė režisierė, kurios aštrus liežuvis, arba, anot anūko Andriaus Bialobžeskio, „vriednumas“, lydėjo ištisas teatralų kartas. Knygos (atskirų pasakojimų, pabirų fragmentų) vienovę stiprina gražus Agniaus Tarabildos apipavidalinimas ir, be abejo, teatro erdvė, aktorystės tema. Be to, N. Narmontaitė sugebėjo neįkyriai sutvarkyti stilių ir palikti pasakojančių balsus, mėgstamus posakius. Kiekvieno pasakojimo pradžioje kalbantysis bando atsakyti į klausimą „Ką daryti, kad gyventi būtų linksmiau, dūšioj šviesiau?“. Šie nedideli intarpai, kaip ir kai kurie pasisakymai, suteikia knygai kad ir minimalų, bet, nevenkime šio žodžio, rimtąjį matmenį. Tikima gydančia, sielą taurinančia juoko dvasia: skaityti šią knygą ir skaniai juoktis, matyt, irgi būtų vienas iš būdų, „kad gyventi būtų linksmiau, o dūšioj šviesiau“. Kaip jau turbūt aišku, tai nėra „rimta“ knyga teatro profesionalams, o veikiau smagus pokštas, nuotykis, į kurį gali leistis ir prisiekęs teatro mylėtojas, ir tik periferiškai juo besidomintis žmogus.

Julian Barnes „Gyvenimo lygmenys“

Į lietuvių kalbą verstos jau kelios šio britų rašytojo knygos: „10 ½ pasaulio istorijos skyrių“, „Flobero papūga“, „Pabaigos jausmas“. Pastaroji knyga 2011 m. laimėjo prestižinę Bookerio premiją. J. Barnesas, prisidengęs Dano Kanavagho (beje, Kanavagh yra jo žmonos Pat pavardė) slapyvardžiu, rašo ir detektyvines istorijas, ne vien kritikų itin vertinamus romanus ir esė. Kaip teigia autoritetingas britų laikraštis „The Guardian“, šiuo metu J. Barnesas yra vienas iš anglų „didžiojo rašytojų trejeto“ kartu su Martinu Amisu ir Ianu McEwanu, nors jo rašymas „švelnesnis“ nei šių dviejų.

Nors nei „Flobero papūgos“, nei „Pabaigos jausmo“ itin švelniais romanais nepavadinčiau – juose kad ir nesikeikiama, bet didelio pozityvumo irgi nejusti – „Gyvenimo lygmenis“ gal ir galėtume taip apibūdinti. Pagrindinė knygos tema – mylimo žmogaus praradimas. Trys erdvės lygmenys – virš žemės, ant žemės ir gelmėje – atitinka tris knygos dalis, kurios atitinkamai vadinasi „Aukščio nuodėmė“, „Ant žemės“ ir „Gelmės netektis“. Paskutinėje dalyje J. Barnesas labai atvirai, atsisakydamas kitiems jo tekstams būdingos mistifikatoriaus perspektyvos, rašo apie savo žmonos, Britanijoje gerai žinomos literatūros agentės Pat Kanavagh gedėjimą.

Tačiau pradeda jis nuo visai ko kito: nuo to, kaip XIX a. pirmieji anglai ir prancūzai skraidė oro balionais. Svarbiausias personažas – Feliksas Turnašonas, dar žinomas kaip Nadaras; jis pirmasis suderino, anot J. Barneso, skrydį oro balionu ir fotografiją. Knygoje kartojamas šis leitmotyvas: „Sudėk į daiktą du dalykus, kurie niekada anksčiau nebuvo drauge. Ir pasaulis bus kitoks. Gal žmonės išsyk nepastebės, bet tai nesvarbu. Pasaulis vis tiek bus pasikeitęs.“ Čia – savotiška gyvenimo chemija, kai iš dviejų medžiagų gauni trečią, nepanašią į anas dvi: sudėk fotografijos meną ir oro balioną – gausi nuotrauką iš viršaus, naują perspektyvą pažinti pasaulį; kai susitinka ir įsimyli du žmonės, randasi šeima; kai viename junginyje atsiduria du iki tol kartu nebuvę žodžiai, randasi metafora.  Tai yra gražus ir svaigus, visada truputį idealistiškas pakilimas, knygos žodžiais tariant – „aukščio nuodėmė“. Tačiau dažnai tenka leistis (vėl cituoju) „ant žemės“, mat ne visada dviejų dalykų sujungimas pasiteisina. Apie tai antroji knygos dalis. Kartais nusileidimas avarinis – kaip skrydis oro balionu per Lamanšą, kai žuvo abu skridusieji – kartais kiek lengvesnis, tačiau visada išblaivantis. Pasakojama apie Fredą Barnabį, britų oreivį: perskridęs per Lamanšą, jis susipažino su aktore Sara Bernar ir, žinoma, dėl jos pametė galvą. Piršlybos nenusisekė: Sarai smagiau buvo bendrauti su daugybe skirtingų vyrų, o ne prisirišti prie vieno.

Trečioji knygos dalis – nebe apie pusiau realius, pusiau fikcinius personažų nuotykius, o apie asmeninę patirtį – žmonos mirtį. Gedulo momentas artikuliuojamas be romantizavimo, heroizmo ar patetikos: tai – begalinis skausmas, kurio nesupranta jo neišgyvenę. Oro baliono, žemės, gelmės, dviejų dalykų viename daikte motyvai sujungia knygą į visumą. Būtent forma neleidžia pasakojimui ir įžvalgoms subanalėti: tai nėra dienoraštinis jausmų išrašymas, o aiškus ir net griežtokas literatūrinis įforminimas. Praradimas atplėšia vieną junginio elementą nuo kito; taip prarandama gyvenimo gelmė ir aukštis, buvimas suplokštėja, praranda esmiškai svarbią dimensiją. Prarastį dar sustiprina neadekvati aplinkinių reakcija – nuo pastabėlių „atrodai geriau“ iki nekalto taksisto klausimo: „Žmona jau turbūt miega?“ (p. 113) Ši jautri, graži ir ne pernelyg romantiška knyga į asmeninį skausmą žvelgia truputį iš šalies – nusišalinimą suteikia būtent santūri, suvaldyta kalbos raiška – tačiau ne beasmeniškai. „Gyvenimo lygmenis“ išvertė viena geriausių lietuvių vertėjų Nijolė Regina Chijėnienė, taigi kalba sklandi, graži, nekliūva už dantų. Nors nemėgstu reklamų ant knygų viršelių (jos man kelia dažnai pagrįstą įtarumą), tačiau šįkart pacituosiu „The Times“ rezoliuciją, nes su ja sutinku: „Šią knygą skaityti yra privilegija.“

Jo Nesbo „Policija“

Norvegų rašytojas ir roko muzikantas J. Nesbo lietuvių skaitytojams pažįstamas gerai: jau išversta net 17 jo knygų, iš jų dvi skirtos vaikams. Kriminalinis romanas „Policija“, kaip ir dauguma kitų šio autoriaus knygų, itin palankiai sutiktas JAV, nors ten nelengva konkuruoti ne amerikiečių autoriams. Norvegiški vardai, kalnų kraštovaizdis, žiemos tamsa, drėgmė Osle užsieniečiams yra egzotiška, bet tik tiek, kiek reikia: daugiau jokių lokalių detalių, leidžiančių priskirti šį tekstą kitokiam nei kriminalinių romanų laukui, tiesiog nėra, todėl skaitymas netampa kultūriškai „įkrautas“. Tačiau siužetas vyniojasi nepaprastai greitai: žiauriausiais būdais žudomi policininkai, kartojant prieš tai įvykdytų nusikaltimų scenarijus; įsteigiama ne visai oficiali tyrėjų grupelė žmogžudystėms išaiškinti; tyrėjams niekaip nepavyksta į darbą įtraukti Hario Hūlės – legendinio detektyvo, dabar dėstančio policijos akademijoje ir besimėgaujančio gerais santykiais su žmona; policijos viršininkas pasirodo besąs susijęs su narkotikų karteliu, o kartelis – galbūt su pareigūnų mirtimis... Pasakojimas sukonstruotas gerai, pakankamai tamsus, kad intriguotų ir į siaubo ar žiaurumo estetiką linkusius skaitytojus, įtraukiantis, nepretenduoja į intelektualumą. Tai – populiarioji žanrinė laisvalaikio literatūra „par excellence“, tokia nesudėtinga ir įdomi, kad 500 psl. knygą įmanoma perskaityti per naktį. Tiesa, kalba ne visada vienodai sklandi, be to, šiek tiek erzina redagavimo spragos – pavyzdžiui, žodis „tysoti“, kuris reiškia „gulėti išsitiesus“, sistemiškai painiojamas su „tįsti“ ir todėl rašomas su į nosine. Gal tai atrodo menkas ir formalus priekaištas, tačiau nedidina nei leidyklos prestižo, nei skaitymo malonumo žinančiam, o nežinančiam gali įkalti į galvą netaisyklingą rašybą.

Svarbiausias personažas – jau minėtas detektyvas, per J. Nesbo knygas keliaujantis ir jas į vieną didelę istoriją jungiantis Haris Hūlė. Jis nėra šviesi asmenybė – panašu, kad nusikaltimus supranta taip gerai tik todėl, kad pats yra linkęs nusikalsti (nužudė narkotikų platintoją, prie narkotikų pripratinusį jo sūnų), linkęs gerti, kenčia nuo abstinencijos sindromo. Toks tyrėjas reikalingas tam, kad būtų tolygi atsvara pakrikusios psichikos serijiniam žudikui. Įdomūs ir kiti personažai – nusikaltėlių psichologijos žinovas gydytojas Stolė Aunė, tobulą regimąją atmintį turinti pareigūnė Beatė Len, net ir blogiuko vaidmenį užimantis policijos viršininkas Mikaelis Belmanas. Nors jie ir tipiški, bet gražiai ir logiškai įkomponuoti į pasakojimą. Be to, svarbu, kad daug dėmesio romane skiriama psichologinėms įžvalgoms, praeities traumoms aiškinti: jos siužetui net svarbesnės nei fiziniai nusikaltimo pėdsakai – subjauroti kūnai, adatos dūris, narkotikai kraujyje. Detektyvo figūros svarba ir atida psichologinei motyvacijai priartina „Policiją“ prie klasikinio detektyvo, nors pagal žanro apibrėžimą tai trileris – orientuojamasi ne vien į norą išaiškinti jau padarytus nusikaltimus, bet, svarbiausia, užkirsti kelią naujoms žmogžudystėms.

Turbūt šios knygos, kaip ir kitų J. Nesbo kūrinių, populiarumą lemia gera struktūra: tekstai nėra nei originalūs, nei pernelyg meniški, bet tvirtai „sukalti“. Manau, iš žanrinės literatūros ir nereikia reikalauti poetiškumo: jis jai gal netgi trukdytų, nes svarbiausia, kad siužetas įtraukia, verčia stumtis pirmyn, spėlioti, kas nusikaltėlis, galbūt be ypatingo skausmo pajusti gailestį vienam ar kitam personažui. Kriminalinis trileris – visiškai naratyvi forma, jos esmė – istorija, o J. Nesbo pasakojimą valdo gerai, pabaigoje geba surišti pradžioje atskiras atrodžiusias gijas. Iš pradžių lėtas, vėliau greitėjantis žudiko artėjimas, vis ryškesnis jo buvimo pojūtis, mirčių skaičiaus didėjimas, iškylančios tamsios dėmės personažų biografijoje kuria nejauką, kurią dar pabrėžia brutalūs žudymo būdai. „Policija“ žanro gerbėjui tikrai neleis laiku nueiti miegoti, o žmogaus, labiau mėgstančio klasikinį detektyvą, neatgrasins, galbūt netgi jį paskatins paieškoti knygyne kitų knygų apie Harį Hūlę.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...