captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: šiltą vidudienį dar pamatysite daugybę vabzdžių

Lapkričio pradžia dar nepanaši į vėlų rudenį. Nors nubiro dauguma lapų, tačiau gražesnį vidudienį nuo kalvos miškai dar geltonuoja beržų lapų kepurėmis. Žinoma, neilgam jie, nes kasdien vis krinta, snyguriuoja žemėn. Įdomiai šiemet krinta lapai – be audrų ir vėjo pustymo. Gal todėl jų kilimas toks purus ir tik po savo medžiais. Tai labai laikina, nes tikrai bus ir vėjų, ir lietaus, lapus priplaksiančio prie žemės.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Lapų kritimas – tik vienas lapkričio bruožų. Kur kas labiau pajaučiama tyla ir ramybė, nes nurimo paukščių migracija, po savo žiemavietes išsiskirstė žvėrys. Keliaujant gamtoje kartais gali kilti mintis, kad nei paukščių, nei žvėrių neliko. Kur ten...

Antai vidudienį išeini iš miško ir regi gretimame želmenų lauke pulkelį stirnų. Jos čia žoliauja ir atsigula pailsėti. Žvėrims taip patogiau, nes didelis apžvalgos plotas – čia jie jaučiasi saugūs. Tačiau ne tik stirnos dienas praleidžia želmenyse.

Čia pilkuoja kurapkos – iš toli lyg žemės grumstai atrodo. Dar bėginėja pempės, dirviniai sėjikai, varnėnai. Šiems paukščiams reikia ne želmenų, bet sliekų. Palynojus ar nusileidus rūko drėgmei, paviršiniame puriame žemės sluoksnelyje jų gausu, tad paukščiai iš čia nesitrauks ilgai.

Į savo žiemojimo vietas sugrįžta taurieji elniai ir briedžiai. O danielių pasaulyje – vis dar ruja. Rūpestis kitų metų vaikais ir savo populiacijos išlikimu gamtoje yra daug svarbesnis už orus, už vėlyvą rudenį.

Beje, jei šiltą vidudienį pasilenksite ir apžiūrėsite nukritusius lapus, pamatysite daugybę vabzdžių. Boružės, blakės, uodeliai, vorai yra judrūs, labai jautriai reaguojantys į temperatūrų skirtumus. Jei švystelės saulutė, visi jie bus paviršiniame lapų kilimo sluoksnyje. Jei oras vėsesnis ar drėgnas, juos bus galima surasti susivijusių lapų sukurtose priebėgose. Tokioje mažoje jaukioje patalpoje daug kas taip ir žiemos.

Kol kas nesulaukiame lietaus, galinčio atgaivinti upeliukus ir ežerus. Lašišos vargu ar pasiekė savo įprastas neršto vietas upelių aukštupiuose. Kaip vystysis ikrai netradicinėse nerštavietės, nežinia. Ne mažiau rūpi ir kitų žuvų, vandens bestuburių likimas. Nusekusiuose ežeruose, nemaitinamuose upelių, po ledu deguonies gali pritrūkti labai greitai. Antra viltis – kad to neįvyks, kad nuoširdžiai palis, o žiemą – kad ledas laikysis neilgai. Tokiomis viltimis ir gyvename.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...