captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkas: didžiausias iššūkis kurtiniams – išgyventi šalia žmogaus

Kurtiniai – reti paukščiai, įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą, pamažu prisitaiko prie kintančių gyvenimo sąlygų. Taip teigia šiemet apie kurtinį daktaro disertaciją apsigynęs Rytis Zizas. Tačiau, pasak jo, didžiausia grėsmė šiam paukščiui išlieka žmogus.
D. Palmer (Wikimedia Commons) nuotr.
D. Palmer (Wikimedia Commons) nuotr.

„Pagrindinis iššūkis šiems paukščiams yra išgyventi žmogaus kaimynystėje“, – sako Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto mokslininkas. Jis ypač domėjosi kurtinių tuokvietėmis – svarbiomis miško teritorijomis, kuriose susirenka šie paukščiai ir verda kovos dėl patelių.

„Jie nusileidžia [nuo medžių] ant žemės ir ima vienas kitą gainioti, demonstruoti savo jėgą, kovoti, kartais – netgi iki galo. Vėliau patelės pasirenka nugalėtojus ir su jais susiporuoja“, – apie tuoktuvių ceremoniją LRT RADIJUI pasakoja R. Zizas.

– Koks paukštis yra kurtinys? Kur jis gyvena, kaip atrodo?

– Kurtinys yra vištinio būrio, tetervinių šeimos sėslus paukštis, pats stambiausias tarp savo giminaičių.

Kurtinio patelė. L. Falkdalen Lindahl (Wikimedia Commons) nuotr.

Patinas – maždaug naminio kalakuto dydžio. Į akis krenta plati vėduokliška uodega, aštrus lenktas snapas, raudoni antakiai, tamsios spalvos galva, kūno šonai, uodega, o sparnai ir nugara – rudi.

Patelė yra daug mažesnė už patiną, perpus mažiau ir sveria. Netgi jos spalva visiškai kitokia – pilkai, rudai raiba, susiliejanti su aplinka.

Mūsų šalyje kurtiniai natūraliai gyvena pietrytinėje šalies dalyje besidriekiančiuose pušynuose. Ornitologų draugijos duomenimis, gyvena daugiau nei 400 kurtinio patinų. Na, ir maždaug tiek ar daugiau patelių.

– Kokia tikimybė, einant tuose miškuose, pamatyti kurtinį?

– Kurtiniai yra slapukai, moka gerai slapstytis. Dažnai būna, kad mes pro šiuos paukščius praeiname, jų net nepamatę. Jie sėkmingai pralaukia, pasislėpę kur nors už eglutės arba pritūpę tarp mėlynių kupstų. Mes tiesiog praeiname, ir jie neišsiduoda, kad ten yra.

– Jie mėgsta gyventi po vieną ar tam tikromis grupėmis?

– Na, į grupes šie paukščiai susirenka pavasarį – tuoktuvių metu. Toliau vasarą ir kitais metų laikais jie daugiausia gyvena pavieniui. Nors yra atvejų, kai jie buriuojasi.

– Kodėl tokia tema – kurtiniai? Kuo šis paukštis įdomus Jums, kaip mokslininkui?

– Pasirinkimą, ko gero, paskatino dar vaikystėje skaitytos gamtininko profesoriaus Tado Ivanausko knygos, kur jis ypač gražiai vaizdavo šių atsargių (todėl ir paslaptingų) paukščių tuoktuves, kurios vyksta pavasarį, kaip profesorius rašė, „ankstų rytų su šalnala“. Kurtinių tuoktuvės – tai tam tikras ritualas.

Na, o moksline prasme tai sudomino dėl to, kad, jei kitose arealo dalyse kurtiniai yra viena geriausiai ištirtų rūšių, Lietuvoje paskutiniai moksliniai tyrimai buvo vykdyti prieš kelis dešimtmečius.

Poreikis ištirti mūsų regione gyvenančių kurtinių ekologiją, išaiškinti apsaugos problemas bei tą apsaugą kažkaip pagerinti – būtent tai ir paskatino pasirinkti šį dėl tam tikrų priežasčių, sakyčiau, tarp Lietuvos mokslininkų nepopuliarų paukštį.

– Tyrėte medynų struktūrą ir kraštovaizdį, kaip darančius įtaką kurtinių tuokvietėms. Labai įdomu, kas yra tos tuokvietės? Kuo tos vietos yra reikšmingos?

– Na, tuokvietė kurtiniams yra svarbus traukos centras. Jos teritoriją sudaro vadinamoji tuoktuvių arena, kurioje pavasarį patinai demonstruoja savo jėgą, kovoja vieni su kitais ir yra apvaisinamos patelės, aplinkinės patinų dienojimo teritorijos, kuriose šie maitinasi ir ilsisi.

Į tas pačias teritorijas kurtiniai iš aplinkinių miškų susirenka metų metus. Jei jos kaip nors nesunaikinamos (pavyzdžiui, miško gaisro, medyno iškirtimu) gali būti kurtinių naudojamos netgi dešimtmečius.

Na, o tuokvietė gali tapti negyvybinga, nenaudojama, sakyčiau, dviem atvejais: arba toje teritorijoje visiškai išnykus kurtiniams, arba pasikeitus kraštovaizdžiui, taip pat – ir medynų struktūrai. Šiuo atveju kurtiniai ima naudoti kitą teritoriją arba pasklinda po kaimynines, gretimas.

Kadangi nemaža dalis visų saugomų tuokviečių, kaip parodė vieno iš mano tyrimo etapų rezultatai, yra visai negyvybingos arba mažai gyvybingos (t. y. ten tuoktuves kelia tik pavieniai patinai), vienas iš tyrimo tikslų ir buvo palyginti miško struktūras skirtingo gyvybingumo tuokvietėse bei nustatyti galimus skirtumus.

Kitas miško struktūros kurtinių tuokviečių aplinkoje analizės klausimas buvo ištirti, kuo yra išskirtinės tos tuokvietėms naudojamos teritorijos, lyginant su aplinkiniu mišku.

– Jums turbūt teko ne kartą matyti, kaip vyksta tuoktuvės. Kaip atrodo tuoktuvių ceremonija, kova tuoktuvių arenoje?

– Kaip minėjau, kurtiniai patinai susirenka į tuokvietes pavasarį. Jos prasideda kovo pirmoje pusėje, kai kuriais metais – kovo antroje pusėje. Patinai turi savo individualias teritorijas, kurias labai aktyviai gina.

Į tas tuokvietes susirenka kurtiniai, atskrenda dar iš vakaro, sutupia į medžius, ir viskas tą vakarą tuo ir baigiasi. Tačiau ryte, tik brėkštant, prasideda vadinamoji kurtinio giesmė, kurią giesme nelabai būtų galima pavadinti, bet galima išgirsti tikrai specifinius garsus. Saulei prašvitus, visas procesas suaktyvėja, jie nusileidžia ant žemės ir ima vienas kitą gainioti, demonstruoti savo jėgą, kovoti, kartais – netgi iki galo. Vėliau patelės pasirenka nugalėtojus ir su jais susiporuoja.

– Jūs tyrėte tuokvietes ir stebėjote kraštovaizdį. Ar iš rezultatų galima pasakyti, kokios šiuo metu yra kurtiniams sąlygos tuoktis ir apskritai gyventi?

– Tyrimai parodė, kad gyvybingesnės yra tos tuokvietės, kuriose tuoktuves kelia daugiau patinų. Daugelis jų yra toliau nuo žmogaus trikdymo šaltinių, t. y. sodybų, miško pakraščio, kelių su danga. Taip pat jas supa didesni pelkių plotai. Tačiau senų pušynų didesni plotai, pasirodo, deja, esą būtent mažiau gyvybingų tuokviečių aplinkoje. Tai rodo tam tikrą kurtinių prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos, t. y. jaunėjančių miškų.

Rezultatai sutampa su naujausiais Skandinavijoje vykdytų analogiškų tyrimų duomenimis. Taigi medynų amžiaus struktūros atžvilgiu kurtiniams tuoktis sąlygos mūsų šalyje, sakyčiau, pakankamos, nes būtent pusamžiai miškai Lietuvoje ir yra vyraujantys.

Na, o šiems paukščiams gyvenimo sąlygas, susijusias su buveinių pagerinimu ir apsauga, trikdymo mažinimu, ne tik būtų galima, bet ir yra būtina pagerinti. Vis dėlto yra ir nepagerinamų sąlygų, tokių, kaip pražūtingos meteorologinės sąlygos jų veisimosi periodu.

– Kas tai būtų?

– Šalti, vėjuoti, lietingi orai tuo periodu, kai patelės sudeda ir peri kiaušinius, bei pirmosiomis išsiritusių jauniklių savaitėmis, kai jie negali pakankamo laiko skirti maitinimuisi. Na, ir gali sušlapti bei sušalti, labai didelė jų dalis – pražūti.

– Iš tiesų kurtinys, kaip teigiama, yra labai jautrus savo buveinės pokyčiams. Su kokias iššūkiais susiduria šių paukščių populiacija Lietuvoje?

– Pagrindinis iššūkis šiems paukščiams yra išgyventi žmogaus kaimynystėje. Įvairios antropogeninio, t. y. žmogaus sukelto, trikdymo formos yra vienos iš esminių kurtinių gausą limituojančių veiksnių. Būtent ilgalaikiai buveinių pokyčiai lėmė, kad dabar Lietuvoje kurtiniai gyvena palyginti siaurame pasienio su Baltarusija miškų ruože.

Kitados, iki XIX a. vidurio, jie buvo įprasti visoje šalyje, bent kiek didesniuose miškų masyvuose. Buveinių fragmentiškumas yra atsiradęs dėl miškų masyvų suskaidymo, didinant dirbamos žemės plotus. Taip pat miškų melioravimas lėmė, kad kurtiniams tiesiog liko per mažai tinkamų gyventi buveinių. Dėl vietinių populiacijų izoliuotumo atsirado giminingos kraujomaišos problema.

Šiuo laikmečiu buvo atkurta ir pridygo naujų sodybų, kurios, kaip žinome, ypač atgyja savaitgaliais. Jos, kaip transporto kelių tinklas, – jau tiesioginio trikdymo forma, o dar galima pridėti pulkais į miškus pabyrančius miško gėrybių rinkėjus. Taip pat – neprofesionalius gamtos fotografus bei filmuotojus. Nors turiu pastebėti, kad mada įamžinti kurtinį, ko gero, jau praeina. Dabar – eilė kitiems retiesiems paukščiams.

– Iš Jūsų darbo paaiškėjo, kad kurtiniai kaip ir prisitaiko prie naujų pokyčių. Tačiau vis dėlto kokie būtų praktiniai patarimai, kaip pagerinti kurtinių apsaugą Lietuvoje?

– Tuokviečių apsauga turi būti grindžiama nuolat vykdomu užimtumo ir vietos patikslinimu. Be to, anketuojant miškininkus, saugomų teritorijų darbuotojus bei kitus respondentus. Būtina nuolat rinkti duomenis apie naujų tuokviečių atsiradimą ir senųjų sunykimą. Taip pat – visais metų laikais stebėti kurtinius. Beje, tokia praktika naudojama ir yra veiksminga kaimyninėse šalyse.

Tyrime nustatyta, kad dalies šiuo metu saugomų tuokviečių užimtumo lygis sumažėjo arba jos tapo visiškai negyvybingos, t. y. sunyko. Pasitelkus specialistus, būtina išsamiai ištirti sunykusių tuokviečių aplinką ir nustatyti to priežastis.

Tokių tuokviečių kaimynystėje esantys pusamžių medynų amžių pasiekę ir vyresni pušynai turėtų būti patikrinti, kaip potencialios teritorijos, į kurias tos tuokvietės galėjo persikelti. Žemo užimtumo lygio tuokviečių aplinka turėtų būti tvarkoma gamtotvarkinėmis priemonėmis. Taip pat – tveriant metalinėmis tvoromis jaunus medynus, kas šiuo metu populiarėja. Šias tvoras reikėtų daryti labiau pastebimas paukščiams.

Na, ir ypač reikia reguliuoti natūralių kurtinio priešų – varninių paukščių ir plėšriųjų žinduolių – gausą. Jų skaičiaus mažinimas, pasitelkiant vietines medžiotojų organizacijas, galėtų būti reglamentuotas, kaip gamtotvarkinė priemonė kurtinių veisimosi teritorijose.

– Kurtiniams stebėti naudojote gan naują radijo sekimo metodą. Kas tai?

– Šis metodas, sakyčiau, tik musų regione – galbūt naujas. Kurtinių tyrimams jis jau seniai buvo naudojamas Skandinavijos šalyse, taip pat – Vokietijoje.

Tai – metodas, kurio metu paukščiai yra sugaunami, jiems pritaisomi siųstuvėliai, skleidžiantys radijo bangas. Vėliau, šiuos paukščius paleidus, pagal skleidžiamas bangas yra nustatoma jų buvimo vieta. Tuo metu tiesiogiai galima matyti stebimo paukščio veiklą, kokias buveines jis naudoja.

Tokiu būdu radijo siųstuvais pažymėjome ir vėliau sekėme aštuonis kurtinius. Tyrimai buvo vykdomi Lietuvoje ir Baltarusijoje. Tokiu būdu nustatėme 280 sekamų paukščių buveinių, vietų, kuriose jie buvo fiksuoti. Tose vietose tyrėme miško struktūrą, atsakant į klausimą, kokia miško struktūra yra reikalinga šiems paukščiams skirtingu metų laiku arba skirtingu gyvenimo periodu.

– Kai kurie nelaisvėje užauginti gyvūnai (tie patys kurtiniai arba lūšys, didieji apuokai bei kiti gyvūnai) kartais paleidžiami gyventi į laisvę. Kaip tai vyksta Lietuvoje? Ar tokie projektai, Jūsų manymu, pasiteisina?

– Taip, tokie projektai vykdomi tiek užsienyje, tiek Lietuvoje. Deja, mūsų šalyje šie projektai daugiausia yra trumpalaikiai ir, mano nuomone, nepakankamai moksliškai išdirbti, todėl didžiausią naudą atnešantys, ko gero, ne gamtai ar gyvūnų rūšiai, o projektų vykdytojams. Į laisvę išleisti kone ant rankų užauginti gyvūnai nemoka išgyventi, ir jų gyvenimas gamtoje dažniausiai labai greitai pasibaigia.

Buvo pastebėta atvejų, kad tiek kurtiniai, tiek tos pačios lūšys tiesiog ieško žmogaus draugijos, visiškai žmogaus nebijo. Kalbu ne apie laukinius gyvūnus, o tuos, kurie buvo paleisti į laisvę šių projektų metu. Lūšys kai kuriais atvejais ateina pas žmones į kiemą, pjauna šunis. O kurtiniai ieško draugijos arba giminaičių vištų voljeruose.

Pagrindinis rezultatas turėtų būti ne tai, kiek vienų ar kitų retų Europos mastu saugomų gyvūnų paleista, o kiek jų išgyvena per pirmuosius dvejus ar trejus metus. Deja, to jau nesužinome.

Vis dėlto pati gyvūnų reaklimatizavimo, t. y. populiacijos atgaivinimo ar papildymo, idėja yra sveikintina. Nuosekliai ir kryptingai dirbant, rezultatai, kaip rodo kai kurių šalių praktika, kartais būna ir teigiami.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...