captcha

Jūsų klausimas priimtas

Medžiojantis klebonas: medžiotojas tampa ne tik į mišką išėjusiu mėsininku

Požiūris į medžiotojus Lietuvoje nuolat gerėja ir jie tampa ne tik mėsininkais, išėjusiais į mišką atsinešti mėsos. Taip teigia Troškūnų šv. Trejybės parapijos klebonas Saulius Filipavičius. Anot jo, apie medžiotojus geresnę nuomonę turi kaimo žmonės, o tradicija švęsti šv. Huberto – medžiotojų globėjo – dieną, kuri minima lapkričio 3-iąją, per parapijas jau ima plisti visoje Lietuvoje.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.
Š. Mažeikos (BFL) nuotr.

– Šv. Huberto dieną medžiotojai mini visoje Europoje. Šią dieną aukojamos šventos mišios. Troškūnai, ko gero, nėra išimtis?

– Tikrai ne išimtis. Troškūnuose šv. Huberto šventę švęsime jau dešimtą kartą. Tai – jubiliejinis renginys. Labai smagu, kad iš Troškūnų šv. Huberto šventė paplito ir vis labiau plinta, vis labiau įsitvirtinta visoje Lietuvoje, medžiotojų bendruomenėje. Ši šventė tampa kultūriniu akcentu visiems Lietuvos medžiotojams, nes ji skatina kultūringą, gražią, humanišką medžioklę. Ji Lietuvoje kuria medžioklės tradicijas, kurių mes arba neturėjome, arba per ilgą laiką buvome praradę.

– Lietuvoje šv. Huberto dienos minėjimas atkurtas po kelių dešimtmečių pertraukos. Pirmieji ją paminėjo pranciškonai, sukvietę į pamaldas Bernardinų bažnyčioje.

– Taip, pranciškonams reikia pasakyti ačiū už tai, kad jie šią šventę pradėjo švęsti. Ji Bernardinų bažnyčioje šiais metais taip pat bus minima. Tai bus daroma jau vienuoliktą kartą. Gražu, kad pati šventė vis labiau įtraukia medžiotojų bendruomenę ne tik dalyvauti šventėje, bet ir kurti kultūrinius akcentus, kurie prisideda prie kultūros augimo Lietuvoje.

Kelerius metų vis susirinkę kalbėdavome, kad reikia sukurti lietuviškus medžioklės šaukinius. T. y. medžioklės lietuviški muzikiniai signalai, kuriais pagerbiami sumedžioti žvėrys. Iki šiol naudodavome vokiškus. [...] Keletą metų buvo apie tai kalbama. Liaudiškai tariant, dabar jau pabaigti kepti kompaktiniai diskai su lietuviškais medžioklės šaukiniais. Kompozitorius Kazys Daugėla sukūrė šiuos šaukinius, kuriais bus galima pagerbti visą sumedžiotą fauną. Medžiokliniu ragu juos į kompaktinį diską įrašė trimitininkas Dominykas Vyšniauskas. Taigi jau turime savas lietuviškas medžioklės melodijas, kuriomis pagerbiami sumedžioti gyvūnai. Tai – fantastiška.

– Ar tokie kultūriniai sumanymai prisideda prie medžiotojų įvaizdžio gerinimo? Pradėkime nuo to, koks, Jūsų manymu, šiuo metu yra medžiotojo įvaizdis Lietuvoje?

– Man atrodo, kad medžiotojų įvaizdis Lietuvoje visą laiką gerėja. Pirmiausia, medžiotojai patys tampa sąmoningesni, medžioklės kultūra skleidžiasi, medžiotojas tampa ne tik mėsininku, išėjusiu į mišką atsinešti mėsos. Žinoma, visada pagrindinis medžioklės tikslas buvo ir išlieka – laimikis, kurio tyko, laukia, tikisi, kurį parneša namo.

Medžioklė jau tampa tam tikros grupės žmonių kultūriniu reiškiniu. Šie žmonės mėgsta gamtą, bendravimą gamtoje. Medžioklė tampa labai gražiu ir kultūringu laiko praleidimu, jeigu pats medžiotojas to nori. Žinoma, visada yra brakonierių, tokių medžiotojų, kuriems nusispjauti į tradicijas, humaniškas medžiokles. Visur tokių žmonių yra, bet kuo toliau, tuo labiau gražios medžioklės tradicijos Lietuvoje įleidžia šaknis. Tuo reikia pasidžiaugti.

Tie lietuviški medžioklės šaukiniai, kuriuos paminėjau, yra ne vienintelis toks kultūrinis indėlis į Lietuvos gyvenimą. Pavyzdžiui, daug metų mūsų saksofonistas profesorius Petras Vyšniauskas su sūnumi Dominyku Troškūnuose atlikdavo „Medžioklės su varovais“ kompoziciją. Dabar ji ištobulinta. Sukurtas normalus muzikinis kūrinys, muzikinė kompozicija. Tai yra bendras medžiotojų indėlis į Lietuvos medžioklės kultūrą, nes tiek P. Vyšniauskas, tiek D. Vyšniauskas yra medžiotojai.

– Jūs taip pat esate medžiotojas – ir kunigas, ir medžiotojas. Paprastai pasitaiko neigiamų nuomonių, kad medžiojimas yra žudymas. Ar Jums, kaip dvasininkui, užduoda panašių klausimų?

– Matot, kaimo žmonės truputį kitaip mąsto negu tie „kabinetiniai“ gamtos mylėtojai. Kaimo žmogus puikiai supranta, kad jis augina savo tvarte paršelį tam, kad jį kažkada paskerstų. Jis augina savo tvarte avytę tam, kad ją kažkada padėtų ant stalo. Iš viso to, ką Dievas davė, ką žmogus savo darbu sukuria, jis ir gyvena.

Tiesiog toks žmogaus gyvenimas. Kai žmogus išeina medžioti, jis medžioklėje netgi neturi asmeninio santykio su medžiojamu gyvūnu. Normalus medžiotojas niekada nešauna aklai. Jis pasižiūri, ar tai yra šaunamas, medžiojamas gyvūnas, ar, medžioklės terminologija tariant, jis yra selekcinis, ar perspektyvus, ar jį jau reikėtų pašalinti iš bandos.

– Ar sakote, kad kaime ir mieste požiūris į medžioklę skiriasi?

– Taip. Kaip ir minėjau, kaime žmogus suaugęs su gamta.

– O miestiečiai to nesupranta?

– Miestiečiai nueina į „Maximą“ ir nesupranta, kaip vyksta procesas, nesupranta, kaip atsiranda pienas, mėsa. Troškūnuose darydavome tarptautines jaunimo stovyklas. Suvažiuodavo vaikai iš visos Europos. Ne vieną kartą atvažiavęs jaunuolis iš, pavyzdžiui, Londono ar Lisabonos centrų, neįsivaizduodavo, iš kur atsiranda pienas.

Kaimo žmonės, močiutės, vesdavo į vienuolyno kiemą karvę, visi jaunuoliai apstodavo ir močiutė vidury kiemo melždavo tą karvę, rodydama vaikui, iš kur atsiranda pienas. Vaikams tai būdavo didžiulis atradimas. Jie, atvažiavę iš didmiesčių centrų, niekada nėra išėję toliau miesto centro, nematę, kaip vyksta gyvenimas kaime. Natūralu, kad kaimo ir miesto žmonių supratimas apie medžioklę skiriasi. Jų gyvenimo supratimas, gyvenimo ritmas kitoks.

– Ko reikėtų, kad keistųsi situacija?

– Nežinau, ar reikėtų ją keisti. Reikėtų, kad kiekvienas dirbtų savo darbą ir gerbtų vienas kitą. Miestiečiai turi labai daug darbo, iššūkių, uždavinių savo gyvenamoje erdvėje. Kaimo žmonės patiria tą patį savo gyvenamoje erdvėje. Tiesiog reikia daugiau supratimo, noro pasižiūrėti vienas į kitą, daugiau noro įsigilinti. Reikia pagarbos vienas kitam.

– Ko palinkėtumėte medžiotojams?

– Medžioklei – valio. Tai – vienas iš kultūrinių reiškinių, apie kuriuos kalbėjau. Mes bandome (tai didelis Eugenijaus Tijušo [Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas – LRT.lt] nuopelnas), kad į medžiotojų terminologiją ateitų kultūringi, lietuviški, gražūs pasisveikinimo, palinkėjimo medžioklei žodžiai. Iki šiol visą laiką naudodavome iš senų tarybinių laikų atėjusį pasisveikinimą – nei tauko, nei plauko. Tai – skolinys, vertinys. Medžiotojų atsakymas būdavo toks, kad, jeigu jį ištarčiau, tai turbūt būtų keiksmažodis.

– „Kčiortu“ (liet. „velniop“). Nemanau, kad tai keiksmažodis.

– Taip. Kam mums reikia svetima kalba atsakinėti, linkėti medžioklės sėkmės arba tiesiog geros medžioklės? [...] Dabar mes populiariname lietuvišką pasisveikinimo šaukinį: medžiotojas, išeidamas į medžioklę su kitu medžiotoju, linkėdamas geros medžioklės, tiesiog sako: medžioklei – valio! Jam atsakantis medžiotojas taip pat sako: medžioklei – valio. Jeigu medžiotojas ką nors sumedžioja ir jį kitas medžiotojas sveikina, jis sako: medžioklei – valio!. Tas, kuriam pasisekė atsako: medžioklei – ačiū. Tai – labai puiku.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close