captcha

Jūsų klausimas priimtas

CERN vadovas: mes esame Visatos neatitikimo rezultatas

Visatos pradžioje materijos buvo viena milijardo dalimi daugiau nei antimaterijos, o ta viena milijardo dalis yra viskas, ką matome šiandien, aiškina didžiausio pasaulyje mokslo centro Europos branduolinių tyrimų centro (CERN) direktorius profesorius Rolfas-Dieteris Heueris. Jo teigimu, todėl ir mes esame to neatitikimo rezultatas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Antradienį susitikote su prezidente Dalia Grybauskaite, trečiadienį – su Švietimo ir mokslo ministre. Kokios temos vyravo, apie ką kalbėjotės?

– Kalbėjomės apie bendradarbiavimą tarp CERN ir Lietuvos. Pastaraisiais metais jis labai pagerėjo. Šiuo metu CERN dirba 22 lietuvių mokslininkai, kurie čia atvyko atlikti įvairių tyrimų.

Taip pat kalbėjomės, kaip būtų galima vystyti glaudesnį bendradarbiavimą. Pavyzdžiui, Lietuva galėtų tapti asocijuota organizacijos nare – tokią galimybę labai palankiai vertina jūsų prezidentė. Žinoma, visi, kas tik nori, gali užsiimti tyrimais – tai visiškai laisva ir tam nereikia narystės, tačiau asocijuotos narystės privalumas tas, kad jūsų šalies mokslininkai galėtų keleriems metams tapti CERN darbuotojais ar mokslinės draugijos nariais. Įgytą patirtį vėliau jie panaudotų grįžę į gimtąją šalį.

Tokiu būdu labai daug išmokstama apie tarptautinį bendradarbiavimą. Tai labai svarbu kiekvienai šaliai. O verslo įmonės kartu dalyvautų vystant ir ieškant naujų technologijų. Be to, galėtume teikti užsakymus verslui, ypač smulkiosioms ir vidutinėms įmonėms, kurios labai gerai sugeba kurti naujas technologijas. Tai – pagrindiniai narystės privalumai. Taip pat būtų galima lengviau pasiekti mokyklų, studijų programas, kurios labai svarbios jaunų žmonių švietimui.

– Minėjote, kad CERN dirba 22 lietuvių mokslininkai. Ką jie daro?

– Jie dalyvauja didžiojo dalelių greitintuvo eksperimente, kuris 2012 m. atrado garsiąją dalelę Higgso bozoną. Daugiausia jie sprendžia klausimus, susijusius su informacinėmis technologijomis, pavyzdžiui, programine įranga. Mes kaupiame milžinišką kiekį duomenų. Juos reikia apdoroti, sutikrinti, dirbti su jais, todėl šiandien reikia puikių informacinių technologijų specialistų. Man susidarė įspūdis, kad tai – viena iš labai gerai išvystytų sričių Lietuvoje. Mums tokių žmonių reikėtų daugiau.

– Ar lietuviai darbuojasi gerai?

– Mūsų čia nebūtų, jeigu jie darbuotųsi blogai. Mes domimės ne bet kuo, o gerais žmonėmis. Galiu pasakyti, kad turiu labai gerų įspūdžių iš praėjusio vizito Lietuvoje, kuris vyko pernai, taip pat iš pirmų kelių dabartinės viešnagės valandų. Žinau, kad į tuos lietuvius, kurie dirba CERN, žiūrima labai gerai.

– Prisimename 2009-uosius, kai buvo paleistas didysis hadronų greitintuvas. Tuo metu viešumoje ir spaudoje buvo nerimaujama, neva greitintuvo eksperimentai gali sukurti juodąją skylę, kuri viską įtrauktų. Vadinasi, ateitų pasaulio pabaiga. Vėliau mes, studentai, iš profesoriaus Juozo Vaitkaus sužinojome, kad tai tebuvo antis, kurią paleido patys CERN mokslininkai, nes yra ne tiek daug žmonių, kuriems rūpėtų kažkoks Higgso bozonas, o štai pasaulio pabaiga – jau kur kas įdomiau. Spėju, kad šiandien Jūsų organizacijai jau nebereikia tokių triukų?

– Tą žinią paskleidė ne CERN žmonės. Mes atlikome milžinišką viešųjų ryšių darbą, sakydami, kad didysis hadronų greitintuvas pasauliui jokio pavojaus nekelia. Net prireikė keleto žmonių, kurie visą laiką atsakinėtų į tokius klausimus.

Gandą sukėlė kiti, kurie manė, jog katastrofa įmanoma. Jie tai teigė tiesiai ir atvirai. Su tokiais žmonėmis reikia kalbėtis kaip ir su visuomene. Be abejo, kai imiesi kažko naujo, turi rimtai priimti nerimą tų žmonių, kurie su tavo darbu nesusiję ir tiksliai nežino, kas vyksta.

Turiu pripažinti – tie gandai mums pravertė. Jie nepadėjo dirbti, bet praplėtė visuomenės sąmoningumą. Apskritai mes esame labai atviri – viešiname savo darbus plačiajai visuomenei, politikams, nes dirbame ne tik sau, o visiems. Mums labai svarbu, kad žmonėms rūpėtų ir kad jie suprastų, ką darome. Štai kodėl CERN šiuo metu labai populiarus.

Esu labai laimingas, kad praėjus trejiems metams po to, kai atradome garsiąją dalelę, žmonės vis dar klausinėja manęs apie tai. Juk praėjus trejiems metams paprastai niekas nebekalba apie to laiko mokslo naujienas ar Nobelio premijas, o Higgso bozono tema išsilaikė.

Tai rodo, kokie įdomūs yra šie, pavadinkime, šiek tiek paslaptingi tyrinėjimai. Jie gerokai pranoksta mūsų suvokimą, „užkabina“ ir tam tikrus filosofinius klausimus. Esu labai laimingas, kad apie mus rašo – ir rašo teigiamai.

– Bet šiuo metu Jūs eksperimentuojate norėdami sukurti būtent mažytes juodąsias skyles. Mokslininkai sako, kad jos įrodytų kitų visatų egzistavimą. Koks būtų aiškus jų įrodymas?

– Visada abejoju, ar ką nors galima vadinti „aiškiu įrodymu“. Moksle tai labai sudėtinga. Mikroskopinės juodosios skylės, apie kurias klausiate, yra tas pats, apie ką kalbėjome anksčiau. Taip, teoriškai įmanoma, kad didysis hadronų greitintuvas galėtų sukurti tokių juodųjų skylių, bet tai niekuo nesiskirtų nuo kitų eksperimentų – atsiradusios skylės akimirksniu išnyktų.

Teoriškai tai įmanoma, bet su viena sąlyga – jei gyvename daugiau nei trijuose erdvės matmenyse. Negalime atmesti tokios tikimybės. Galbūt tiesiog to dar nesuvokiame. Juk skruzdėlė, eidama vielos paviršiumi, nežino, kad yra trys matmenys – ilgis, plotis ir aukštis. Ji supranta tik du. Galbūt ir mes dar nematome ketvirtojo matmens.

Manau, kad galėtume sukurti juodąją skylę, bet turime gyventi mažiausiai šešiuose erdvės matmenyse. Teoriškai negalime to atmesti. Jei sukurtume mikroskopinę juodąją skylę, atsirastų kelias, kuriuo turėtume eiti toliau. Tai mus motyvuotų. Tačiau nesu tikras, kad tai jau būtų aiškus įrodymas. Tai nepaprastai įdomu, nes kartais mūsų vaizduotė sustoja – tiesiog negali įsivaizduoti šešių matmenų, bet gali visa tai išmatuoti.

– Kokie kiti pagrindiniai tikslai keliami? Ar tai susiję su vadinamąja tamsiąja medžiaga?

– Tamsioji medžiaga yra mano mėgstamiausia tema. Kai atradome Higgso bozoną, užbaigėme mūsų regimojo pasaulio apibūdinimą, aprašymą. Viskas, ką matome aplink, yra to dalis. Tačiau tai – vos 5 proc. visos Visatos. 95 proc. sudaro tamsioji Visata – joje vienas ketvirtadalis yra tamsiosios medžiagos.

Jei vienas ketvirtadalis (t. y. 25 proc.) yra tos tamsiosios, nematomos medžiagos, o regimosios – tik 3–5 proc., vadinasi, tamsioji medžiaga padarė didelę įtaką Visatos formavimuisi. Norėčiau tai suprasti. Prireikė 50 metų, kad galėtume apibūdinti regimąjį pasaulį. Dabar, manau, atėjo labai geras laikas „įeiti“ į šį tamsųjį pasaulį.

Viliuosi, kad suprasime, kas yra toji tamsioji medžiaga. Būtų nuostabu. Kitas dalykas – mes vis dar nesuprantame, kur pradingo antimaterija, nes gyvename Visatoje, kurioje dominuoja materija. CERN tai bandome išsiaiškinti, naudodami didįjį hadronų greitintuvą.

– Visatos pradžioje, po Didžiojo sprogimo, egzistavo ir antimaterija, ir materija. Bet išliko tik pastaroji?

– Matote, iš energijos galima pagaminti materiją, bet kartu gimsta ir vadinamoji antimaterija. Kai materija susitinka su antimaterija, jos viena kitą sunaikina ir vėl virsta energija. Remiantis šiuo principu, mes dabar neturėtume egzistuoti. Tačiau materijos ir antimaterijos savybės šiek tiek skiriasi. Visatos pradžioje buvo vos viena milijardo dalimi daugiau materijos negu antimaterijos. Toji viena milijardo dalis yra tai, ką matome šiandien. Atsiminkit – mes esame to neatitikimo rezultatas.

– Kai kurie sako, kad didysis hadronų greitintuvas ir apskritai CERN tėra didžiulė smėlio dėžė mokslininkams ir kad tai neduoda jokios praktinės naudos. Ar galėtumėte tai paneigti ir papasakoti apie Jūsų veiklos naudą?

– Ar teko kada lankytis internete? Puiku, nes jis 1999-aisiais gimė CERN ir tai pakeitė pasaulį. Tai vienas pavyzdys. Visada kartojame – jei reikalautume vos vieno cento už prisijungimą prie interneto, šiandien būtume turtingi. Mes pasauliui jį davėme nemokamai.

Kad galėtum užsiimti naujais moksliniais tyrimais, reikia ir naujų technologijų. Kai tokios atsiranda, jas gali pritaikyti verslas ir visuomenė. Labai geras pavyzdys – pritaikymas medicinoje. Štai kad ir pozitronų emisijos tomografai, kuriais naudojasi kai kurie žmonės.

Šiame įrenginyje veikia antimaterija, nes pozitronas – elektrono antidalelė. Jau 40 metų ši antimaterija naudojama ligoninėse, kad, pavyzdžiui, būtų nustatyta piktybinio auglio vieta. Jutikliai, kurie registruoja tomografo signalus, yra tokios pat rūšies jutikliai, kuriuos ištobulinome eksperimentuodami su didžiuoju hadronų greitintuvu.

Vėžio terapijai šiandien galime naudoti ne tik daleles fotonus (kitaip – rentgeno spindulius), bet ir protonus arba anglies jonus. Kai kurios technologijos visuomenę pasiekia labai greitai. Tyrimai kartais gali būti panaudojami panašiai, bet neįmanoma nuspėti kada ir kur, nes tai yra grynasis mokslas.

– Higgso bozoną kažkas yra pavadinęs „dieviškąja dalele“. Iš tiesų, kaip minėjote, Jūs ir Jūsų kolegos susiduriate su iš koto verčiančiais klausimais – kaip atsirado Visata, kaip ji vystėsi, kas dedasi tolimose galaktikose. Kai kurie fizikai po ilgų tyrinėjimų įtiki, kad už viso to slypi kažkoks aukščiausiasis protas ar netgi Dievas. Kiti mokslininkai – ateistai – teigia, kad čia nėra nieko stebuklingo ir kad Visatos struktūroje ir istorijoje vietos Dievui nėra. Kuriam požiūriui linkęs pritarti Jūs?

– Mokslininkai – tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti. Kai kurie tiki, kai kurie – ne. Visada yra kažkas, ko nežinome. Mes peržengiame pažinimo ribas, bet negalime pasakyti, kas už viso to slypi. Aš vis dar stengiuosi tai sužinoti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...