captcha

Jūsų klausimas priimtas

L. Kojala. JAV vaidmuo globaliame pasaulyje ir artėjantys prezidento rinkimai (radijo paskaita)

Akivaizdu, kad Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) prezidento rinkimai, kurie vyks 2016 metų lapkričio mėnesį, turės didžiulę įtaką Lietuvai. Taip LRT RADIJO laidoje „Radijo paskaitos“ sako politologas Linas Kojala. Apžvelgdamas kandidatus į JAV prezidentus per keturių skirtingų JAV užsienio politikos mokyklų perspektyvą, paskaitos autorius svarsto, kuris iš jų būtų palankiausias Lietuvai.
L. Kojala. T. Vinickio (DELFI) nuotr.
L. Kojala. T. Vinickio (DELFI) nuotr.

JAV gyventojai turbūt jau priprato prie galingiausios pasaulyje „supervalstybės“ titulo. Nuo pat Šaltojo karo pabaigos, kuomet griuvo Sovietų Sąjunga, o sykiu – ir konfrontaciją tarp Rytų bei Vakarų žymėjęs dvipolis pasaulis, prasidėjo JAV lyderystės amžius. Tai – valstybė, kurios ekonomika, karinis potencialas ir inovatyvumas sudarė sąlygas globaliam dominavimui.

Tiesa, per pastarąjį dešimtmetį JAV lyderystės skeptikų gretos išaugo, ypač – augančios Kinijos kontekste. Prabilta, kad pasaulis vėl keičiasi: jis nebe vienpolis, su nepajudinamu amerikiečių dominavimu. Jis vis labiau virsta daugiapoliu, nes skirtingose regionuose atsiranda stiprių ir praėjusio dešimtmečio autoritetų nepaisančių valstybių. Tačiau, kad ir kaip vertintume šias tendencijas, pagal daugelį esminių galią sąlygojančių kriterijų JAV vis dar neturi sau lygių.

Pažvelkime į ekonomiką. 2014 metų pabaigoje Kinija, kurios bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo tempai pastaruosius tris dešimtmečius vidutiniškai siekė 10 proc. kasmet, pagal ekonomikos dydį pirmą kartą pranoko JAV. Bet ar dėl to JAV buvo nuversta iš sosto? Jei palygintume BVP, tenkantį vienam gyventojui, amerikietis bus turtingesnis už kiną aštuoniskart. Be to, 80 proc. pasaulinių finansinių sandorių vyksta doleriais. Galiausiai Kinijos augimas ateityje gali nebūti toks rožėmis klotas, kai prasidės šiuo metu vienpartinės politinės ir ekonominės sistemos transformacija ar išryškės demografinės problemos (pavyzdžiui, „vieno vaiko politikos“ sukeltas lyčių disbalansas).

Pažvelkime į karinį potencialą. Čia JAV pranašumas dar akivaizdesnis: šalis skiria 37 proc. visų pasaulio valstybių karinių išlaidų ir keturiskart lenkia antroje vietoje esančius kinus. Amerikiečių kariuomenė yra ne tik moderniausia, bet ir labiausiai patyrusi įvairiuose mūšių laukuose. Kol rusai sprendžia, kaip modernizuoti sovietmečiu dvelkiančią karinę techniką, amerikiečiai išlieka pagrindiniu saugumo garantu partneriams įvairiuose žemynuose, pradedant Pietų Korėja ir baigiant Europos Sąjunga (ES).

Inovacijų bei aukštųjų technologijų srityje JAV vėl nušluosto visiems nosis. Aštuonios iš devynių didžiausių planetos technologijų kompanijų yra įkurtos JAV. Trečdalis pinigų, pasaulyje skiriamų tyrimams bei plėtrai, išleidžiami JAV. Septyniolika iš dvidešimties geriausių planetos universitetų yra JAV. Tai lėmė ne tik ekonominę gerovę, bet ir įvairių problemų sprendimą. Pavyzdžiui, ilgus dešimtmečius nerimavę dėl energetikos resursų, dabar amerikiečiai dėl skalūninių dujų gavybos ir kitų inovacijų turi sukaupusi milžiniškus savos žaliavos resursus. O ką jau kalbėti apie JAV politinę ir diplomatinę įtaką ar kultūrinę hegemoniją per Holivudą ir šou industriją.

Visgi šių resursų turėjimas bei pranašumas prieš kitas šalis nebūtinai reiškia automatišką tikslų įgyvendinimą ar įtakos plėtrą. Tai – tik priemonė tikslams pasiekti. Todėl amerikiečiai nuolatos ieško atsakymo fundamentaliai dilemai: kaip JAV turėtų panaudoti savo galią praktikoje?

Šį klausimą išplečia garsus akademikas Stephenas Waltas, svarstantis, ar JAV turėtų išnaudoti vienpolio pasaulio situaciją bei eksportuoti demokratijos, laisvės ir žmogaus teisių idealus į mažiau išsivysčiusius regionus. Ar ekonominė, karinė, politinė galia turėtų būti pasitelkiama tam, kad bet kuri iššūkį JAV kelianti šalis būtų iš anksto pastatoma į vietą? Gal amerikiečiai turėtų kurti tarptautinę koaliciją su kitomis demokratiškomis valstybėmis ir savanoriškai žengti žingsnį daugiapolio pasaulio link? O gal apskritai reikėtų pamiršti globalius procesus, pernelyg nesikišti į tarptautinius reikalus bei susikoncentruoti į valstybės vidaus problemas?

Atsakymai į šiuos klausimus sunkiai įmanomi, neatsižvelgus į specifinį JAV savęs suvokimo dėmenį – amerikietiškąjį išskirtinumą. Tai – teorija, kad JAV yra kitokia nei visos kitos valstybės, nes revoliucijos metu išsivadavo iš Europos valstybių kontrolės ir sukūrė demokratiją tarsi ant tuščio balto popieriaus lapo. Dar XIX amžiaus viduryje prancūzų intelektualas Alexis de Tocqueville`is konstatavo, kad „amerikiečių situacija yra išskirtinė, ir turbūt niekada jokia demokratiška visuomenė neturės tokių pat sąlygų.“ Tad JAV yra tarsi pirmoji visiškai nauja šalis pasaulyje. Tai ilgainiui paskatino amerikietiškosios ideologijos formavimąsi, kuris grindžiamas laisvės, egalitarizmo, individualizmo, respublikonizmo, demokratijos ir laisvos rinkos principais.

Kai kurių istorinių šaltinių teigimu, išskirtinumo sąvoką amerikiečiams ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtyje vienas pirmųjų priskyrė Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas, kurį erzino „eretiška mintis apie JAV unikalumą“. Ypatingą Stalino pyktį sukėlė amerikiečių komunistai, kurie bandė jį įtikinti, kad neva amerikietiškas kapitalizmas yra išimtinis, todėl jam negalioja universalios marksizmo tezės. Dėl to Stalinas išmetė juos iš komunistų internacionalo. Ilgainiui išskirtinumas tapo įprasta politinės retorikos detale: prezidentas Woodrow Wilsonas Pirmojo pasaulinio karo metais kalbėjo apie tai, kad „JAV pareiga yra skleisti laisvės idėją kitose valstybėse bei būti žmonijos išsivadavimo varikliu“. Johnas Kennedy teigė, kad tikri amerikiečiai privalo prisiimti riziką už kitus bei padėti tiems, kurie nori išsivaduoti iš priespaudos. Iki šių dienų visuomenės nuomonių apklausose 80 proc. amerikiečių sutinka su teiginiu, kad „JAV išskirtinumas daro šalį geriausia pasaulyje“. Nors išskirtinumas savaime nereiškia, kad amerikiečiai yra geresni nei kitų valstybių piliečiai, tai užprogramuoja pranašumo savivoką.

Amerikietiškasis išskirtinumas ne tik formuoja šalies identitetą, bet ir atlieka reikšmingą vaidmenį, renkantis užsienio politikos kryptį. Tai sąlygoja dichotomiją tarp dviejų skirtingų idėjinių krypčių: pirmoji, kad JAV yra pavyzdys kitiems, o lemia izoliacionizmą; antroji, kad JAV turi atlikti misionieriaus vaidmenį, o tuo pačiu – nevengti intervencijų.

Paprastai tariant, amerikietiškasis išskirtinumas užsienio politikoje gali pasireikšti dviem skirtingais būdais. Izoliacionizmo atveju JAV užsienio politika atitiktų Konstitucijos tėvų kūrėjų idėją, pagal kurią amerikiečiai neturėtų pernelyg kištis į kitų valstybių reikalus. Išskirtinumas pasireiškia nuostatoje, kad JAV kuria unikalią politinę sistemą bei realybę, kuri turėtų tarnauti kaip pavyzdys kitoms šalims. Tačiau ji bus pavyzdys tik tuo atveju, jei stiprės iš vidaus, o ne bandys tiesiogiai primesti kitokias žaidimo taisykles tam nepasirengusiose šalyse. Tuo metu intervencijos šalininkų nuomonė yra priešinga. Jų supratimu, JAV privalo atlikti istorinę misiją skleisti demokratiją, laisvę ir kitas vertybes visame pasaulyje. O tai įmanoma, tik vykdant aktyvią užsienio politiką bei įsitraukiant į tarptautinių problemų sprendimą.

Istorikų teigimu, šios dvi užsienio politikos paradigmos JAV užsienio politikoje pasireiškė cikliškai. Nuo valstybės susikūrimo iki XX amžiaus pradžios dominavo izoliacionizmo idėja. Tada ją trumpam pakeitė misionierizmas, kuris ypač sustiprėjo Pirmojo pasaulinio karo ir prezidento W. Wilsono valdymo metais. Tačiau tarpukaryje sugrįžo izoliacionizmas, kuris tęsėsi iki Antrojo pasaulinio karo. Nuo to laiko, didesniu ar mažesniu mastu, JAV vykdė misionierišką politiką, nors dalies prezidentų valdymo laikotarpiai to neatitinka.

Visgi vien šios dvi viena kitai priešingos kryptys, ko gero, negali paaiškinti įvairių JAV užsienio politikos trajektorijų. Todėl tikslinga panagrinėti akademiko Walterio Ruselo Meado pasiūlytas keturias JAV užsienio politikos mokyklas, kurios tapo vienu reikšmingiausių bandymų konceptualizuoti dinamišką JAV vaidmens tarptautinėje arenoje kaitos procesą. Šios skirtingos mokyklos atspindi JAV visuomenės įvairovę, kurią istoriškai sąlygojo faktas, kad nauja valstybė suvienijo kolonistus iš skirtingų kultūrinių aplinkų. Tai savo ruožtu lėmė netapačius regioninius, ekonominius, klasių interesus, moralines ir politines vertybes, socioekonominius ir politinius siekius. Tiesa, nereikėtų šių mokyklų suvokti pernelyg griežtai: daugeliu atveju politikų bei visuomenės nuostatas formuoja kelių mokyklų mišinys, tačiau idealieji tipai išlieka atspirties tašku.

W. R. Meadas užsienio politikos mokyklas praminė keturių valstybininkų pavardėmis.

Pirmoji, A. Hamiltono tradicija, kildinama iš vieno JAV Konstitucijos kūrėjų, Federalistų partijos steigėjo, pirmojo iždo sekretoriaus Alexanderio Hamiltono idėjų. Šios mokyklos šalininkų įsitikinimu, JAV su užsienio valstybėmis turi siekti konstruktyvių kompromisų, grįstų bendros naudos principais. Didžiausias dėmesys skiriamas ekonomikai, nes pagrindinė vyriausybės užduotis yra stiprinti amerikietišką verslą tiek šalies viduje, tiek tarptautinėje arenoje.

Todėl A. Hamiltono šalininkai pasisako už tvarų ryšį tarp valdžios ir stambaus verslo, nes tai traktuojama kaip būtina sąlyga stabilumui viduje bei efektyvumui užsienyje užtikrinti. Ši mokykla siekia, kad JAV kuo sėkmingiau integruotųsi į tarptautinę ekonomiką, todėl itin palankiai žiūri į pasaulinę prekybos organizaciją, bet pasisako už protekcionistines normas JAV prekėms. A. Hamiltono mokykla pripažįsta ir karinių pajėgų svarbą, bet tik tuo atveju, kai nacionaliniam interesui iškyla grėsmė ir nelieka kitų būdų ją neutralizuoti. Todėl aiškus prioritetas yra skiriamas tarptautinei teisei bei daugiašaliams tarptautiniams formatams. Vienu ryškiausių šios mokyklos atstovų laikomas 1901–1909 metais JAV prezidento pareigas ėjęs Theodore`as Rooseveltas.

Antroji mokykla praminta jau minėto prezidento Woodrow Wilsono vardu. Ji tiesiogiai kyla iš amerikietiško misionierizmo tradicijos, kurios pagrindinė nuostata ta, kad JAV pareiga yra pakeisti pasaulį į gerą pagal savo pačios paveikslą. Demokratijos ir socialinių vertybių sklaida, šios mokyklos šalininku įsitikinimu, yra ne tik moralinė JAV pareiga, bet ir būtinybė, įgyvendinant nacionalinius interesus. Tai kyla iš nuostatos, kad demokratijos tarpusavyje yra kur kas geresnės ir patikimesnės partnerės nei monarchijos ar juo labiau tironijos. Tad, jei tarptautinė bendruomenė taptų demokratiška ir paklustų teisės viršenybės principui – taip, kaip tai daro JAV, susikurtų palankios sąlygos taikai užtikrinti bei bendradarbiauti. Todėl JAV neturėtų atmesti intervencijos (taip pat ir karinės) galimybės, jei tai būtina demokratijos sklaidai arba siekiant užtikrinti humanitarinius tikslus.

Sykiu W. Wilsono mokykla pasisako prieš bet kokį kolonializmą, nes tai riboja tautų apsisprendimo teisę. Siekiama, kad kolonijų šeimininkai ir diktatoriai perleistų valdžią laisvoms ir nevaržomoms demokratinėms visuomenėms. Jei įmanoma, tai turėtų būti įgyvendinama, išvengiant karo, tačiau puikiai suvokiama, kad tai ne visada pavyksta. Siekiant išvengti skaudžių pasekmių, pasisakoma už tarptautinės teisės stiprinimą ir ginklavimosi ribojimą. Bet kuriuo atveju ši mokykla išsiskiria tuo, kad pasisako už visapusiškai aktyvią JAV užsienio politiką ir didelį įsitraukimą į tarptautinių klausimų sprendimą.

Geriausias šios mokyklos atstovo pavyzdys – pats prezidentas W. Wilsonas, kuris Pirmojo pasaulinio karo metais kalbėjo apie laisvės sklaidą ir ragino sukurti Tautų lygą – žlugusį dabartinių Jungtinių Tautų Organizacijos analogą, kuris turėjo užtikrinti taiką ir stabilumą. Tam tikra prasme Wilsono tradicija yra panaši į anksčiau pristatytą A. Hamiltono mokyklą. Abi jos siekia stabilios pasaulio tvarkos sukūrimo, tik A. Hamiltono mokykla akcentuoja prekybinių ryšių stiprinimą bei tarptautinių prekybos organizacijų steigimą, o W. Wilsono šalininkai ilgainiui tikisi demokratijos ir teisės viršenybės triumfo.

Trečioji mokykla praminta dar vieno JAV Konstitucijos autoriaus Thomaso Jeffersono vardu. Šios mokyklos šalininkų šūkis skambėtų panašiai į „stiprinkime demokratiją savo šalyje ir venkime konfrontacijų svetur“. Todėl pagrindinis principas yra demokratija, be kurios neįmanoma šalies gerovė. Tačiau, priešingai nei kitų mokyklų atstovai, ši kryptis teigia, kad amerikiečiai neturėtų pernelyg rūpintis demokratijos sklaida svetur. Todėl T. Jeffersono mokykla skeptiškai žiūri į A. Hamiltono ir W. Wilsono šalininkus, kurie nuolatos kalba apie būtinybę padėti išsivaduoti kitiems, nes jie tokiu būdu didina karo bei destablizacijos riziką. Jeffersono tradicijos sekėjai pasisako už kiek įmanoma mažiau pavojingą ir kuo mažiau kaštų reikalaujantį JAV interesų atstovavimą.

Paprastai tariant, T. Jeffersono mokyklos manymu, JAV kyla dvi pagrindinės grėsmės. Pirmoji – tiesioginė, kuri pasireikštų tuo, kad priešiškos jėgos pultų JAV ir tokiu būdu grasintų visuomenės laisvėms bei teisėms. Antroji, ir turbūt dar reikšmingesnė, atsiranda tuo atveju, kai pati JAV savo aktyviais veiksmais, intervencija į tarptautinius procesus bei iš to kylančiais konfliktais susilpnintų demokratiją šalies viduje. Juk karas yra ne tik brangus bet ir reikalauja slaptumo, sukelia propagandą ir provokacijas, o tai yra nesuderinama su demokratija. Todėl karas yra didžiausias blogis, kurio Jeffersono tradicijos šalininkai siekia išvengti visais įmanomais būdais. Pavyzdžiui, apribodami JAV tarptautinį aktyvumą, kvestionuodami karinių pajėgų dislokavimą Europoje ar Vidurio Rytuose ir pan. Kuo labiau JAV veikimas bus grindžiamas ekonominiais interesais, tuo geriau bus atspindima Jeffersono mokyklos ideologija.

Galiausiai ketvirtoji mokykla praminta JAV prezidento Andrew Jacksono, valdžiusio XIX a. pirmoje pusėje, vardu.  Ji neretai traktuojama kaip populistiška, grindžiama emocijomis ir įsitikinimais, o ne aiškia ideologija, todėl dažniausiai pasireiškia tarp masių, bet ne tarp elito. Nepaisant to, ši mokykla išlieka reikšminga, nes kelia visaapimantį principinį tikslą užtikrinti amerikiečių saugumą ir ekonominę gerovę. Tai savotiškai pasireiškia užsienio politikoje: nors yra manoma, kad JAV turėtų vengti tarptautinių konfrontacijų, jei įvyksta konfliktas, amerikiečiai turėtų dėti visas įmanomas pastangas ir resursus tam, kad laimėtų, nes „jokios alternatyvos pergalei nebūna“.

Jacksono tradicijos tęsėjai skeptiškai žvelgia į savo kolegas, kurie akcentuoja tarptautinę teisę bei taikos pasaulio tvarkos kūrimą, nes laiko tai neįgyvendinama utopija. Amerikiečiams turėtų būti svarbu apginti savo reputaciją, garbę bei pasitikėti karine jėga, kai to reikalauja nacionalinis interesas, o ne kalbėti apie tarptautines normas. Nors A. Jacksono mokykla dažnai priskiriama JAV izoliacijos šalininkų gretai, tai nėra iki galo tiesa. Pavyzdžiui, šios mokyklos sekėjai sutartinai pritarė karui Irake ir diktatoriaus Saddamo Husseino nuvertimui, nes laikė jį potencialia grėsme JAV saugumui. Net faktas, kad masinio naikinimo ginklų Irake nebuvo rasta, o ir bendradarbiavimo pėdsakai su „Al Qaeda“ riboti, nesumažino palaikymo kariniams veiksmams, nes ir toliau vyravo įsitikinimas, kad Irakas ilgainiui galėjo kelti pavojų JAV saugumui. Tačiau ten, kur potencialios grėsmės JAV nekyla, Jacksono šalininkai reikalautų susilaikyti nuo konflikto. Pavyzdžiui, karai Jugoslavijoje pareikalavo tūkstančių gyvybių, bet moralinis argumentas įsikišti nenusvertų fakto, jog tai tiesiogiai neliečia amerikiečių nacionalinio saugumo interesų.

Dėl šių priežasčių A. Jacksono sekėjams nelengva sugyventi su anksčiau pristatytų užsienio politikos mokyklų šalininkais. Pavyzdžiui, Wilsono tradicija akcentuoja tarptautines sutartis bei demokratijos sklaidą, pagrįstą moralės ir laisvės vertybėmis, tačiau tai neįtikintų A. Jacksono šalininkų. Dar blogiau, jei JAV įsitraukia į konfliktą, grindžiamą, tarkime, humanitariniais motyvais, tokiu atveju A. Jacksono mokykla jam griežtai prieštarautų bei skatintų nutraukti veiksmus. Bet tokie disputai atskleidžia ir pačios A. Jacksono mokyklos problemą – jos sekėjams yra sunku suformuluoti ilgalaikius, nuoseklius tikslus, kurie nebūtų grindžiami emocijomis arba siaura, tuo metu aktualia nacionalinio intereso samprata.

A. Jacksono mokykla – įtakingiausia krizių metu, kuomet argumentai apie būtinybę apginti JAV garbę ir interesus, o sykiu – iškovoti niekam abejonių nekelsiančią pergalę, tampa dominuojančiais. Geriausias pavyzdys – Rugsėjo 11-oji, po kurios nuo 30 iki 45 proc. amerikiečių, skirtingų apklausų duomenimis, pritarė atominio ginklo panaudojimui prieš Afganistaną. Tai buvo „A. Jacksono mokyklos akimirka“, kai prezidentui atsivėrė galimybės panaudoti visas įmanomas priemones tam, kad būtų pasiektas nacionalinis tikslas, net jei tai pareikalautų neproporcingai didelių aukų bei sąnaudų.

Tad šios keturios mokyklos brėžia JAV užsienio politikos žemėlapį, kuris aktualus ir šiandien. Tiesa, nors interesų grupės išliko daugiau ar mažiau stabilios, konkrečius kiekvienos idėjinės krypties politinius siūlymus bei nuostatas sąlygojo socialiniai, geopolitiniai, tarptautinės sistemos pokyčiai. Tai skatino adaptaciją: į ekonomiką nukreipta Hamiltono mokykla atsisakė protekcionizmo tezės ir ėmė palaikyti laisvos prekybos, kaip hegemono dominavimui būtinos sąlygos, idėją. Jeffersono mokyklos atstovai atsisakė priešpriešos „didžiųjų galių“ naratyvui ir svariai prisidėjo prie to, kad Šaltojo karo metais JAV įveiktų Sovietų Sąjungą. W. Wilsono šalininkai idėją apie universalią pasaulio tvarką pritaikė JAV, kaip dominuojančios galios, stiprinimui. A. Jacksono sekėjai palaikė regioninius karus Šaltojo karo metais, nors tai vargiai atitikdavo jų pirmines nuostatas apie nesikišimą į nacionalinio intereso neatitinkančius konfliktus.

Bet kaip šios mokyklos pasireiškia praktikoje? Kokius prezidentų sprendimus jos skatina priimti? Kaip analizuoti pastarųjų kelių dešimtmečių procesus bei ko tikėtis artimiausioje ateityje?

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, keturių mokyklų kontekste palyginkime du pastaruosius JAV prezidentus: Georgeą Bushą, valdžiusį 2001–2009 metais, ir jį pakeitusį Barracką Obamą, kurio antroji kadencija baigsis kitų metų pabaigoje. Jų pozicijos ir idėjinės nuostatos skiriasi iš esmės.

G. Busho įsitikinimu, milžiniški JAV resursai bei vertybės, kurias jis neabejotinai laikė universaliomis,  įpareigojo Vašingtoną pakeisti pasaulio tvarką. Kitaip tariant, JAV turi dominuoti ir skleisti demokratiją, laisvę bei kitas vertybes visame pasaulyje. Nei izoliacija nuo pasaulio, nei juo labiau daugiašališkumas, kai atsižvelgiama į tarptautines organizacijas bei kitų valstybių interesus, negalėjo nusverti vienašališkumo, kuris hegemonui yra palankiausias būdas įgyvendinti tikslus. Bushas buvo įsitikinęs, kad kitos šalys, kurias vienija tos pačios vertybės, pripažins JAV lyderystę ir seks paskui, ypač po Rugsėjo 11-osios tragedijos, kuri tapo iššūkiu visam Vakarų pasauliui. Vašingtonas į šį teroristinį išpuolį reagavo, pademonstruodamas visą karinį ir politinį potencialą tam, kad padarytų pasaulį, o sykiu ir JAV, saugesnę bet kokiomis įmanomas priemonėmis.

Negalima teigti, kad pagrindiniai G. Busho tikslai pernelyg skyrėsi nuo ankstesnių prezidentų, tačiau vienašališkumas, imantis konkrečių priemonių, buvo unikalus. Jis tikėjo kadaise akademiko Roberto Kaplano suformuluota teze, kad „JAV hegemonija ir dominavimas yra naudingas didžiajai daliai pasaulio gyventojų“. Tačiau praktikoje JAV prisiimta lyderystė susilaukė daug kritikos ir skepsio iš šalių, kurios nenorėjo sekti paskui hegemoną, ypač jei jų interesai ar tarptautinės politikos supratimas ne visai atitiko Vašingtono veiksmus. Todėl net ir kai kurie sąjungininkai Vakaruose, tokie kaip Prancūzija ar Vokietija, kritikavo G. Bushą dėl karo Irake, kuriam nepritarė Jungtinių Tautų Saugumo Taryba. Jų teigimu, šis ir kiti G. Busho sprendimai yra pernelyg ekspansyvūs ir destabilizuojantys situaciją.

Nepaisant šios kritikos, JAV prezidentas susilaukė ir daug sekėjų. Bene garsiausiai palaikymą jam reiškė Rytų ir Vidurio Europos šalys, ypač tos, kurios kadaise išsivadavo iš Sovietų Sąjungos. To priežastis – paprasta: savo užsienio politiką G. Bushas grindė W. Wilsono ir A. Jacksono idėjų samplaika. Jis palaikė idėją apie universalios pasaulio tvarkos, atsiremiančios į liberalios JAV demokratijos modelį, sklaidą bei pavergtųjų išvadavimą. Nors ypač vėlesniais metais tame neliko tarptautinių organizacijų aspekto (jų akcentavimas buvo atidėtas ateičiai), tai atitiko Baltijos valstybių interesus.

Būtent G. Busho prezidentavimo metais Lietuva, Latvija, Estija ir kitos valstybės gavo didžiausią saugumo garantą – narystę JAV dominuojamame NATO, nes tai buvo natūrali JAV politikos tąsa. Būtent G. Busho metais Ukraina ir Gruzija buvo atsidūrusios arčiausiai narystės NATO, nes JAV nesibaimino įsipareigojimų netgi dar arčiau Rusijos esančioms valstybėms, jei tai stiprintų jų nepriklausomumą. Visgi šiam žingsniui pasipriešino Vakarų Europos šalys, kurios nenorėjo erzinti Rusijos. Bet kuriuo atveju besivystančios demokratijos regionas buvo JAV dėmesio centre, nes pirminis interesas buvo kurti naują, stabilesnę pasaulio tvarką, nesibaiminant ryžtingų sprendimų.

Tačiau greta to, ypač kritiniais momentais, tokiais, kaip teroristiniai išpuoliai, G. Bushas pabrėždavo JAV garbės motyvą ir būtinybę sutriuškinti priešus. Tai – A. Jacksono mokyklos aspektas, ypač išryškėjęs jau aptartu Afganistano karo atveju.

Visgi G. Bushui nepavyko pasiekti visų užsibrėžtų tikslų. Nors Rytų Europoje saugumas išaugo, karai Irake, Afganistane tapo nesibaigiančiais konfliktais, pareikalavusiais milijardinių išteklių bei tūkstančių gyvybių. Būtent tokiais proaktyviais veiksmais grindžiamas JAV lyderystės naratyvas pasaulyje, ypač Vakarų Europoje, kėlė vis daugiau nepasitenkinimo. Net ir patys amerikiečiai, atrodo, pavargo nuo karo, todėl ėmė reikalauti kitokios užsienio politikos.

Ją pasiūlė žaibiškai į aukščiausią JAV politinę poziciją iškilęs B. Obama. Jis pasiūlė alternatyvą G. Busho linijai. Tapęs prezidentu, jis akcentavo diplomatiją, susilaikymą nuo ryžtingų sprendimų, susitaikymą su partneriais. To pavyzdžiai – „santykių perkrovimas“ su įprastai sunkiai sukalbama Rusija; plati nusiginklavimo politikos programa; karų Irake ir Afganistane pabaigos ir amerikiečių karių atitraukimo pažadas; tarptautinių institucijų ir daugiašalių formatų, pirmiausiai Jungtinių Tautų, akcentavimas bei vienašališko veikimo atsisakymas; mėginimas susitaikyti su islamiškuoju pasauliu, ypač išryškėjęs B. Obamos kalboje Egipte, kurioje jis keliskart citavo Koraną. Paprastai tariant, B. Obamos užsienio politika siekė atkurti Vašingtono, kaip patikimo partnerio, statusą ir nustūmė šalin lyderystės naratyvą.

Negalima nepaminėti ir dar vieno B. Obamos prezidentavimo aspekto, kuris turbūt yra pats reikšmingiausias, – svarbiausi jo politiniai tikslai buvo susiję su šalies vidaus problemų, o ne situacijos užsienyje, sprendimu. Ypač pirmosios kadencijos metu, kuomet JAV kamavo ekonominės problemos, jis pirmiausiai siekė pademonstruoti galią ne užsienyje, o namie.

Todėl B. Obama priskirtinas T. Jeffersono mokyklai su neryškiu W. Wilsono tarptautinių organizacijų motyvu. Jis akcentavo vidaus problemų sprendimą ir demokratijos stiprinimą, bet ne jos sklaidą kitose, ypač daug keblumų keliančiuose, regionuose. Prezidentas nenorėjo rizikuoti JAV interesais, įsiveldamas į naujas konfrontacijas, todėl ieškojo naujų ekonominio bendradarbiavimo nišų, pavyzdžiui, pabrėždamas, kad pagrindinis JAV interesas yra nebe Europa, o augančios Azijos rinkos. Veikimas užsienio politikoje grįstas per tarptautines organizacijas ir partnerių paiešką, kad visos ryžtingo veikimo sąnaudos negriūtų išskirtinai ant amerikiečių mokesčių mokėtojų pečių. Jo paties aplinkos žmonės apibūdina B. Obamos užsienio politikos doktriną kaip besivadovaujančią vienu paprastu principu: „nepridaryk kvailysčių“.

Nors šios idėjos buvo sutiktos su didžiuliu entuziazmu ir tūkstantinėmis B. Obamos palaikymo akcijomis net ir Europoje, ilgainiui paaiškėjo, kad pasiekti tikslų jam nepavyko. Nors kariuomenė iš Irako buvo išvesta, nesėkmingas pereinamasis laikotarpis leido netrukus susikurti naujai teroristinei organizacijai „Islamo valstybė“, kuri šiuo metu kelia didžiausią grėsmę Vakarų pasauliui. Ryžto stoka Sirijoje lėmė nesibaigiantį pilietinį karą bei sukūrė terpę terorizmui klestėti. Bandymas pasitraukti iš Afganistano baigėsi tuo, kad prieš kelias savaites B. Obama turėjo pripažinti siųsiantis ten dar 5,5 tūkst. karių, antraip situacija gali tapti nevaldoma. Santykių perkrovimas su Rusija baigėsi fiasko – situacija, kuri prilyginama „naujam Šaltajam karui“ dėl Kremliaus agresijos Ukrainoje. Santykiai su Kinija, nepaisant prioritetizavimo, išlieka sudėtingi, o augančios kinų ambicijos regione kelia vis didesnę grėsmę JAV sąjungininkams, ypač Japonijai. Analitiko Williamo Inbode`o teigimu, lyginant su kadencijos pradžia, B. Obama sugebėjo pagerinti santykius tik su trimis valstybėmis: Mianmaru, Iranu ir Kuba, todėl diplomatinis tonas nepasiekė norėtų pergalių. Turbūt nenuostabu, kad B. Obamos užsienio politiką šiandien remia jau tik trečdalis amerikiečių.

JAV lyderystės silpnėjimas ir B. Obamos siekis atsitraukti iš konfrontacijų sukėlė nerimą ir Baltijos šalyse, kurioms amerikiečiai išlieka pagrindiniu saugumo garantu. Jei JAV nebėra hegemonas arba „pasaulio policininkas“, nutildantis agresorius bei užbėgantis provokacijoms prieš sąjungininkus už akių, tai tampa prielaida regioninių galių, tokių kaip Rusija, ambicijų stiprėjimui. Tiesa, tenka pripažinti, kad net ir B. Obama pastaruoju metu pakeitė retoriką. Priešingai nei kadencijos pradžioje, jis vis labiau pabrėžė JAV įsipareigojimą bei ryžtą imtis visų įmanomų priemonių, jei kils grėsmė NATO narių saugumui. Be to, kur kas didesnis dėmesys teko Europai, nors dar prieš kelerius metus atrodė, jog JAV mato tik Aziją ir ekonominius interesus. Tačiau akivaizdu, kad T. Jeffersono tradicijos įsigalėjimas, JAV atsitraukimas į save ir išskirtinis ekonominių interesų akcentavimas, o sykiu – lyderystės tarptautinėje politikoje vakuumas destabilizavo situaciją bei sukūrė naujų grėsmių, ypač šalims periferijoje.

Galima konstatuoti, kad G. Busho laikotarpis, pažymėtas W. Wilsono ir A. Jacksono tradicijų mišiniu, nepaisant ribotos sėkmės globaliu mastu, Lietuvai buvo naudingesnis. B. Obama, sekęs T. Jeffersono atsitraukimo idėja, nepaskatino stabilumo, o sykiu – sudarė prielaidas abejoti JAV, kaip hegemono (arba, iš lietuviškos perspektyvos, nepajudinamo saugumo garanto), statusu.

Tad vien lyginant pastaruosius du lyderius, akivaizdu, kad JAV prezidento rinkimai, kurie vyks 2016 metų lapkričio mėnesį, turės didžiulę įtaką Lietuvai. Jei laimės politikas, seksiantis T. Jeffersono mokyklos tradicija, Lietuvos saugumo pozicijos susvyruos. Jei laimės lyderis, akcentuosiantis JAV įsipareigojimus, Lietuva gali pasijusti ramiau. Ar tai susiję vien su partine būsimojo prezidento priklausomybe? Juk Lietuvoje seniai vyrauja įsitikinimas, kad respublikonai mums parankesni nei demokratai, ką rodo ir G. Busho bei B. Obamos pavyzdys. Tačiau, kaip matysime toliau, atsakymas greičiausiai yra neigiamas.

Šiandien akivaizdi rinkimų favoritė – demokratė Hillary Clinton, pretenduojanti tapti pirmąja moterimi aukščiausiame JAV politiniame poste. Nors ji buvo dešinioji B. Obamos ranka užsienio politikoje pirmosios kadencijos metu, kuomet dirbo valstybės sekretore (o tai – europietiško užsienio reikalų ministro atitikmuo), tačiau bent jau retoriškai, H. Clinton save pristato kaip kur kas aktyvesnio JAV vaidmens tarptautinėje politikoje advokatę. Ji neretai pažymi, kad, dar dirbdama B. Obamos pašonėje, gynė „vanagų“ politinę liniją. Pavyzdžiui, ji teigė, kad JAV negali leisti sau būti Rusijos pastumdėliu Sirijoje. Ji pripažino, kad B. Obama dažniausiai elgiasi perdėtai atsargiai. Sykiu ji visada palaikė griežtesnes sankcijas Rusijai dėl įvykių Ukrainoje bei esą palaikė idėją apginkluoti Ukrainos kariuomenę, bet tam nepritarė prezidentas.

Žinoma, priskirti H. Clinton kuriai nors iš užsienio politikos mokyklų kol kas sunku, bet akivaizdu, kad ji nepanaši į izoliacinės T. Jeffersono tradicijos tęsėją. Tai – palanki aplinkybė Baltijos šalims. Jai rimčiausią iššūkį vidiniuose demokratų rinkimuose kol kas meta Barnie Sandersas, kurio prioritetas – JAV ekonomikos situacija ir teisingumo užtikrinimas, tad izoliacinės tendencijos čia kur kas ryškesnės. Visgi Sanderso galimybės aplenkti H. Clinton kol kas atrodo ribotos: nacionalinio masto balsavime H. Clinton jį lenktų 15–20 proc.

Respublikonų partijoje lenktynėse dalyvauja daugiau kandidatų. Ryškiausias iš jų – kontraversiškas milijardierius Donaldas Trumpas, metantis iššūkį visam politiniam elitui. Jo neįmanoma priskirti nė vienai ideologijai ar juo labiau užsienio politikos mokyklai: verslininkas skelbia populistinius lozungus, žada visiems užtikrinti gerovę ir vengia bet kokių konkretesnių teiginių. Tiesa, jis sakė, kad atrastų bendrą kalbą su Vladimiru Putinu ir būtų linkęs ieškoti Kremliuje draugų, bet ir šio teiginio bendrame kampanijos populizmo kontekste pervertinti nereikėtų. D. Trumpo populiarumas (jis kol kas lyderiauja respublikonų gretose) įprasmina amerikiečių nepasitenkinimą sisteminiais politikais. Tai – protestas, bet artėjant realiam balsavimui jo populiarumas neabejotinai blės.

Rimčiausiu kandidatu mesti iššūkį H. Clinton nacionaliniuose rinkimuose respublikonų gretose laikomas Jebas Bushas – G. Busho brolis bei kito prezidento, G. Busho vyresniojo, sūnus. Nuosaikus, sąsajų su brolio tarptautinės politikos klaidomis vengiantis politikas, panašu, stengtųsi kurti savitą užsienio politikos liniją. Savo pasisakymuose jis nevengia kritikuoti B. Obamos ir pabrėžia, kad JAV praranda pozicijas, tačiau kartu priduria, kad nebandytų jų atsiimti, naudodamas karinę jėgą. Tikėtina, kad jis būtų švelnus W. Wilsono mokyklos atstovas su ryškiais ekonominiais A. Hamiltono aspektais.

Tad tiek H. Clinton, tiek J. Bushas save pristato kaip lyderius, kurie tarsi seks W. Wilsono mokyklos linija bei nevengs ryžtingesnių nei B. Obama sprendimų. Abiem atvejais tai – palanki tendencija Lietuvai. Todėl žvelgdami į JAV užsienio politiką per keturių užsienio politikos mokyklų, o ne vien per dviejų partijų liniją, gauname aiškesnį vaizdą. Tokiu atveju respublikonas D. Trumpas arba jo bendrapartietis Randas Paulas, kuris yra atviras izoliacinės politikos šalininkas, nebebus palankūs Lietuvai, o demokratė H. Clinton atrodys kaip perspektyvi kandidatė. Bet kuriuo atveju Lietuvai reikia tikėtis, kad būsimasis JAV prezidentas nebus T. Jeffersono mokyklos šalininkas ir sugebės derinti stiprų JAV vaidmenį užprogramuojančią W. Wilsono idėjinę liniją su kartais reikalingais ryžtingais A. Jacksono mokyklos sprendimais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...