captcha

Jūsų klausimas priimtas

Perspėja – ištikus insultui, svarbiausios pirmos 4,5 valandos

Ištikus insultui, svarbiausia žmogui padėti per pirmas 4,5 valandos, nes vėliau specializuotas gydymas nebegali būti taikomas. Apie tai perspėja Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės gydytojas neurologas Aleksandras Vilionskis. Jis priduria, kad, atpažinus insulto simptomus, geriausia iškviesti medikus, o ne bandyti pagalbą suteikti patiems.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

– Pasaulyje nuo insulto mišta 5 mln. žmonių. Kiek ši problema aktuali Lietuvoje?

– Manau, kad Lietuvoje ši problema labai aktuali – kasmet užregistruojama apie 13 tūkst. naujų insulto atvejų. Į tai įskaičiuojami ir išeminiai insultai (insultas, kai užsikemša kraujagyslės), ir hemoraginiai insultai (kai kraujas išsilieja į smegenis). Insultas turbūt viena iš didžiausių ilgalaikio neįgalumo priežasčių. Mirštamumas taip pat gana didelis – kasmet nuo insulto, mūsų duomenimis, miršta 2,5–3 tūkst. žmonių.

– Sakote, kad kasmet užfiksuojama 13 tūkst. naujų insulto atvejų. Ar tai reiškia, kad sergame rečiau ar dažniau?

– Tikslios pastarųjų metų statistikos neturiu, bet ligonių skaičius pastaraisiais metais iš esmės nepasikeitė – išlieka labai panašus. Tuo skiriamės nuo Vakarų Europos šalių. Ten insulto atvejų paskutinį dvidešimtmetį mažėja.

– Kodėl tas skaičius Lietuvoje nekinta?

– Priežasčių daug. Reikėtų kalbėti apie tai, kad insultas yra kitos ligos pasekmė. Pirmiausia reikėtų gydyti ne insultą, o vengti arba mažinti rizikos veiksnių, kurie sukelia insultą, poveikį. Įtakos gali turėti arterinė hipertenzija, cukrinis diabetas, nutukimas, širdies ritmo sutrikimai, ypač prieširdžių virpėjimai. Tai labai didina insulto riziką. Ankstyvas visų šių ligų diagnozavimas, tinkamas gydymas leistų sumažinti insulto atvejų skaičių Lietuvoje.

– Minite priežastis – ligas, kurių pasekmė yra insultas. Ar teisingai suprantame, kad, jei šių ligų nebūtų, žmonės nesusirgtų insultu? Juk yra ir kitų rizikos veiksnių. Paprastai manoma, kad, jei žmogui daugiau kaip 65 metai, gerokai padidėja insulto grėsmė. Jūs tvirtinate, kad žmogus vis dėlto turi kažkuo sirgti?

– Vien amžius jau yra insulto rizikos veiksnys. Žmonijai senstant, insulto rizika didėja, tačiau, ko gero, nebus taip, kad ateis tokie metai, kai nė vienas žmogus nesusirgs insultu. Jei tinkamai gydysime rizikos veiksnius arba tas ligas, kurios didina insulto riziką, insulto rizika bus daug mažesnė ir mes turėsime mažesnį insultų skaičių arba tie insultai bus ne tokie sunkūs, kaip yra dabar.

– Jei Lietuvoje nekinta susirgimų skaičius, išlieka panašios tendencijos, vadinasi, mes nelinkę tikrintis sveikatos? Neaptinkame tų ligų, kurios sukelia insultą?

– Šis klausimas skirtas ne neurologams, o šeimos gydytojams, kardiologams, kitiems specialistams, kurie su tuo susiduria. Skaičiai kalba patys už save – apie 50 proc. ligonių, kurių kraujospūdis padidėjęs, apie tai net nežino. Nemaža dalis tų ligonių, kurie žino, jo negydo arba gydo netinkamai.

– Ar padidėjęs kraujospūdis yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių gali įvykti ši nelaimė?

– Kraujospūdis yra vienas dažniausių rizikos veiksnių, tačiau ne didžiausias. Padidėjęs kraujospūdis insulto riziką didina maždaug du kartus. Yra kitų sveikatos būklių, kurios insulto riziką didina dar daugiau kartų, pavyzdžiui, prieširdžių virpėjimas.

Tai didelė problema, nes, senstant visuomenei, tokių ligonių daugėja. Manoma, kad bendroje populiacijoje tik 1 proc. žmonių serga prieširdžių virpėjimu. Tarp žmonių, kuriems daugiau kaip 80 metų, šia liga serga daugiau kaip 10 proc. Prieširdžių virpėjimas insulto riziką didina maždaug 5–6 kartus, bet jis mažiau paplitęs nei arterinė hipertenzija, todėl apie tai galbūt mažiau kalbama.

– Statistika rodo, kad insultas dažniau ištinka baltaodžius. Vyrus insultas ištinka du kartus dažniau negu moteris. Kaip tai paaiškinti?

– Kodėl dažniau suserga baltaodžiai, turbūt reikėtų ieškoti genetinių priežasčių. Manau, kad Lietuvoje tai mums kol kas nėra labai aktualu. Tai, kad dažniau suserga vyrai, priklauso nuo tam tikros amžiaus grupės ir kitų rizikos veiksnių – kokiomis kitomis ligomis vyrai serga dažniau. Pasakyti, kad vyrai insultu suserga dažniau, yra sunku.

– Savo praktikoje su tuo nesusiduriate?

– Reikėtų kreipti dėmesį į amžiaus grupes. Apibendrintai pasakyti būtų sudėtinga.

– Sakote, kad Europoje tendencija sirgti insultu mažėja. Ko mes nepadarome, kad Lietuvoje išlieka stabilus insultų skaičius?

– Manau, kad ir mes, gydytojai, ir visuomenė kažko nepadaro. Kaip rizikos veiksnius paminėjau tik ligas, bet reikėtų kalbėti apie visą gyvenimo būdą: mitybą, rūkymą, piktnaudžiavimą alkoholiu. Narkotikų vartojimas yra viena iš neretų jaunų žmonių insulto priežasčių. Ekstazio, amfetamino, kokaino vartojimas sukelia insultą.

– Norite pasakyti, kad į savo sveikatą mes Lietuvoje žiūrime pro pirštus?

– Nesakyčiau taip drastiškai, bet apie tai reikia pagalvoti.

– Minėjote, kad labai svarbus gyvenimo būdas, mityba. Ką žmonės turėtų žinoti?

– Pirmiausia reikėtų kalbėti apie fizinį aktyvumą. Dabartinis mūsų gyvenimo tempas toks, kad, nors mes visi kažkur skubame, fizinis aktyvumas yra minimalus. Kalbant apie mitybą, žinoma, reikėtų pasižiūrėti, ką ir kaip valgome. Nenorėčiau vardyti produktų, kuriuos galima ar kurių negalima valgyti (tai tegul padaro kiti specialistai), tačiau yra bendros taisyklės. Pavyzdžiui, reikėtų valgyti ne daug, o tiesiog dažniau. Yra tam tikras maistas, kuris daugiau ar mažiau didina cholesterolio kiekį kraujyje. Cholesterolio kiekis priklauso ir nuo genetinių veiksnių.

– Insulto požymius išduoda veidas, kalba, rankos: žmogui gali būti sunku nusišypsoti, kalbėti ar iškelti į viršų rankas. Ką pridurtumėte?

– Šie požymiai iš tiesų labai svarbūs ir leidžia įtarti insultą. Žinoma, esant šiems požymiams, žmogus nebūtinai serga insultu. Yra aibė kitų lygų, kurias tai gali rodyti, bet, atsiradus šiems požymiams, reikėtų pagalvoti apie insultą. Tai labai svarbu – kuo anksčiau pradedamas gydymas, tuo jis yra efektyvesnis. Laikas, kai galima pradėti taikyti specializuotą gydymą, yra labai trumpas – 4,5 val. nuo ligos pradžios.

Kuo gali padėti aplinkiniai? Iškviesti specialistus. Nereikia duoti jokių papildomų vaistų, skysčių, nereikia bandyti mažinti ar didinti kraujospūdžio. Tai daro specialistai. Tiesiog reikia kuo greičiau iškviesti greitąją pagalbą, [...] medikus, kurie atvažiuotų ir galėtų realiai įvertinti situaciją, priimti reikiamus sprendimus. Deja, pastaruoju metu pasitaiko nemažai ligonių, kurie atvyksta pavėluotai ir tada specializuotas gydymas tiesiog nebegalimas.

– Insultas – klastinga liga, kuri žmogų ištinka visiškai netikėtai. Ar yra kokių nors požymių, rodančių, kad netrukus gali ištikti insultas?

– Deja, tokių požymių nėra. Tai gajus mitas, kad insultui galima užbėgti už akių. Deja, to padaryti tikrai negalime. Insultas iš tiesų yra staigi liga – kraujagyslė užsikemša arba plyšta, ir tik tada atsiranda simptomai. Jokie tyrimai neparodys, kad konkrečiam žmogui tai gali įvykti po valandos, paros, dviejų mėnesių ar metų. Mes galime kalbėti tik apie bendrą insulto riziką konkrečiam žmogui – ar jis patenka į didesnės, ar mažesnės rizikos grupę.

– Ar medicina yra kiek nors pasistūmėjusi gydant insultą?

– Medicina pasistūmėjo labai stipriai. Per kelerius metus smarkiai pasikeitė rekomendacijos, kaip gydyti insultą. Tačiau turime suprasti, kad šiuolaikinius insulto gydymo metodus, pavyzdžiui, intraveninę trombolizę arba mechaninę trombektomiją (kai trombas šalinamas mechaniniu būdu ir tokiu būdu atkemšama kraujagyslė), galima taikyti toli gražu ne visiems žmonėms.

Taip yra ne tik dėl to, kad pacientai atvyksta pavėluotai. Net atvykus laiku yra nemažai gretutinių sveikatos būklių, dėl kurių tokio gydymo taikyti negalime. Taip pat reikėtų paminėti, kad šie gydymo metodai nemažina mirtingumo nuo insulto skaičiaus. Jie leidžia išgyvenusiems žmonėms sugrįžti į gyvenimą. Kitaip tariant, jie mažina neįgalumą. Nepaisant visų šiuolaikinių gydymo metodų, mirtingumas išlieka labai panašus – apie 15 proc. susirgusiųjų išeminiu insultu miršta.

– Gydytojai sako, kad nuolat mus lydintis stresas yra daugelio ligų priežastis. Kaip gyventi, kad nekibtų tokios sunkios ir klastingos ligos?

– Reikia dirbti mėgstamą darbą ir nesinervinti (juokiasi). Kalbant rimtai, esant dabartinei mūsų aplinkai, gyvenimo stiliui, streso tikrai neišvengsime, todėl tiesiog reikėtų save labiau prižiūrėti, atkreipti dėmesį į kitas ligas, kurias reikėtų ir galima diagnozuoti bei tinkamai gydyti dar iki tol, kol žmogus suserga insultu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close