captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė: idėjos ir laikysenos (knygų apžvalga)

Lietuvos nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos specialistė Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas – Unės Kaunaitės „Žmonės iš Alkapės“ ir Aldous Huxley „Geltonasis Kroumas“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Unė Kaunaitė „Žmonės iš Alkapės“

Jaunos rašytojos U. Kaunaitės socialiai atsakinga, pilietiška ir patriotiška laikysena kūryboje atrodė labai aiškiai artikuliuota dar pirmajame, 2012 m. pasirodžiusiame romane paaugliams „Sudie, rytojau“. O naujausiame jos kūrinyje „Žmonės iš Alkapės“, orientuotame jau į kiek vyresnę, abiturientų ir studentijos auditoriją, tos kūrybinės linijos dar ryškesnės bei labiau subrandintos.

„Žmonės iš Alkapės“ – realistinis socialinio pobūdžio romanas, kuriame į dėmesio centrą patenka lietuvių literatūroje, rodos, dar nenagrinėta ne ekonominė, bet studentijos emigracija į Vakarų Europą, tiksliau į Didžiąją Britaniją. Rašytoja, pati kelerius metus prasimokiusi užsienyje, analizuoja išvykusiųjų pilietines laikysenas, nuolatinį buvimą tarp: tarp dviejų šalių, tarp dviejų kalbų, tarp kelių kultūrų. Ir nuolatinį bandymą apsibrėžti savo tapatybę, suvokti, kas esi ir ko nori, kaip tapatybę veikia gimtoji šalis. Tai viena tų knygų, taip stipriai apeliuojančių į gerai pažįstamą tikrovę ir koreliuojančių su viešumoje dažnai matomos U. Kaunaitės laikysenomis, kad sunku atsieti nuo autorės asmenybės ir veiklos, jei tik ką nors apie tai žinai.

Romano veikėjai nėra charakteriai, o tipažai, perteikiantys kelis skirtingus jaunimo santykis su emigracija. Trys Alkapės menininkų vaikai – Anglijoje. Vyriausiasis Kristijonas, aiškiai neigiamas personažas, dirba gerą darbą, turi sužadėtinę britę ir laukia nesulaukia, kada Alkapę nusiplaus it akis badančią dėmę savo gyvenimo aprašyme. Vidurinis Vilius netrukus baigs studijas ir nežino, ką reikės daryti toliau. Jis svarsto apie perspektyvas, sveria gyvenimą Alkapėje ir užsienyje, kol galiausiai atranda naują ryšį su savo šeima, jos istorija, ir supranta: „Išvažiavau, kad pamatyčiau kitas šalis, kitas kultūras... Bet pamačiau Alkapę. Iš šono. [...] Alkapė labai graži“ (p. 237). Jaunėlė Emilija, pasimokiusi pusmetį, jaučia, kaip greitai trūkinėja ryšiai su namais, kaip nejauku ir nesava užsienyje, žino, kad grįš namo. Gal net nebaigusi studijų.

Nors romane daugiausia gilinamasi į jaunimo gyvenimo pasirinkimus bei gyvenimo užsienyje aktualijas, dėmesio skirta ir vyresniosios kartos išgyvenimams. Tėvai, kuriems vaikų gyvenime teliko stebėtojų vaidmuo, taikstosi su vaikų pasirinkimais arba atsiriboja, kaip tai padaro šeimos tėvas, sužinojęs, kad vyriausiasis sūnus alkapišką pavardę keis į anglišką. Tėvus vienija tas pats liūdesys dėl menkstančių santykių su vaikais ir dėl to, kad galbūt nebesusišnekės su savo anūkais.

Kaip išsiskiria pagrindinių veikėjų požiūris į tėvynę, taip ir į gimtąją kalbą. Emilija kaip gurkšnio gaivaus vandens trokšta pašnekesio alkapių kalba, o Kristijonas pajunta kone pasišykštėjimą, kai koks nors emigrantas užsienyje jį užkalbina alkapiškai. Jis taip pat gėdijasi, kad tėvai prieš susitikimą su jo sužadėtinės tėvais britais nepasimokė geriau kalbėti angliškai, tačiau nė nesusimąsto, kad naujoji šeima iš viso nė vieno alkapiško žodžio nemoka. Tai stipri ir kartu viena moralistiškiausių kūrinio vietų.

Siekiant pasakojimą padarytų universalesnį, bylojantį apie bet kokios mažos, ne taip seniai nepriklausomybę atkūrusios tautos akistatą su emigracija, apie Lietuvą nekalbama. Vietoj jos pasirinktas neegzistuojančios, bet labai lietuviškai skambančios Alkapės (alkano kapo? Alkas + kapinynas?) pavadinimas. Bandymas taip universalizuoti kūrinį – teisėtas, bet neišbaigtas. Liuvnis pernelyg aiškiai nurodo į Vilnių, Normoto „Alkapės istorija“ – į Narbuto veikalą, o rašytojos sukurta alkapių kalba nedera su taip sureikšminta ir aiškiai lietuviška pagrindinių romano veikėjų – Kranklių – pavarde. Sumaištį dėl kalbos rodo ir nesistemiškai kalbos atžvilgiu užrašyti dialogai – vienur, nors iš konteksto aišku, kad kalbama anglų kalba, visas dialogas pateikiamas vien tik lietuviškai, kitur panašiame pokalbyje vienas kitas ryškesnis sakinys ar žodis vis dėlto rašomas anglų kalba.

Knygos trūkumų galima įžvelgti ir daugiau... Siužete, kuris pernelyg ištemptas, bet visai nepermainingas, per rimtame ir pernelyg tiesmukiškame pasakotojo tone, o juk taip norėtųsi sveikos ironijos, daugiau klausimų nei numanomų atsakymų, mankštos skaitytojo protui. Nepaisant to, iš ko jaunas autorius turi laiko išaugti, kūrinys aktualus ir aštrus, visuomenės pozicijų skerspjūviai verčia ir patį skaitytoją susimąstyti ar permąstyti savo pozicijas, mažos tautos trapumą globalizacijos ir emigracijos akivaizdoje. Svarbus ir paskutinis klausimas, užduotas knygos pabaigoje: ar kartą išvykus dar bus kaip sugrįžti atgal?

Aldous Huxley „Geltonasis Kroumas“

A. Huxley – vienas žymiausių ir įdomiausių XX a. anglų rašytojų – neblogai pažįstamas Lietuvos skaitytojams. Turime išverstus kelis svarbius jo kūrinius, charakterizuojančius nevienalytį autoriaus kūrybinį kelią ir jo kaitą. „Geltonasis Kroumas“ – pirmas autoriaus kūrinys, išleistas 1921 m. Taip pat tai pirmasis A. Huxley kūrinys, daugiau nei prieš 30 metų išverstas į lietuvių kalbą, o dabar pataisytą leidimą galime skaityti „Kultinių knygų“ serijoje.

A. Huxley neretai vadinamas anglų intelektualinio romano pradininku, idėjų romano plėtotoju, o pirmajam jo kūrybos laikotarpiui priskiriami grožinės literatūros kūriniai, kaip ir „Geltonasis Kroumas“, įvardijami dar ir kaip socialinė satyra ar kritika. Pastarajame kūrinyje A. Huxley, sekdamas Anglijoje populiaraus dvaro romano tradicija, pašiepia dykinėjantį aukštesnįjį luomą, jų užgaidas, socialinius žaidimus ir, svarbiausia, madingų idėjų vaikymąsi. Būtent idėjos, jų sąveikos ir akistatos sudaro romano pagrindą, nes siužetiniame lygmenyje mažai kas teįvyksta. O Denis, 23 metų jaunatvišku maksimalizmu ir potencija trykštantis poetas, nuo kurio atvykimo į Kroumo dvarą prasideda kūrinys ir kurio išvykimas užbaigia kūrinį, tėra jungiamasis elementas, o ne pagrindinis veikėjas, apie kurį sukasi pasakojimas.

Kone dešimt vyrų ir moterų mėgaujasi laisvu gyvenimu dvare : valgo, vaikšto po parką, rengia vakarinius susiėjimus ir keičiasi savo svarstymais apie gyvenimą, pasaulio ateitį, meną ir t. t. Dvaro šeimininkė ponia Vimbuš, įnikusi į naująjį mąstymą, okultizmą ir, šiuolaikiniais terminais kalbant, savigalbos pseudofilosofiją, o jos vyras, paskendęs į dvaro praeities tyrimus, bodisi jį supančiu gyvenimu: „Jeigu visi šie žmonės būtų mirę, [...] šventė būtų be galo smagi. Nėra nieko maloniau, kaip gerai parašytoje knygoje skaityti apie gamtoje surengtą šokių vakarą, įvykusį prieš šimtą metų“ (p. 256). Vienas svečių, ponas Skougenas, fantazuoja apie racionalumu grįstą puikų naują pasaulį. Apie tai A. Huxley, beje, parašė atskirą kūrinį. O naujausių teorijų ir madų besivaikanti Merė sutrikusi žvelgia į realistišką vieno iš svečių tapybą, nes tai ne kubizmas, ir tuoj supranta, kad „penkerius metus lavinus skonį tarp geriausių žinovų, teisingiausias požiūris į šiuolaikinį daiktinį aiškumą buvo panieka“ (p. 102).

Romano personažai dėsto savo idėjas, kaip įmanydami stengiasi būti išgirsti, tačiau jokia idėjų kaita, gyva diskusija nevyksta – kiekvienas pernelyg įsigyvenęs į savo mąstymą ir tiesas, kad išgirstų kitą. Nors jie šnekasi gana daug, kartais apie sudėtingus ir problemiškus dalykus, visi tie pokalbiai mažai kuo skiriasi nuo mandagių, bet tuščių kalbų apie orą. Jų pasaulyje nėra tarpinės būsenos, tik „arba arba“, tik juoda arba balta, todėl joks tikras pokalbis ir neįmanomas. Vienintelis Dženės, užsidariusios savo dramblio kaulo bokšte, eskizų sąsiuvinis su dvaro svečių karikatūromis gali pakeisti veikėjų žvilgsnio kampą, padėti pamatyti save kito akimis, tačiau piešinius paslapčia apžiūri tik Denis. Tad jam vieninteliam tenka pajusti tą ironiją, su kuria, žvelgdamas į veikėjus, kalba ir pasakotojas.

Romano pabaiga staigi ir netikėta. Denis, kuris atvyko į dvarą ne tik pailsėti nuo Londono užmiestyje, bet ir pabūti šalia Anos Vimbuš, kurią, greičiau kurios susikurtą idealą, yra beviltiškai įsimylėjęs. Jis vis vaikosi ją, pavydi kiekvienam, kuriam Ana parodo dėmesį, bet galiausiai, nė nepaklausęs galutinio išsvajotosios sprendimo, pasiduoda meile nusivylusios Merės patarimui išvykti iš Kroumo. Taip ironiškai ir baigiamas romanas. Ir, rodos, kad jokia kitokia pabaiga nė neįmanoma – nes kiekvienas čia ne tam, kad klausytųsi ir klaustų kito, bet parodytų save, vaikytųsi savo svajonių, idealų ar dar kartą žmonių būryje įsitikintų savo nuomonės teisingumu bei gerumu.

Lėtas ir keistai malonus A. Huxley romanas, o skaitytojas šiek tiek vedžiojamas už nosies – ir paties rašytojo (idėjų įvairove ir atsakymų nesatimi), ir laiko. Juk nuo romano išleidimo praėjo beveik šimtmetis, o po saule vis dar nieko naujo – to meto aktualijos, tas pokalbių patosas ir idėjos atrodo tokios savos ir atpažįstamos, kad, jei ne dvaras, galėtum pagalvoti, kad visa tai apie mus ir mūsų dienas. Tad teisi knygos vertėja, teigianti, kad ironiškieji A. Huxley romanai – ne trumpaamžės satyros, nes nei forma, nei turiniu jie neturėjo tikslo ką nors griauti. Jų tikslas buvo taisyti, o, teisingiau pasakius, ieškoti – ieškoti kelių ir rodyti tiesą (p. 277). Bet kartu su autoriumi ieškoti tenka ir skaitytojui.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...