captcha

Jūsų klausimas priimtas

R. Vainienė: Irane nesaugu tik tiems, kurie lieka Lietuvoje

Irane yra saugu, jei elgiesi pagal vietinių nustatytas taisykles. Taip teigia iš šios šalies ką tik grįžusi ekonomistė Rūta Vainienė. „Iš tikrųjų ten yra toks jausmas, kad žmonės tau nieko nepadarys“, – tikina ji.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

Kita vertus, kaip pastebi R. Vainienė, nors šiandien Iranas yra liberalesnis nei po 1979 m. revoliucijos, kai įsivyravo griežta tvarka, drausmė ir režimas ten vis dar justi net ir koncerte, kur kas penkis metrus stovi prižiūrėtojai.

„Visi dainuoja, bet daugiau nieko negalima daryti. Jei nukrenta hidžabas, – į tave pašviečia lazeriuku. Jei pradedi rankomis mojuoti, o ne ploti, – į tave pašviečia lazeriuku. Vienu žodžiu, visą laiką yra griežtai prižiūrima, kad tik kas nors neišsišoktų“, – interviu LRT RADIJUI pasakoja R. Vainienė.

– Artimuosiuose Rytuose dabar tikrai yra neramu, vyksta karas Irake, Sirijoje. Nėra ramu ir pas Irano kaimynus turkus. Kas Jus patraukė į tą šalį, kodėl nusprendėte keliauti būtent ten?

– Aš nenusprendžiau, nusprendė mano keliauninkės, su kuriomis keliavau. Jos visada renkasi keliones į tokias įdomias šalis. Kelios jų buvo buvusios Madagaskare, kitos – Tanzanijoje. Taigi jos renkasi tokias šalis.

– Ar neramumai ten negąsdina? 

R. Vainienė. T. Lukšio (BFL) nuotr.

– Ne. Kas keliauja, tie pasidomi ta šalimi, žino, kad ten yra saugu, jei elgiesi pagal jų nustatytas taisykles. Nesaugu yra tiems, kurie lieka čia Lietuvoje, pasiskaito Užsienio reikalų ministerijos puslapių, taip pat ­– kitų lietuvių, britų, amerikiečių puslapių, kur rekomenduoja ten nevykti. Bet iš tikrųjų ten yra toks jausmas, kad žmonės tau nieko nepadarys.

Yra toks nesaugumo jausmelis, nes nežinai, koks tavo elgesys gali išprovokuoti policijos dėmesį. Bet, jei jau esi su hidžabu, skara, garsiai nesijuoki, nešoki, nesportuoji viešai, elgiesi kaip rami ir nuolanki moterėlė, – viskas gerai. Nepaisant to, kad mes buvome šešios moterys...

– Ir be vyrų?

­– Na, du mūsų vyrai buvo gidas ir vairuotojas.

– Iranas, anksčiau žinomas kaip Persija, turi daugiau kaip 74 mln. gyventojų. Koks pirmas įspūdis, atvykus į šią šalį?

– Mes atskridome naktį. Nuotykiai prasidėjo oro uoste, kai vienas plastikinis lagaminas atvyko įlenktas. Kolegė norėjo įforminti įvykį, nes turėjome draudimą. Jie labai tam priešinosi. Jie sakė – gerai, atidarykite lagaminą, atlankstysime jį, viską ištaisysime, o jūs keliaukite toliau. Mes jiems sakome – tai jums nieko nekainuos, turime draudimą, tik surašykite popierėlį.

Tai truko daugiau negu valandą, kol galų gale naktį Vilniaus agentūros darbuotojai susisiekė su ta vietine agentūra, o ji – su gidu. Gidas įėjo į tą zoną ir išsprendė konfliktą.

Toks buvo pirmas įspūdis. Jis truputėlį išgąsdino, nes supratau, kad čia nieko nepaaiškinsi, nieko nepareikalausi. Jie tą įvykį įformino, jie žinojo, kaip tą daryti, bet kažkodėl nenorėjo, o kodėl – nežinome.

Antras įspūdis – „žinok savo vietą“ – kilo oro uoste, kai gidas mums pasakė – išsikeiskite pinigų, rytoj bus intensyvi diena, nebus kada nuvažiuoti į keityklą...

– O kokie ten pinigai?

– Rialai. Banknotai, kupiūros – suplyšę arba iki pusės suplyšę, suklijuoti, pavyzdžiui, 500 tūkst., 1 mln. rialų. Teko pratintis prie tokių pinigų.

– O kas yra rialas, lyginant su euru?

– 1 euras – maždaug 39 tūkst. rialų.

– Tai Jūs buvote praktiškai milijonierė?

– Taip, mes buvome milijonierės. Kursas keičiasi, visada reikia išsikeisti tik šiek tiek pinigų, nes po trijų dienų jau gausi daugiau rialų. Žodžiu, piniginis vienetas ten tikrai nuvertėjo.

Taigi štai – keitykloje atsistojame į eilę, stovime mes šešios, stovi dar ir kitos moterys, o vietiniai vyrai eina be eilės ir keičiasi sau pinigus. Mes stovime, stovime, stovime, stovime... Ir nesvarbu, kad esame turistės, puikiai žinome, kad nieko negalime sakyti. Čia Lietuvoje pasakytum – kur čia lendi ar pan. O ten – kitaip, ten tai ­– normalu.

– O vaikščiojote su hidžabais?

– Taip. Juos užsidėjome dar lėktuve. Lėktuvas skrenda iš Stambulo. Kai jis pradeda leistis, visos moterys pradeda traukti hidžabus. Nesvarbu, ar jos turistės, ar iranietės, jos traukia hidžabus ir jais apsimuturiuoja.

– Skelbiama, kad šiitų pakraipos islamas yra valstybinė religija. Apie 95 proc. gyventojų – musulmonai. Kaip tai matyti, išlipus iš lėktuvo?

– Visos moterys taip apsirengusios [dengia kūną]. Vyrai atviro kūno irgi per daug nerodo: ilgos rankovės, jokių šortų nedėvi, tik ilgas kelnes.

Po to, kai jau naktį išvažiuoji į miestą, apšviestos visos mečetės su minaretais, taigi tikrai niekada neapsiriksi, visada žinosi, kur atskridai (juokiasi).

– Iraniečiai kalba farsi kalba. Kaip Jūs ten susikalbėjote? Ar ten įmanoma susikalbėti angliškai?

– Su kai kuriais – įmanoma. Ten iš tikrųjų yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie gimę, patyrę gyvenimą iki revoliucijos, iki 1979 m. Ir yra jaunimas. Jaunimas kalba anglų kalba.

O tie kiti yra prarasta karta. Jie labai aiškiai išsiskiria. Tai – maždaug mano amžiaus žmonės. Jie – liūdni, liūdnomis akimis, liūdnu žvilgsniu. Ir jie nekalba angliškai. Susikalbėjome ženklais – ženklų, kūno kalba.

Išmokome skaičius. Skaičiai ten – ne mums įprasti. Jie rašomi visai kitaip. Paprašėme gido, jis surašė, kaip jie atrodo, o mes mokėmės. Važiuoja automobilis, o mes treniruojamės, mokomės skaičius.

Tada jau pradėjome suprasti kainas, nes iki tol – prieini ir visiškai nieko nesupranti. Pavyzdžiui, meniu perskaityti gana sunku, nes ne visi restoranai, ne visos kavinės turi meniu anglų kalba, o, jei ir turi, tai ten – labai daug klaidų.

– Paminėjote, kad Iranas smarkiai pasikeitė po 1979 m. revoliucijos, kai ajatola Chomeinio islamistai paskelbė Irano Islamo Respubliką, įsivyravo griežta tvarka. Šiandien, praėjus kiek laiko, matyt, tvarka – šiek tiek liberalesnė, šiek tiek pasikeitusi. Ar tai tiesa?

– Taip, tai nėra Šiaurės Korėja. Jie važiuoja į užsienį, jie turi internetą.

Pavyzdžiui, buvome labai išgąsdintos, kad negalėsime nei skambinti, nei žinučių rašyti, nes „Omnitel“ ir „Bitė“ ten neveiks. Bet vietomis veikia. Prisiskambinti yra sunkiau, bet buvo atvejų, kad ir mums skambino.

O ir interneto prieiga yra. Tiesa, „Facebook“ ar DELFI – blokuoti, tokių portalų skaityti neleidžia. Bet jie turi prieigą prie interneto. [...]

Automobiliai – jų vietiniai. Jie turi 11 automobilių gamintojų. Dauguma automobilių – balti. [...]

– O kitokių autobilių ten nematėte?

– Matėme vieną BMW, porą „Lexusų“. Ten populiarus „Peugeot“, nes, matyt, kažkada buvusi gamykla. Bet daugiausia – jų vietinių 11 automobilių gamintojų automobilių. Jie su tais savo automobiliais važinėja, kaip mes kadaise „žiguliais“.

– Ar gatvėse daug mašinų?

– Taip, daug. Ypač ­Teherane. Ten – apie 12 mln. gyventojų. Kamščiai – neįsivaizduojami. Vieną kartą 10 km važiavome dvi valandas. Yra po penkias–šešias vienos krypties eilės, bet ten sutelpa 10–11 eilių. Eismo specifika, vairavimo kultūra tokia, kad ten jau nepavairuotum.

– Ar sankryžose stovi policijos pareigūnai?

– Ne. Ką ten rodo šviesoforai, niekam nesvarbu. Raudona, žalia – ten nieko nereiškia. Dažnai šviesaforas yra tik tam, kad degtų dvi raudonos ir parodytų, kad čia yra kelio susikirtimas. Toks jausmas.

Bet, pavyzdžiui, kalnuose – iš tikrųjų labai daug policijos. Mes net nustebome. Jie prižiūri, matyt, pristabdo vairuotojus, nes, jei jie taip vairuotų ir kalnuose, būtų tikrai pavojinga.

Taigi policijos matėme nemažai. Tada jau vairuotojas sakydavo – prisisekite diržus, ir mes prisegdavome. Pasakydavo tik tada, nors, žinoma, reikalavimas juos segėti yra visada. [...]

– Iranas yra tarp turtingesnių pasaulio valstybių, jie turi nemažai iškasenų, naftos, dujų. Ar matyti, kad žmonės gyvena pasiturinčiai?

– Matyti. Tai tikrai nėra skurdi šalis. Nematėme išmaldos prašančiųjų. Taip, žinoma, ten yra visokių gyvenimo standartų, bet kad būtų skurdas, badas, nešvara, neteko matyti.

Tarp kitko, tai – labai švari šalis. Mes buvome nustebusios. Pravažiavome daugiau nei 1,5 tūkst. km, bet šiukšlynus matėme labai retai – be galo švaru. Keliai – puikūs. [...] Ir kalnuose – puikūs keliai. [...]

Matosi, kad jie – pasiturintys, tai tikrai nėra skurdi šalis. Įsivaizduoju, kas bus, kai jie išlaisvės, – nuneš viską, nes, pagalvokite, kaip tai yra arti. Skrydis – trys valandos iki Stambulo ir po to – trys valandos iki Teherano. Ranka paduoti. Tai – ne į kokią Azijos valstybę nuskristi.

– Bet turistų ten vis dėlto nedaug?

– Labai mažai. Mes vis susitikdavome su tomis pačiomis turistų grupėmis. Buvo dvi vokiečių grupės, viena – prancūzų, gal kokios trys–penkios – kinų. Bet nė vienos rusų grupės, apkritai – nė vieno rusų turisto.

Ten atvažiuoja labai mažai turistų. Atvažiuoji į objektą, kuris yra milžiniškas, be galo gražus, vaikštai išsižiojęs ir esi vienas. Atvažiavome į dykumą, kuri saugoma UNESCO. Ten – nepaprasto grožio smėlio pilys. Po tas milžiniškas dykumas taip pat vaikščiojome vienos.

Yra jausmas, kad lietiesi prie istorijos. Jie jos nesaugo, ji neuždengta: gali paliesti puodą, kuris yra 300 metų senumo, vaikštai grindimis, kurios yra visiškai autentiškos. Kai turistų ten atsiras labai daug, jie neišvengiamai turės tai saugoti. [...]

– Matyt, vietiniai nustebdavo, kai pasakydavote, iš kur esate. Ar buvo žinančių, kur yra Lietuva?

– Su geografija ten prastai. Lietuva jiems gali būti ir Italija, ir Vokietija. Jie negali atpažinti, iš kur esi.

Bet jie labai džiaugiasi turistais ir visada sako – mes ne teroristai. Labai daug kartų girdėjome – mes ne teroristai. Jie iš tikrųjų jaučia nuoskaudą, kad juos taip vadina.

Jie visada sakydavo: „Welcome to Iran“ (liet. „Sveiki atvykę į Iraną“), labai mumis džiaugdavosi, norėdavo nusifotografuoti. Mes norėjome nusifotografuoti, ypač – su moterimis [...], bet ir jos labai norėjo nusifotografuoti su mumis. [...]

– Žinau, kad buvote koncerte. Koks ten įspūdis? Ar tai – panašu į Vakarų Europos koncertus?

– Tai buvo labai įdomus potyris. To vyruko sceninis slapyvardis – Benyamin. Jis turbūt ten panašaus populiarumo kaip mūsų Marijonas Mikutavičius. Žinoma, muzikoje labai jaučiasi nacionaliniai motyvai: ir balse, ir tose vibracijose.

Salėje, suskaičiavau, telpa kokie 2 tūkst. žmonių. Tai – milžiniška salė. [...] Susėdę žmonės: ir jaunimas, ir moterys, jaunos moterys, visos – su skaromis.

O tarpuose – prižiūrėtojai maždaug kas penkis metrus. Jie dirba su lazeriukais. Koncerto žiūrovams leidžiama ploti aukštai iškėlus rankas, visi dainuoja, atmintinai moka žodžius. Jis puikiai dainavo dvi valandas be sustojimo – šiurpuliukai ėjo.

Taigi visi dainuoja, bet daugiau nieko negalima daryti. Jei nukrenta hidžabas, – į tave pašviečia lazeriuku. Jei pradedi rankomis mojuoti, o ne ploti, – į tave pašviečia lazeriuku. Vienu žodžiu, visą laiką yra griežtai prižiūrima, kad tik kas nors neišsišoktų, ko nors nepadarytų. Tai toks režimas ir drausmė. Buvo labai įdomu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...