captcha

Jūsų klausimas priimtas

Smetoninė Lietuva: kova prieš aukštas elektros kainas ir „skraidančios kiaulės“

Elektros boikotas – unikalus smetoninės Lietuvos reiškinys, kai kauniečiai, kovodami prieš aukštas elektros kainas, savaitę nenaudojo elektros, LRT RADIJUI pasakoja knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ autorius Gediminas Kulikauskas. Ne mažiau įdomi istorija, anot jo, ir apie tai, kaip Kuršių nerijos gyventojai, stokoję mėsos, viliodavo ir valgydavo varnas, vadintas skraidančiomis kiaulėmis.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Esate knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ autorius. Knyga pristatoma paprastai: pasakojimai apie smetoninę Lietuvą – tai, ko istorijos mokytojai jums nepapasakojo. O iš kur Jūs žinote tai, ko jie nepapasakojo?

– Archyvai, bibliotekos, žmonių pasakojimai, kraštotyra – visa tai padeda.

– Kodėl pavadinta „Elektros boikotas“?

– Tai unikalus reiškinys, deja, dar mažai žinomas tarpukario Lietuvos istorijoje. Buvo taip, kad visą savaitę laikinoji sostinė buvo išjungusi elektrą, protestuodama prieš plėšikiškas kainas.

– Visą savaitę?

– Visą savaitę Kaunas atsisakė vartoti elektros energiją. Žmonės solidarizavosi, vaikščiojo, prižiūrėjo, kad niekas nevartotų, atskrisdavo vienas kitas akmenėlis į streiklaužių langus.  

– Kada tai buvo?

– Kaip tik per ekonomikos krizę.1933 m. balandžio 23 d., šv. Jurgio diena, buvo elektros boikoto pradžia. Taip buvo drausminami belgai monopolininkai, kurie tuo metu šiek tiek plėšikavo.

– Belgai monopolininkai? Jie turėjo Kaune elektrinę?

– Taip, jie turėjo nusipirkę koncesiją ir galėjo iki 1957 m. gaminti elektros energiją. Deja, sutartis buvo labai nepalanki kauniečiams – elektros energija buvo bene brangiausia Europoje. Bėda ta, kad į Kauną žiūrėjo ir visų kitų krašto elektrinių valdytojai: ir Marijampolė, ir Vilkaviškis, ir Tauragė, ir Rokiškis – visi laikėsi tų didelių kainų.

– Tuo metu, ko gero, buvo nesunku surengti elektros boikotą, nes elektrinių prietaisų buvo nedaug?

– Taip. Bet už 1 kilovatvalandę žmonės tuomet mokėjo maždaug kilogramo kiaulienos kainą. Taigi 10 valandų pažibini elektros lemputę ir 1 kilogramo kiaulienos jau neįpirksi.

– Gal galime pakalbėti apie smetoninį turgų?

– Taip, viena temų yra smetoninio turgaus įdomybės ir pavojai. Negalima sakyti, kad buvo siaubinga, bet tikrai jų netrūko: kišenvagiai, įvairios apgavystės, kai į grietinę būdavo įmaišoma miltų, į sviestą pridedama akmenų. Tos šiandien juoką sukeliančios suktybės dabar linksmina, bet tuo metu kaimiečiai tikrai supykdavo.

– Radau, kad tada buvo galima nusipirkti meteoritą.

– Taip, buvo toks atvejis. Kai Ukmergės apylinkėse iškrito meteoritų lietus, žvitrūs ūkininkai bemat juos sunešė į turgų.

– Čia tikras atvejis?

– Žemaitkiemio meteoritas – ko gero, iš žinomų paskutinis, nukritęs Lietuvoje. Kai jo skeveldros pažiro, ūkininkai jas nešė į turgų ir plaktuku atskeldavo po gabaliuką norintiems įsigyti.

– Kiek tuo metu kainavo gabaliukas meteorito?

– Sunku pasakyti, bet, mano žiniomis, dabar aukcione Žemaitkiemio meteorito gabaliukas buvo parduodamas už keliasdešimt tūkstančių eurų. Jei kieno senelis tuo metu turguje įsigijo tokį gabaliuką, anūkas turėtų padėkoti.

– Pirmoji Jūsų knyga „Apelsinų kontrabanda ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ sulaukė didelio skaitytojų susidomėjimo. Ar būtent dėl to ir išleidote antrą knygą?

– Tiesą sakant, jau baigdamas „Apelsinų kontrabandą“ turėjau medžiagos pusei antros knygos, nes darbas vyksta nuolat, visada renku medžiagą, ir procesas nenutrūksta.

– Apie kontrabandą antroje knygoje yra?

– Yra šiek tiek apie kontrabandą. Bet pavadinimas „Apelsinų kontrabanda“ įpareigojo daugiau. Čia yra apie maisto produktų kontrabandą, nes galbūt nedaugelis žino, kad buvo labai išvešėjusi mielių kontrabanda, buvo violetinių svogūnų kontrabanda, buvo mėsgalių kontrabanda į Tilžę – bene aktyviausia ir didžiausia.

– Turinyje randu eilutę „Smetoniško siaubo istorijos“. Kas tai?

– Gana nuotaikingos istorijos, liudijančios, kad mūsų seneliai bijojo visai ko kito, nei bijome mes. To meto žmonės, pavyzdžiui, visai nebijojo radiacijos, nes manė, kad tai yra sveikatingumo pagrindas: reklamuotas muilas, įvairūs šaltiniai (pavyzdžiui, Pasvalio vandens šaltiniai), raginta šlakstytis jų vandeniu, nes ten tikrai yra radiacijos. Nebijojo cukraus, dabar vadinamo baltąja mirtimi. „Kiekviena gera šeimininkė žino cukraus vertę, todėl netingi jo visur įberti“ – taip reklamuodavo cukrų, laikytą sveikatos pagrindu. Bet tais laikais buvo bijoma vilkų, kas buvo visai realus pavojus.

– Papasakokite apie futuristines Kauno prognozes.

– Tai irgi įdomus smetoniško pasaulio puslapis. Jame – įvairios prognozės, pavyzdžiui, kaip atrodys Kauno soboras, kiek bus aerodromų. Manyta, kad kiekvienas kaunietis turės po asmenį lėktuvą.

– Jūsų knyga prasideda nuo nuotraukų su istorija ir pavadintų futbolininkais. Kodėl?

– Tiesą sakant, šią nuotrauką parinkau po eilinės Lietuvos futbolo nesėkmės, nes jau 1925 m. pasirodė prognozių, kad Lietuvos futbolui ateityje nebus labai gerai, futbolas iš viso nėra sportas.

– Tos prognozės išsipildė.

– Smetoninėje Lietuvoje futbolas dar šiek tiek pasispardė. Kaip lygūs su lygiais kovodavome su latviais ir estais.

– Kaip Kuršių nerijoje vyko varnų medžioklė?

– Tai buvo atskira verslo rūšis ir atskira kulinarijos virtuvė, nes Kuršių nerijos gyventojai noriai vartojo varnieną. Iš dalies – iš bėdos, nes jiems labai trūko mėsos, jie buvo turtingi žuvies, net kiaules šerdavo žuvimi. O šieno jie beveik neturėjo, galvijus išlaikyti buvo beprotiškai brangu, todėl žmonės laukdavo rugsėjo, kai pasirodydavo „skraidančios kiaulės“ – varnos. Varnos būdavo net ne šaudomos, o medžiojamos su varnomis vilioklėmis. Prijaukintos varnos vilioklės kviesdavo savo gentaines, o žmonės ant jų užmesdavo tinklą. Tai buvo specialus amatas, kuriuo dažniausiai užsiimdavo senukai, patyrę medžiotojai ir vaikai. Tik atomazga buvo žiauroka – vadinamasis varnos pakaistymas, kai varnai būdavo perkandama galva. Pakaistymas – Kuršių nerijos žodelis, reiškęs staigią varnos mirtį krimstelėjus į pakaušį.

– O kas krimstelėdavo?

– Tas, kas pagaudavo, – vaikas, senelis ar dar kažkas. Paskui persimesdavo per petį 50–60 sumedžiotų varnų ir traukdavo namo.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...