captcha

Jūsų klausimas priimtas

Galėdami žmonės įsteigtų prieglaudas daugeliui vasaros vabzdžių

Nors orai Lietuvoje gerokai atvėso, kol kas rudenį vadiname neregėtai švelniu, nelauktai mielu. Ar jis jau toks nelauktas? Tikrai niekas nepasakytų, kad mums šis ruduo tapo staigmena. Jei nustebino – smagu, visada gera stebėtis gražiais dalykais.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kartais pagalvoji, ar ne per greitai sukasi gamtos metų ratas... Juk mes dar iki valios nepasidžiaugėme švelniuoju rudeniu, dar tikrai pasigrožėtume žydinčiais augalais ir mielai pasiklausytume žiogo muzikos. Tačiau gamtoje viskas sumanyta ir vykdoma kitaip, iš lėto skabant, išlydint, prarandant tai, ką dar galima būtų saugoti.

Štai jei viską darytų žmonės, jie, ko gero, įsteigtų prieglaudas daugeliui vasaros vabzdžių, globotų žiogus, gaudytų ir šiltose patalpose apgyvendintų boružes, neleistų nukristi medžių lapams... Taip iš tikrųjų galėtų atsitikti, nes mes į viską žiūrime savo akimis ir ne visada sutinkame su gamta. O gamta viską daro savaip, bet teisingai. Todėl jos perėjimas nuo rugsėjį mus lepinusio švelniojo rudens prie visai kitokio – spalvingo, jau sidabruojančio šalnomis ir turinčio skainioti medžių lapus, yra gal ir ne visada mums patinkantis, bet dėsningas ir teisingas veiksmas.

Šių metų ruduo iki lapkričio žada būti labai švelnus. Tai, žinoma, nepakeis jo nuostatų ir ciklų. Jei manote, kad rudens darbus galima atidėti, neapsigaukite – dar nežinome, koks bus lapkritis, kada jis pereis į žiemą. Ir dėl žiemos – nors kai kas bando aiškinti, kad ir ji būsianti labai šilta, siūlome pasikliauti gamtos išmintimi ir, kaip sako, kailinių dar neparduoti.

Nuostabiai suokia dūminė raudonuodegė. Mūsų gamtoje ji, ko gero, yra vienintelė, kuri gieda taip ilgai ir, kas yra unikaliausia, jos giesmė rudenį tokia pati skardi, melodinga kaip pavasarį. Neretai ją girdime net ir lapkritį. Tada kyla rūpestis – ką tas paukščiukas lesa, kaip išgyvena? Beje, jei norite išgirsti raudonuodegę, žvalgykitės į bokštų viršūnės, stogus – ten yra jų giedojimo vieta. Gal pavyks, gal ją girdėsite ir šįryt.

Raudonuodegė įprasta vėlų rudenį, tačiau kol kas, sako, matomi net gandrai. Gandrai, jeigu juos matome dabar, žinokime, kad jie kelionėn nepakils. Keistas tas kai kurių paukščių pasaulis – skristi sugebantys, sveiki sparnuočiai galėtų lyg niekur nieko išlėkti ten, kur nėra žiemos. O jie pasirinko kitą kelią. Gamtoje toks kelias – žūtis, tačiau baltuosius gandrus gelbsti žmonės.

Beje, kol kas šių paukščių gelbėti, jei tik jie nėra luoši, jei skrenda ir patys susiranda maisto, dar nereikia. Dabar tikrai nebūtina niekur skambinti, skubinti gelbėtojus. Ką jie atvažiavę padarys? Juk paukštis plastelės ir nuskris sau. Reikia palikti juos ramybėje ir stebėti – kai bus tikrai striuka, jie patys ateis pas žmones.

Iš šiaurės skuba žąsys. Jos skrenda labai aukštai, todėl gali būti, kad Lietuvoje nenusileis. Kartais žąsys ir joms giminingos berniklės be nutūpimo įveikia bent porą tūkstančių kilometrų. Buvo nustatyta, kad radijo siųstuvėliu paženklinta baltaskruostė berniklė pavasarį, pakilusi Olandijoje, savo žiemavietėje, be nusileidimo atplasnojo į Nemuno deltą.

Gali būti, kad toks pasirinkimas paukščiams saugiausias – skrendant dideliame aukštyje negresia medžiotojų šūviai. Antra vertus, taip lengviau orientuotis, kovoti su priešinėmis oro srovėmis. Žąsų, kaip ir gervių, skrydis visada ypatingas. Stebėdamas šių paukščių pulką, jauti didelę energiją ir jėgą.

O ką kalbėti apie mažuosius paukščius, kurie skrenda žemai, kurių pulkus blaško vėjai... Tiesa, pati tokių rūšių skridimo strategija yra savaip išmani. Kai paukščiams pučia palankus vėjas, jie kyla aukštyn ir vėjo padedami keliauja sunaudodami mažiau jėgų. Jei pučia priešinis vėjas, mažieji keliautojai paprastai neskrenda arba keliauja nuo medžio prie medžio, kuo arčiau žemės.

Laukuose visur dideli pempių pulkai. Jos tikrai niekur neskuba, nes orai palankūs, pirmosios šalnos dar per silpnos išbaidyti pempes iš mūsų laukų. Spalis dar bus ilgas, tad paukščiai suspės pailsėti, pasimaitinti ir išskristi. Liks tik tie, kurie mūsų krašte praleis žiemą.

Toli dar ta žiema, tačiau zylės jau sukasi apie namus. Kai kas sako, kad čia vietinės, mūsiškės. Ypač prieraišios tos, kurios jau kartą čia žiemojo ir buvo lesinamos. O jūs planuojate šiemet įrengti lesyklą? Jei taip, ar tam pasirinkote gilių, ar pasiruošėte saulėgrąžų? Viso to prireiks.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close