captcha

Jūsų klausimas priimtas

Politologas: A. Lukašenka – tik Rusijos provincijos gubernatorius

Lietuva dar penketą metų gyvens su tokiu kaimynu, kurį reikėtų labiau vadinti Rusijos gubernatoriumi, o ne savarankiškos valstybės vadovu, po prezidento rinkimų Baltarusijoje LRT RADIJUI sako Rytų Europos studijų centro laikinasis direktorius Laurynas Kasčiūnas. „Sutinku, kad Aliaksandras Lukašenka nori šiek tiek žengtelėti į Vakarus, bet [...] tik tam, kad, turėdamas geresnius santykius su Vakarais, galėtų ateiti pas Vladimirą Putiną ir pasakyti – aš turiu kitą galimybę, tad, jei nenorite, kad ją turėčiau, duokite man pigesnių dujų, daugiau kreditų“, – teigia politologas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Laimėjo primetęs savo, kaip stabilumo garanto, įvaizdį

Teigiama, kad šiemet per Baltarusijos prezidento rinkimus nebuvo net mažiausios intrigos, nors šiokios tokios dar būta prieš penketą metų, kai buvo tikėtasi liberalesnių reformų, tačiau šiemet, kaip teigiama, šalies gyventojai nori ne permainų, o stabilumo ir saugumo. Politologas Kęstutis Girnius sutinka, kad padėtis buvo panaši: rimtų kandidatų nebuvo, o A. Lukašenka yra gana populiarus – jei rinkimai būtų buvę visiškai laisvi, jis būtų surinkęs ne 84 proc., o 60–62 proc. balsų.

„Bet yra vienas įdomus rezultatas – Minske [...] jis sulaukė tik 66 proc. balsų. Tai reiškia, kad bent sostinėje, ten, kur gyvena tautos elitas, daug didesnis nepasitenkinimas jo politika negu kitur. Tačiau reikia prisiminti, kad jis yra populiarus, o opozicija absoliučiai bejėgė“, – pabrėžia K. Girnius.

Politologo Lauryno Kasčiūno pastebėjimu, A. Lukašenka per šiuos rinkimus sugebėjo primesti savo, kaip stabilumo garanto, įvaizdį, nes daugelis baltarusių dėl įvykių Ukrainoje, tam tikro geopolitinio chaoso, pastaraisiais metais egzistavusio Rytų Europoje, norėjo stabilumo. Per sociologines apklausas, pastebi pašnekovas, beveik 80 proc. šalies gyventojų, paklausti, ar norėtų politinių, ekonominių permainų į gera, atsakydavo, kad tokių permainų nereikia, jeigu jos pareikalaus stabilumo peržiūros ir jei gali pakenkti stabilumui.

„Tai rodo, kad A. Lukašenkai buvo palanku su visuomene dirbti. Kadangi visuomenė labai pasiduoda tokiems jo socialinės inžinerijos projektams, galima ja manipuliuoti, jis taip ir padarė – primetė savo stabilumo garanto įvaizdį, neva jis vienintelis gali išgelbėti nuo karo, ir tokiu būdu laimėjo šiuos rinkimus, nors ekonominė situacija Baltarusijoje, palyginti su kitais rinkimais, buvo tikrai daug prastesnė“, – pastebi L. Kasčiūnas.

Per daug priklauso nuo V. Putino kišenės

Nors prieš rinkimus būta orientacijos požymių į Vakarus, paleisti politiniai kaliniai, pareikšta, kad nepritariama naujų Rusijos karinių bazių atsiradimui Baltarusijoje, sekmadienį spaudos konferencijoje A. Lukašenka iš karto pasakė, kad Baltarusija lieka ištikima Rusijos strategine sąjungininke ir politinės linijos nekeičia.

K. Girnius taip pat pastebi, kad A. Lukašenka visada sako, jog yra ištikimas sąjungininkas, ir to nekeis. Bet, politologo nuomone, vis tiek šiek tiek atsigręžiama į Vakarus, mėginama rasti glaudesnių santykių, nes A. Lukašenkai būtų naudinga Vakarų parama – jau kalbama ir atrodo, kad yra priimtas nutarimas keturiems mėnesiams atšaukti sankcijas (vėliau tai bus tik patvirtinta).

„Manau, kad jis mėgins laviruoti tarp Rytų ir Vakarų, stengsis labiau priartėti prie Vakarų, nes yra per daug patekęs į Vladimiro Putino kišenę. Kai kurie kalba, atseit A. Lukašenka yra tik kaip Rusijos provincijos gubernatorius. Bet vis tiek žmogus geriau nori būti savo ūkio šeimininkas negu didesnio dvaro prievaizdas. Taigi, manau, judėjimas (nesakyčiau, kad radikalus) tolyn nuo Rusijos vyksta, jis yra apskaičiuotas ir kurį laiką tęsis. Žinoma, galutinai prognozuoti, kaip viskas baigsis, negalima, bet yra aiški takoskyra“, – kalba K. Girnius.

Anot jo, ir pagrindiniai Lietuvos politikai (pvz., Algirdas Brazauskas, Dalia Grybauskaitė ar net Vytautas Landsbergis) vis tiek buvo labiau linkę Baltarusijai ištiesti ranką, nes manoma, kad tik lazda nelaimėsi – reikia meduolio: „Tik radikalai Užsienio reikalų ministerijoje yra pasiryžę laikyti A. Lukašenką absoliučiu blogiu ir kad jis bus blogas iki mirties, todėl reikia tuos ryšius mažinti. Aš manau, kad A. Lukašenka pragmatiniais sumetimais pradeda truputį artėti prie Vakarų ir Vakarai į tai reaguos irgi pragmatiniais sumetimais.“

Kad A. Lukašenka atsigręš į Vakarus, yra tik iliuzija

Paklaustas, su kokiu kaimynu gyvensime dar penketą metų,  L. Kasčiūnas sako, kad gyvensime su tuo pačiu kaimynu, kurį vis dėlto reikėtų labiau vadinti Rusijos gubernatoriumi, o ne savarankiškos valstybės vadovu. „Sutinku, kad A. Lukašenka nori šiek tiek žengtelėti į Vakarus, bet ne norėdamas balansuoti, o tik tam, kad, turėdamas geresnius santykius su Vakarais, galėtų ateiti pas V. Putiną ir pasakyti – aš turiu kitą galimybę, tad, jei nenorite, kad ją turėčiau, duokite man pigesnių dujų, daugiau kreditų. Štai visa jo logika. Reikia nedaryti klaidos, kad jis neva gali atsigręžti į Vakarus. Baltarusijoje yra autoritarinė politinė sistema“, – teigia politologas.

Jo nuomone, kartais A. Lukašenka gali padaryti vieną kitą nuolaidą (kaip paleidęs politinius kalinius), bet visi Europos Sąjungos reikalavimai, įstatymo viršenybė, žmogaus teisių reikalavimai prieštarauja A. Lukašenkos visos politinės sistemos logikai, todėl jis tikrai nežais pagal šias žaidimo taisykles, tik bandys jas išnaudoti sau palankia linkme, sustiprinant savo derybinę galią santykiuose su Rusija. Taigi, pabrėžia L. Kasčiūnas, iliuzijos, kad A. Lukašenka gali atsigręžti į Vakarus, balansuoti tarp Rytų ir Vakarų, ieškoti pusiausvyros, yra neįmanomos.

„Pažiūrėkime į jo integraciją su Rusija karinėje srityje. Iš principo Rusija ir Baltarusija veikia kaip vienas vienetas, o sprendimai priimami Maskvoje. Taip, be abejo, ES logika tokia, kad reikia turėti bent jau pasikalbėjimų kanalą su juo, [...] jausti pulsą, kas ten vyksta, galbūt ruoštis polukašenkiniams scenarijams ir pan. Bet tai tik teorija, nes kiek kartų buvo bandoma atsigręžti į A. Lukašenką ir kiek kartų A. Lukašenka bandė atsigręžti į Vakarus, vis tiek galų gale jis likdavo ten, kur yra dabar“, – teigia L. Kasčiūnas.

Tačiau K. Girnius pastebi, kad A. Lukašenkai santykius su Vakarais Rusijos atžvilgiu nebus taip lengva išnaudoti, nes Rusija puikiai žino, kokia yra padėtis ir kad tai dirbtinis pasisukimas į Vakarus: „Ateis A. Lukašenka su kepure rankoje ir paprašys daugiau paramos, o Maskva sakys – čia nerimtas dalykas, čia niekas nepakito, mes nieko neduosime. Kitaip sakant, nebus taip lengva apgauti Maskvą kažkokiu flirtu su Vakarais.“

Antra vertus, pastebi K. Girnius, niekas nekalba, kad A. Lukašenka neturi jokių pretenzijų: nors jis neketina priimti vakarietiškų vertybių, stoti į ES, į NATO ir yra ištikimas Maskvos partneris, bet tai nereiškia, kad negali būti šiek tiek savarankiškumo. „Čia yra labai didelė kontroversija, bet nemanau, kad [Baltarusija] yra tik provincija. [...] kai atėjo, A. Lukašenka ketino padaryti Rusiją provincija, tapti Rusijos prezidentu, jei būtų buvusi Baltarusijos ir Rusijos unija. Bet pastaruoju metu jam pakankamai svarbu būti bent iš dalies nepriklausomu vadovu, ir manau, kad jis, nors ne itin nuosekliai, bet ta linkme žingsniuoja. Ir ne dėl to, kad norėtų integruotis į Vakarus, o savarankiškais sumetimais“, – svarsto K. Girnius.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...