captcha

Jūsų klausimas priimtas

Žurnalistai: kuo arčiau Vokietijos, tuo labiau pabėgėliai nenori būti fotografuojami

Turkijoje vieša paslaptis, kur renkasi išplaukti norintys migrantai ir vietiniai kontrabandininkai ir iš kurios vietos išplaukiama, tačiau policija ir pakrančių apsauga nesiima priemonių, nes už tai jiems sumokama, LRT RADIJUI pasakoja 15min.lt žurnalistas Paulius Ramanauskas ir fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas, pabėgėlių keliu keliavę nuo Turkijos ir Sirijos pasienio iki Vokietijos. „Mums pavyko prakalbinti porą žmonių, ir vienas iš jų pasakė tikslią vietą, praktiškai su koordinatėmis, iš kur plukdomi nelegalai į Graikijos salas. Nors netikėjome iki paskutinės akimirkos, bet nuvykus paaiškėjo, kad tikrai iš ten plaukiama, niekas jų nestabdo, jokia policija negaudo ir jokia pakrančių apsauga ten neveikia“, – pastebi P. Ramanauskas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Kaip Jums kilo mintis leistis pabėgėlių keliu nuo Turkijos ir Sirijos pasienio iki Vokietijos?

P. Ramanauskas: Mintis kilo tada, kai, kalbėdamiesi su Vidmantu, nusprendėme, kad ši tema aktuali Lietuvai ir pasauliui.  Be to, riba tarp mitų ir tikrovės pabėgėlių (migrantų krizės) klausimu buvo labai neaiški. Mūsų tikslas ir buvo atskirti tuos mitus nuo tikrovės. Taip ir sugalvojome keliauti.

– Ar pavyko atskirti mitus nuo tikrovės?

P. Ramanauskas: Nepavyko, nes padėtis tokia sudėtinga, kad, judant iš vienos vietos į kitą, ne tik žmonės, bet ir situacija visiškai keičiasi. Taigi susidaryti vieną nuomonę šiuo klausimu labai sudėtinga ne tik mums. Todėl suprantu, kodėl žmonių nuomonės šiuo klausimu labai išsiskiria.

– Vidmantai, matyt, negalima sakyti, kad parsivežėte vienareikšmišką nuomonę?

V. Balkūnas: Visiškai teisingai. Pritarsiu Pauliui: nėra taip, kad ten vien pabėgėliai, ekonominiai migrantai ar kita vienalytė grupė. Visame migrantų sraute yra daugybė pačių įvairiausių žmonių nuo tikrų pabėgėlių, ekonominių migrantų, galbūt net nusikaltėlių ar teroristų. Ir tik ateitis parodys, kiek ten visko yra. Tikrųjų pabėgėlių ten, mano nuomone, labai nedaug. Bent jau dabar.

– Kas yra tikrasis pabėgėlis?

V. Balkūnas: Tas, kurio sveikatai, gyvybei gresia pavojus jo šalyje, jo gyvenamojoje vietoje ir kuris negali to išvengti persikeldamas į kitą vietą Sirijoje ar Eritrėjoje.

– Pauliau, kokius žmones sutikote kelyje?

P. Ramanauskas: Ir pabėgėlius, ir ekonominius migrantus. Dėl savaime suprantamų priežasčių dauguma jų – vyrai. Kadangi kelionė gana sudėtinga ir pavojinga, dažniausiai jai ryžtasi jauni vyrai, kurie planuoja pasiimti savo šeimą, kai jau bus įsikūrę ir gavę prieglobstį Vokietijoje ar kitoje Europos šalyje. Taip jie sutaupo pinigų ir nerizikuoja savo šeimos gerove.

Žinoma, yra ir tokių, kurie nesiryžta palikti artimųjų karo draskomoje šalyje, todėl visa šeima keliauja kartu. Graco pabėgėlių stovykloje moters su kūdikiu paklausėme, ar ji pasiėmė kūdikį ir keliavo iki Vokietijos, o ji atsakė, kad kūdikis gimė pakeliui. Paklausta, kur konkrečiai jis gimė, moteris atsakė pati nežinanti – jis gimė kažkur tarp Turkijos ir Vokietijos. Pabėgėliams Europos geografija gana sudėtinga.

– Ar žmonės tiksliai žino, kur nori patekti?

V. Balkūnas: Didžiosios dalies įsivaizdavimas gana paprastas – Vokietija. Kodėl Vokietija? Matyt, kažkas, kas ten jau yra, jiems pasakojo apie labai geras sąlygas. Antras motyvas – pati Vokietija nedviprasmiškai pasakė, kad priima juos ir kad suteiks visas geriausias sąlygas. Taigi beveik visi taiko į Vokietiją, galbūt į Švediją. Nors jie net patys nesidomi ir nežino, kodėl būtent ten, kodėl ne kitur, nes kai kur net geresnės sąlygos negu Vokietijoje. Iš inercijos jau teka tokia didelė srovė.

– Ar žmonės leidosi ir norėjo būti fotografuojami? O kaip fotografavimo etika?

V. Balkūnas: Kuo toliau į Europą, tuo mažiau žmonės nori būti fotografuojami. Manau, nereikia jų skaidyti į karo pabėgėlius ir ekonominius migrantus, tai tiesiog prieglobsčio prašytojai. Taigi kuo gilyn, kuo arčiau Vokietijos, tuo daugiau žmonių slepiasi, tuo labiau nenori būti fotografuojami. O dėl etikos – fotografuoji, ir viskas. Jei matai, kad žmogus nenori, per daug ir nelendi.

– Nors sakėte, kad didesnė dalis tų žmonių yra vyrai, bet nuotraukose natūraliai atsiduria moterys ir vaikai.

V. Balkūnas: Taip, nes skaitytojams ir žiūrovams daug įdomiau žiūrėti ir paveikesnės nuotraukos būtent vaikų, moterų ir šeimų negu vyrų. Tarkim, Turkijos vaikiuko atvejis – to vaiko lavonas buvo vienas iš daugybės, tačiau rodė jį. Kodėl? Tai neatspindi tikrosios situacijos, bet rodė, nes tai paveiku. Ir, kaip vėliau paaiškėjo, pats to vaiko tėvas yra kontrabandininkas, kuris, paskendus vaikui, toliau tęsė kontrabandininko „karjerą“ Turkijoje ir toliau nelegaliai plukdė migrantus.

– Pauliau, Jūs mokate arabiškai. Tai padėjo?

P. Ramanauskas: Padėjo, bet jie kalba įvairiais dialektais, todėl buvo sunku su jais šnekėti. Bet tie žmonės, kuriuos šnekinau ir kurie sakė, kad yra sirai ar irakiečiai, šnekėjo arabiškai. Tai nebuvo iraniečiai ar afganistaniečiai, bet tokių žmonių tikrai yra – mes radome pasų, kuriuos pabėgėliai suplėšė vos tik išlipę Graikijoje. Tai reiškia, kad jie meluos apie savo tapatybę, nes žino, kad jei, neatskleis savo tikrosios pilietybės, turės geresnes sąlygas prašydami prieglobsčio. Nors šiuo atveju yra sistema, o vertėjai, kurie puikiai moka arabiškai, gali atskirti, ne tik iš kurios šalies, bet ir iš kurio šalies regiono tas žmogus atvyksta. Todėl, jeigu jų istorijos yra netikros, jos labai greitai patikrinamos.

– Bet ar paskui kažkas daroma?

P. Ramanauskas: Labai geras klausimas. Tiesą pasakius, ir mes vis bandydavome prispausti tiek savanorius, tiek pareigūnus. Klausėme – o jei tai yra ekonominis migrantas, ką jūs darysite. Jie sakė, kad siųs juos atgal. Vidmantas visada pabrėždavo – bet ten vyksta karas, tad kur jūs juos nusiųsite.

V. Balkūnas: Kaip galima išsiųsti žmogų, kai jis neturi paso ir neaišku, iš kur jis yra, į kokią šalį jį grąžinti.

– Išskridę iš Lietuvos bandėte patekti prie Turkijos ir Sirijos pasienio, ten, iš kur ir atkeliauja bent jau pabėgėliai, keliaujantys iš Sirijos. Kaip viskas vyko pasienyje?

V. Balkūnas: Pasienyje vyko gana sudėtingai, bet ne visiškai dėl pačių pabėgėlių. Kai iki Sirijos sienos liko keli šimtai metrų, mus sulaikė policija patikrinti – pasirodo, kad dėl kurdų ir turkų konflikto buvo sugriežtinta saugumo zona, todėl mums reikėjo leidimų. Tą sulaikymą nufotografavo kažkas iš vietinių nacionalistų, įdėjo į „Facebook“ ir pareiškė, kad šitie žmonės yra pavojingi – ačiū Dievui, kad policija juos sulaikė. Tik reikėtų pastebėti, kad ten nacionalistai ne tokie kaip mus. Jie visi ginkluoti rimtais ginklais ir karštakošiai.

– Pasijutote nesaugiai?

V. Balkūnas: Mus net vietiniai, su kuriais mes bendravome, perspėjo, kad gali grėsti rimtas pavojus, nes kažkas iš tų tūkstančių žmonių, perskaičiusių apie mus, gali pamatyti mus gatvėje ir neaišku, kas paskui bus. O tokių atvejų, kai buvo sumušti žurnalistai, fotografai, buvo ne vienas ir ne du.

– O kaip Jūs apskritai sužinojote vietą, iš kurios yra išplukdoma?

P. Ramanauskas: Tai vieša paslaptis. Skverelyje renkasi vyrai, kurie nori išplaukti. Ne vien sirai, bet ir kitų tautybių žmonės. Ten renkasi ir vietiniai kontrabandininkai. Ilgiau pasiblaškius, mums pavyko prakalbinti porą žmonių, ir vienas iš jų kažkodėl pasakė tikslią vietą, praktiškai su koordinatėmis, iš kur plukdomi nelegalai į Graikijos salas. Nors mes ilgai netikėjome iki pačios paskutinės akimirkos, bet nuvykus paaiškėjo, kad tikrai iš ten plaukiama, niekas jų nestabdo, jokia policija negaudo ir jokia pakrančių apsauga ten neveikia.

– Kadangi Turkijoje tai vieša paslaptis, vadinasi, jei policija norėtų, galėtų užkardyti tam kelią?

P. Ramanauskas: Taip, mūsų pašnekovas net neslėpė, kad jie moka policijai, pakrančių apsaugai, kad galėtų laisvai veikti. Jei mes per porą dienų sugebėjome sužinoti tuos dalykus, manau, kad Turkijos policijos kriminalinė tarnyba tą žino kuo puikiausiai.

V. Balkūnas: Tai milžiniška juodoji rinka. Mes taip grubiai paskaičiavome, kad dienos pelnas – apie 10 mln. eurų į vieną salą plaukiant.

– Kiek tai kainuoja tiems, kurie nori persikelti?

V. Balkūnas: Vieta guminėje valtelėje – 1000–2000 eurų. O perplaukti 7 kilometrus – praktiškai tas pats, kas Kuršių mariomis nuo Klaipėdos nuplaukti į Smiltynę.

– Kai kurie bando patys tą daryti. Kaip jiems sekasi?

V. Balkūnas: Patys matėme, kaip vienas žmogus žoliapjove bandė išjudinti valtį, kurioje buvo visa jo šeima, bet žoliapjovės galingumo tam neužteko. Manau, tokiems žmonėms sunkiai sekasi be kontrabandininkų pagalbos persikelti į kitą pusę.

– Kaip viskas vyksta paskui, jau išplaukus? Atstumas nėra didelis, bet tai yra vis dėlto tai – išorinė ES siena. Yra pakrančių apsauga?

V. Balkūnas: Pakrančių apsauga yra. Ten dirba net „Frontex“, agentūra ES pasienio apsaugai užtikrinti, tačiau dabar jų pagrindinis tikslas yra stebėti, skaičiuoti ir, jei bus bėda, gelbėti. Niekas nestabdo, niekas netikrina – yra paleistas visiškai laisvas srautas tiek iš Turkijos, tiek iš Graikijos pusės. Mes klausėme, kodėl graikai nestabdo tų valčių ir nebando jų užkardyti. Atsakymas buvo labai paprastas – jeigu jie bando stabdyti, pabėgėliai pjauna valtį, skęsta. O, kai jie yra atviroje jūroje, juos privaloma gelbėti pagal tarptautinę jūrų teisę.

– Kaip Lesbo saloje sutinkami atplaukiantys žmonės?

V. Balkūnas: Priklauso nuo to, kas sutinka. Iš užsienio atvykę savanoriai ar kai kurie vietiniai gyventojai sutinka labai meiliai, atneša maisto, arbatos, suteikia medicininę pagalbą. Žodžiu, duoda viską, ką gali. Tačiau iš esmės vietiniai gyventojai, švelniai tariant, nusiteikę skeptiškai, nes migrantų ten daug daugiau negu pačių vietinių – pirmas vaizdas atvykus į tą salą buvo „kur aš patekau? Į Aziją?“. Jų buvo daugybė. Dėl to vietiniai gyventojai, gyvenantys iš turizmo, praranda pelną. Be to, visi pakampiai yra apšnerkšti. Nors paskutiniu metu jau pradėjo tvarkytis, atsirado kažkokia sistema, kai juos greičiau išsiunčia iš salos, bet srautas vis tiek nenutrūksta.

– Pauliau, kaip savo darbą vertina savanoriai Graikijoje ir kitose šalyse? Kodėl jie ten yra?

P. Ramanauskas: Savanoriai, priklausomai vietos, taip pat labai skiriasi. Graikijos saloje, jų manymu, karščiausias punktas ir ten pagalbos pabėgėliams reikia labiausiai. Bet tai nėra tiesa, tie savanoriai tikriausiai buvo mažiausiai adekvatūs. Jie pasitikdavo pabėgėlius šaukdami „mes jus mylime“ ir pan., o tai atrodė labai keistai. Tie pabėgėliai plaukia kelias valandas, jie tikrai nėra išbadėję ar kankinami troškulio, bet žmonės juos puola taip, lyg jiems reikėtų ypatingos pagalbos. Ten savanoriai tokie, kurie neturi daug gyvenimo patirties. Dažnai tai būna namų šeimininkės, kurioms svarbu kažkaip save realizuoti. Todėl ta aplinka gana keista. O Kroatijoje ir Serbijoje dirba čekų savanorių grupės, kurios susiorganizavo socialiniuose tinkluose ir labai gerai supranta dinamiką, kad dirba daug organizacijų ir kad jų, tiesą pasakius, yra net per daug. Taigi norinčių padėti yra apstu.

– Daugiau negu reikalaujančių pagalbos?

P. Ramanauskas: Taip. Pabėgėliai gauna ypač daug visokių daiktų, maisto, ima viską glėbiais, bet to nevertina, išmeta. O savanoriai, atvykę iš Čekijos, tą suvokia ir padeda tik tada, kai reikia: klausia pabėgėlių, kam reikia šito, ar reikia batų, ar kažko kito ir t. t. Taigi savanoriai irgi labai skiriasi. Bet jų darbas tikrai reikalingas, nes kai kurios valstybės pagalbos praktiškai neužtikrina.

– Kaip toliau klostėsi Jūsų ir pabėgėlių kelionė? Kaip keliavote iš Graikijos? Kokiais maršrutais dažniausiai keliauja žmonės?

V. Balkūnas: Labai greitai klostosi jų kelionė, nes Makedonijos pasienyje yra nemokamas ekspresas į Vokietiją. Nė viena šalis nenori, kad migrantai pas juos užsiliktų, nenori steigti didelių stovyklų, nenori į tai investuoti, todėl pasiima žmones nuo vieno pasienio, atlieka kažkokią minimalią registraciją stovyklose, o kartais net ir neveža į stovyklas – nuveža tiesiai iki kito pasienio. Ten pabėgėliai nuo 300 metrų iki 2 kilometrų eina pėstute, kerta sieną ir juos vėl pasitinka nemokami autobusai, jie vėl gauna savanorių pagalbą, maisto, arbatos, nemokamą Wi-Fi. Ir taip – iki kitos sienos. Vienas siras sakė, kad iš Sirijos į Vokietiją atkeliavo per keturias dienas, nors tai mažai tikėtina.

– O kiti kiek užtrunka?

V. Balkūnas: Standartiškai tai trunka savaitę ar dvi, priklausomai, kaip greitai gausi bilietus į keltą, kirsi sienas. Bet dabar paprastai nėra problemų tai padaryti.

– Kokie įspūdžiai buvo Vokietijoje, kur baigėsi ir Jūsų, ir daugumos keliaujančiųjų kelionė?

P. Ramanauskas: Įspūdžiai nebuvo tokie, kokių tikėjomės. Kai atvykome, manėme, kad Vokietijoje pamatysime, kaip pabėgėliai džiaugiasi, kad baigėsi jų kelionė. Bet iš karto sutikome pabėgėlių, kurie klausė, kada galės keliauti toliau, kada juos paleis, nes jie turi bilietus į Frankfurtą, Hamburgą ir t. t. Pasirodo, kad jie Vokietijoje nenorėjo likti, nes norėjo keliauti į Skandinavijos šalis ar Olandiją. Tačiau jie dar nežinojo, kad Vokietija bus paskutinė stotelė [...].

– Vidmantai, kaip ta kelionė pakeitė Jūsų paties požiūrį?

V. Balkūnas: Prieš išvažiuodamas maniau, kad pabėgėlių invazija į Europą, į Lietuvą yra didelė problema. Dabar manau, kad bent jau tie 1105 pabėgėliai, kuriuos ruošiamasi priimti, Lietuvai nebus jokia problema, nes, pirma, jų tiek neliks. Liks nebent pusė. Antra, net jei ir būtų visi, Lietuva tikrai pajėgi susitvarkyti su tokiu skaičiumi, nes kitos šalys susitvarko su daug daugiau žmonių. Tik klausimas, kaip mes sugebėsime panaudoti pinigus, skirtus integracijai, ir ar tai bus tikslingai panaudotos lėšos, jei pabėgėliai vis tiek paskui išvyks į kitas šalis.

– Pauliau, kokie Jūsų įspūdžiai po kelionės?

P. Ramanauskas: Pabėgėliams pagalbos reikia, kaip ir maniau, tačiau ji turi būti apgalvota, turi būti sukurta labai gera strategija, kad ištekliai būtų panaudoti tinkamai, o ne taip, kaip naudojami dabar.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Pabėgėlių krizė Europoje

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...