captcha

Jūsų klausimas priimtas

Savanoris: pasiekę krantą, pabėgėliai verkia iš palengvėjimo

Graikijos Lesbo sala kasdien sulaukia tūkstančių pabėgėlių, kurie iš Turkijos valtimis leidžiasi į maždaug 50 minučių trukančią rizikingą kelionę. Dažnai į vandenį juos pasitikti brendantis Shay Zavdis sako, kad, kai valtis su pabėgėliais artėja, girdisi žmonių verksmai ir desperatiški šūksniai.
Asociatyvi nuotr. AFP/Scanpix nuotr.
Asociatyvi nuotr. AFP/Scanpix nuotr.

„Kai jiems pasiseka pasiekti krantą, pabėgėliai būna labai laimingi, dažnai jie verkia iš palengvėjimo. Sunku apsakyti tą būseną, jie tiesiog būna tokie dėkingi, kad yra gyvi“, – teigia vienos iš Graikijoje dirbančių nevyriausybinių organizacijų savanoris.

– Koks buvo įspūdis, atvykus į Lesbo salą?

– Žinojau, kad Lesbo saloje bus labai sudėtinga situacija, jog ten bus daug pabėgėlių. Bet nežinojau, ko iš tikrųjų tikėtis ir ką atvykęs pamatysiu. Kai atvykome į Mytilinio miestą, pamatėme pabėgėlius, vaikščiojančius visose vietose, kur pažiūrėsi. Žmonės buvo desperatiški, jie nežinojo, kur jie eina, jie tiesiog ieškojo sprendimo. Jie ieškojo vietos, kur galėtų prisiglausti, kuri bent kiek suteiktų vilties apie geresnę ateitį.

– Kaip atrodė Jūsų darbas? Kokios pagalbos pabėgėliams reikia?

– Mūsų nevyriausybinė organizacija sudaryta iš trijų komandų. Turime socialinės psichologinės pagalbos komandą, kurią sudaro socialiniai darbuotojai ir arabiškai kalbantys savanoriai. Taip pat turime slaugos ir gydytojų komandą, kuri daugiausiai dirba pajūryje ir suteikia pirmąją medicininę pagalbą atplaukiantiems pabėgėliams. Trečioji komanda pabėgėliams dalina būtiniausias priemones: vandenį, maistą, drabužius.

Pavyzdžiui, dirbant pajūryje, padedame pabėgėliams pasiekti krantus. Pamatę valtis, brendame į vandenį ir traukiame žmones. Dirbame pabėgėlių stovyklose. Lesbo saloje jų yra dvi. Viena stovykla skirta sirų pabėgėliams, o kita – žmonėms iš kitų šalių. Tenka suteikti įvairią pagalbą, pavyzdžiui, net ir žaisti su vaikais, rengti jiems užsiėmimus ir taip bandyti padėti užmiršti tas traumas, kurias jie patyrė dėl karo. Galiu pasakyti, kad pagrindiniame Lesbo salos mieste, vos tik išėjus iš viešbučio, visur gali matyti pabėgėlius – vieni gatvėse miega, kiti vaikšto. Ten nelabai girdi graikų kalbos, girdi arabų, farsi ar kurdų kalbas.

– Kaip tai atrodo, kai pabėgėliai valtimis atplaukia į Graikiją? Ar tai nutinka dažnai?

– Taip, Lesbo sala yra viena artimiausių salų Turkijai. Dažniausiai pabėgėliai patenka į Europą būtent šiuo keliu. Kelionė valtimi užtrunka nuo 50 iki 55 minučių. Pabėgėliai iš Turkijos plaukia guminėmis valtimis, kurios gali pervežti 15 žmonių, tačiau pabėgėlių valtyse būna per 40, o kartais – net 60 žmonių. Kai pamatome pabėgėlius kažkur horizonte, mojuojame jiems ir bandome parodyti kryptį. Kai valtis artėja, girdisi žmonių verksmai ir desperatiški šūksniai. Kai jiems pasiseka pasiekti krantą, pabėgėliai būna labai laimingi, dažnai jie verkia iš palengvėjimo. Sunku apsakyti tą būseną, jie tiesiog būna tokie dėkingi, kad yra gyvi.  

– Kad galėtume lengviau įsivaizduoti, kiek valčių per dieną atplaukia į Lesbo salą?

– Lesbo sala į pirmoji kryptis. Kiekvieną dieną nuo 4 iki 5 tūkst. pabėgėlių atvyksta į šią salą. Daugelis iš jų vėliau palieka salą, vos gavę dokumentus, ir keliasi į Atėnus, o vėliau ir į žemyninę Europos dalį. Šioje saloje yra daugiau pabėgėlių nei graikų.

– Ar kalbėjote su pabėgėliais? Kokias istorijas iš jų išgirstate?

– Taip, kalbėjome. Galiu papasakoti keletą labiausiai įsiminusių istorijų. Pavyzdžiui, su vaikais turėjome piešimo užsėmimus. Vienas berniukas nupiešė savo kelionę. Pirmame paveikslėlyje jis nupiešė einančius keliu žmones. Vėliau – krantą ir į žmones lekiančias kulkas. Trečias piešinys vaizdavo perpildytoje valtyje sėdinčius žmones, šalia buvo skęstantys žmonės, tarp kurių – vienas mažas berniukas. Kai paklausėme, ką šis piešinėlis reiškia, berniukas pasakė, kad tai buvo jo brolis, kuris nuskendo jo akyse. Paskutinis paveikslėlis vaizdavo atvykimą į Europą, kai jiems buvo suteikta pagalba. Tam berniukui buvo 13 metų ir jis giliai išgyveno savo šalies ir šeimos tragediją.

Taip pat atsimenu pokalbį su pora iš Irako, kuri į Lesbo salą atvyko su trimis savo vaikais. Šie žmonės, prieš išvykstant, nebuvo neturtingi, jie priklausė viduriniajai ar aukštesniajai klasei. Tačiau kelionei jie išleido visus savo pinigus, dalį jų tiesiog prarado vandenyje. Jie pabėgo iš Irako, kai grupuotė „Islamo valstybė“ įsiveržė į jų miestą. Europos krantus jie pasiekė be pinigų, be papildomų drabužių, be maisto atsargų. Mes bandėme jiems padėti, skyrėme jiems pinigų ir radome drabužių. Kai juos sutikome kitą kartą, jie buvo labai laimingi ir dėkingi už pagalbą.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...