captcha

Jūsų klausimas priimtas

D. Vaitiekūnas: gamtos aprašymai knygose – kaip žuvų taukai vaikystėje

Įdomiausia ta literatūra, kuri pasakoja apie žmones, o vienas didžiausių estetinio pasitenkinimo šaltinių – stebėti miestą, LRT RADIJUI sako aktorius, laidų vedėjas ir dainininkas Dominykas Vaitiekūnas. „Visą gyvenimą praversdavau gamtos aprašymus arba paskaitydavau, bet be jokio malonumo – kaip žuvų taukus vaikystėje (taip reikia, nes paskui dar kažkokią detalę pamesi). Gamta man neįdomi dar ir dėl to, kad prie jos žmogus nėra tiek prisidėjęs, žmogus gamtai neturi tiek daug įtakos, o miestai, urbanistiniai peizažai man yra kažkas neapsakomai žavaus“, – neslepia jis.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

– Dominykai, minėjote, kad Jums patinka „skaityti“ žmones.

– Man įdomiausia skaityti žmones, nes čia, mano galva, sutelpa be galo daug visokios literatūros – ir geros, ir blogos, ir įvairių žanrų. Kita vertus, žmonės yra iki galo nepažinus ir neperskaitomas dalykas, tad, jei sutinki įdomų žmogų, bent jau man taip būna, jis – kaip gera knyga, kurios nenori pabaigti, todėl skaitai iš lėto, kažkurį vakarą net atidedi.

Aš pats dažnai stebiu žmones: pradedu įsivaizduoti, fantazuoti, ką jie veikia, ar jų pirštai mokykloje buvo tokie pat rašaluoti, kaip mano, ar tie žmonės jau pavalgę, ar alkani, ar jie švenčia savo gimtadienius kur nors kavinėje, ar vis dar rengia naminius vakarėlius ir kviečia savo gimines, kaip jie sutaria su savo giminėmis ir t. t. Fantazuoju iki begalybės.

– Ar yra neįskaitomų asmenybių?

– Manau, kad žmonės nėra tokie primityvūs, kokia gali būti primityvi ir labai gera knyga. Geroje knygoje užkoduota labai daug dalykų, bet žmogus daug sudėtingesnis negu knyga, daug gilesnis, turi be galo daug sluoksnių. Bent jau man nepavyko perskaityti nė vieno žmogaus iki galo ir aš to niekada nesiekiu, nes nėra tikslo pabaigti žmogų kaip knygą.

– Bet knygą nuo pradžios iki galo tikrai esate ne vieną perskaitęs?

– Daug tekstų esu skaitęs, bet literatūra man irgi įdomiausia ta, kuri apie žmones. Tarkim, visą gyvenimą praversdavau gamtos aprašymus arba paskaitydavau, bet be jokio malonumo – kaip žuvų taukus vaikystėje (taip reikia, nes paskui dar kažkokią detalę pamesi). Gamta man neįdomi dar ir dėl to, kad prie jos žmogus nėra tiek prisidėjęs, žmogus gamtai neturi tiek daug įtakos, o miestai, urbanistiniai peizažai man yra kažkas neapsakomai žavaus. Vienas iš didžiausių estetinio pasitenkinimo šaltinių man – žiūrėti į miesto panoramą, į gatves, į dangoraižius, į senamiesčius, nes juos yra sukūręs žmogus.

– Esate sakęs, kad medžiojate knygas apie Vilnių.

– Mano viena aistrų ir vienintelis dalykas, kurį aš taip romantizuoju, yra Vilnius. Man tai pasakų miestas, neperskaitomas miestas, miestas, kuriuo aš vaikštau. Kadangi istorija mokykloje man buvo vienintelis toks įdomus dalykas ir aš ją gerai mokėjau, netgi galvojau studijuoti, jei nepavyktų įstoti į Muzikos ir teatro akademiją (LMTA), pradėjau skaityti istorinę literatūrą ir perėjau prie Vilniaus. Dabar mano kiekvienos nakties palydovas ir sugulovas yra Vladas Drėma ir jo knyga „Dingęs Vilnius“ – kiekvieną vakarą prieš miegą perskaitau bent jau du puslapius, jei dirbu iki vėlumos.

Kita knyga, kuri mane be galo sužavėjo, yra Laimono Briedžio „Vilnius: savas ir svetimas“. Tai lietuvių kilmės autoriaus knyga, pirmiausia pasirodžiusi anglų kalba ir tapusi labai skaitoma. Ji pasakoja apie Vilnių nuo Gedimino laikų iki XXI a. pradžios – kaip Vilnių matydavo atvykėliai.

– Jus labiausiai ir įkvepia istorinė literatūra?

– Negalėčiau taip pasakyti. Mane labiausiai įkvepia literatūra apie žmones: ir mąstydamas apie Vilnių labiausiai galvoju apie žmones, ir knygose ieškau ir mėgaujuosi tomis vietomis, kur rašoma apie mūsų visuomenę. Mes linkę demonizuoti šiuos laikus – tarsi žmonės anksčiau gyveno kažkaip kitaip, kažkaip tauriau. Visada yra tokia iliuzija. Bet, kiek knygų skaitau, su kiek žmonių pakalbu ir kiek filmų pažiūriu, iš tikrųjų tauriausias laikas yra dabar. Niekada Europoje nebuvo tokio taikaus laiko, kuris, neduok Dieve, pasibaigs. Kažkada ir Leonidas Donskis yra minėjęs, kad Europa tiek daug laiko nekariavo. Dabar mes matome, kad tas periodas galbūt baigiasi, ir dėl to labai liūdna.

Šiandien dar pavarčiau ir perskaičiau apie mūsų vilnietišką „palaidą“ visuomenę – kad Vilnius visoje Europoje garsėjo dviem labai „baisiais“ dalykais. Vienas – apskritai nesuvokiamas, kaip L. Briedis akcentavo, kad Vilniuje klestėjo religinė tolerancija. Atvykusiems žmonės nebuvo įmanoma suprasti, kaip galima taip gyventi: kodėl tiek daug žydų, kaip vienu metu gali būti ir sinagoga, ir cerkvė, ir katalikų bažnyčia. O kitas dalykas – bajoriško sluoksnio, visuomenės elito, seksualinė laisvė. Įdomus aspektas šiuo atveju ir moterų padėtis. L. Briedis rašė, kad istorinės paskalos byloja, jog moterys taip pat galėjo mėgautis seksualinės laisvės malonumais ir tai nebuvo smerkiama.

– Pasakojote, kad Jūsų lentynoje yra knygų, kurių vis neprisiruošdavote atsiversti, bet atsivertęs imdavote ir užkibdavote. Pavyzdžiui, taip buvo su Levo Tolstojaus „Ana Karenina“.

– Esu šios dienos žmogus, man patinka skaityti knygas, kurios kalba apie mane, mano artimus arba apie tai, ką pažįstu. Aš turiu daug knygų, bet vienu metu, viską perskaičius, iškilo klausimas – tai ką man dabar skaityti. Atsisukau į knygų lentyną, pasižiūrėjau į L. Tolstojų, „Aną Kareniną“ ir sakau: „Tolstojau, duodu tau vieno puslapio šansą.“ Dažnai taip darau – jei manęs knyga neįkvepia, neskaitau, pavyzdžiui, kaip Jurga Ivanauskaitė – kiek bandžiau skaityti, ėmiau tris knygas ir mečiau po kelių puslapių, nes, matyt, ne mano. Taigi pasiėmiau L. Tolstojų, atsiverčiau, perskaičiau tris eilutes ir supratau, kad čia mano ir L. Tolstojaus santykiai prasideda.

– Pelkė...

– Įklimpau smarkiai. Aš tą knygą perskaičiau su dideliu malonu, tik praversdamas kai kuriuos gamtos aprašymus. Man pasirodė, kad tai knyga apie visuomenę, kuri egzistavo tada, bet lygiai tokia pati visuomenė yra dabar. Pasikeitusios galbūt suknelės, nebėra korsetų, galbūt žmonės operoje šiais laikais nebeplepa tiek, kiek plepėdavo XIX a., bet intrigos, dvigubi standartai vyrams ir moterims ir t. t. – daugybė sluoksnių sutilpo toje L. Tolstojaus literatūroje.

Rekomenduoju, nes tai klasika, kuri moraliai nėra pasenusi, kaip kad nutiko su lietuvių literatūra. Tarkim, Igno Šeiniaus „Kuprelis“ arba Antano Vaičiulaičio „Valentina“ yra vieni baisiausių dalykų, ką galima pasiūlyti moksleiviams. Mums tą literatūrą kišo programa ir manau, kad tai labai blogas dalykas, – tokios literatūros mokiniams kišti negalima, nes tai ne apie tai, apie ką mums reikėtų mokytis, tai nuveda klaidingu keliu. Mus moko, kaip reikia kentėti, kaip sutaurinti skausmą, kančią ir t. t. Ir, svarbiausia, nieko dėl to nedaryti.  

– Gal vis dėlto yra lietuvių autorių, kuriuos mėgstate?

– Jūs mane neteisingai supratote. Aš kalbėjau apie tam tikro tipo literatūrą, kurioje labai ryškūs mūsų tautai būdingi, mano galva, netinkami, neteisingi psichologiniai aspektai, kurie iš tikrųjų ne padeda gyventi, o labai trukdo. Aš kalbėjau apie kančios motyvus, apie tą kryždirbystės kraštą, kuriame mes vis dar mėgstame save kankinti ir kančią, skausmą kažkodėl tauriname. Vis dar yra žmonių, kurie galvoja, kad reikia nešti savo kryželį. Aš galvoju atvirkščiai: jei įmanoma, jokio kryželio nešioti nereikia. Reikia gyventi gyvenimą, o ne kentėjimą. Žinoma, mūsų literatūra remiasi istorine patirtimi ir mes puikiai žinome, kad tautai nebuvo geresnių laikų negu dabar. Mes gyvename pačiu geriausiu laiku, nes mus visais laikais mus ujo, vaikščiojo skersai išilgai visi, kas galėjo, nuo kazokų iki Napoleono armijos.

Lietuvių literatūra turi puikių dalykų. Man labai gerą įspūdį paliko Romualdo Granausko „Rūkai virš slėnio“. Nors aš nesu kaimo aplinkos žmogus  ir gamtos aprašymus praverčiu, nors agrarinė literatūra ir agrarinė kultūra man labai svetima, man tai kosmosas, kažkoks kitas pasaulis, kuriame niekada negyvenau, bet „Rūkai virš slėnio“ kalba apie žmones. Taip pat didžiulį įspūdį, jau bebaigiant mokyklą, paliko „Balta drobulė“. Tai vienas tų kūrinių, kurį norėčiau dar kartą perskaityti. Dar labai skaniai suskaičiau „Silva Rerum“. Gal tai nėra mano gyvenimo knygos, bet man jos labai patiko.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close