captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. K. Oginskio gimimo metinės: jautėsi lietuviu, bet laiškus rašė prancūziškai

Negalima išskirti pagal laikotarpį, kada diplomatas, politinis veikėjas ir kompozitorius Mykolas Kleopas Oginskis jautėsi lietuviu, tačiau jis apie tai rašė savo laiškuose, pasakoja Rietavo Oginskių kultūros muziejaus direktorius Vytas Rutkauskas. Jis atkreipia dėmesį, kad laiškai buvo rašyti prancūzų kalba, kaip pridera to meto diplomatui, o juose taip pat nebūtų galima rasti nusistatymo prieš Lietuvos kaimynus lenkus.
Wikimedia Commons nuotr.
Wikimedia Commons nuotr.

Nors M. K. Oginskio veikla buvo itin svarbi, V. Rutkauskas LRT RADIJUI tvirtina, kad prireikė bene dešimtmečio, kol buvo pripažinta jo svarba ir daugiau išsiaiškinta apie pačią M. K. Oginskio asmenybę. Rugsėjo 25 d. minimo 250-osios šio diplomato ir kompozitoriaus gimimo metinės.

– M. K. Oginskis dažniausiai prisimenamas kaip kompozitorius, polonezo „Atsisveikinimas su tėvyne“ autorius, tačiau pats M. K. Oginskis, kiek teko domėtis, savęs kompozitoriumi net nelaikė. Kokius kitus svarbius jo nuopelnus išskirtumėte?

– Jo žodžiai „Saulėlydžio Florencijoje“ „jei ne tragiškas mano tėvynės likimas, gal aš ir būčiau tapęs kompozitoriumi“ pasako esmę. Visas jo gyvenimas buvo skirtas valstybei, ano meto tėvynei – Abiejų Tautų Respublikai. Juk jis nuo vaikystės tam ruoštas. Visi jaunystės metai tikslingai orientuoti į valstybės tarnybą.

Būdamas 21 metų jis tapo Seimo nariu. [...] Pakui, kaip pasiuntinys, ypač perspektyvus diplomatas, buvo nusiųstas į Hagą atstovauti valstybės interesams. Taip pat vykdė neformalią misiją Londone – derybos ypač reikšmingos tuo svarbiu laiku. M. K. Oginskis taip pat buvo vienas iš Tado Kosciuškos sukilimo vadovų Lietuvoje. Prieš tai – vienas iš aktyviausių valstybės valdymo reformų veikėjų.

Po T. Kosciuškos sukilimo – maištingas emigrantas. Jis vėl vykdė neformalią misiją, kai bendros valstybės jau nebuvo. M. K. Oginskis buvo deleguotas į Turkiją kaip diplomatas. Jo misija – pakeisti Turkijos poziciją dėl galimybių atkurti buvusią valstybę. 1811 m. Aleksandras I pritaikė amnestiją ir M. K. Oginskiui leido sugrįžti į savą kraštą.

Tuo metu buvo vykdomas tiesiog fantastiškas projektas dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) atkūrimo. Jis buvo pateiktas Aleksandrui I. Vyko daug dalykų, kurie išaiškėjo dešimtmetį tiriant archyvų medžiagą, buriant mokslininkų konferencijas.

– M. K. Oginskis gyveno sudėtingu istoriniu ir geopolitiniu laikotarpiu. Bendrą Lenkijos ir Lietuvos valstybę tada pasidalijo Prūsija, Rusija, Austrija. Už ką tuo metu kovojo pats M. K. Oginskis: bendros Lenkijos ir Lietuvos valstybės išlikimą ar labiau jautėsi lietuviu?

– Turbūt sudėtinga įvertinti. Pavyzdžiui, iki T. Kosciuškos sukilimo matyti aktyvi pozicija bendros valstybės atžvilgiu, nors T. Kosciuškos sukilime jis buvo vienas aktyviausių Lietuvos vadovybės narių. 1811 m. jis jau kalbėjo apie LDK atkūrimą. Tuo metu M. K. Oginskio veiksmai buvo labai aktyvūs būtent šiuo klausimu. Tai ypač reikšminga mums, Lietuvai.

Paties M. K. Oginskio pozicija dėl lietuvybės buvo išreikšta neformaliai – laiške, kuris buvo rašytas 1802 m. Aleksandrui I, M. K. Oginskis rašė – kilimo esu lietuvis. Laiške nebuvo nė žodžio lietuviškai – kaip ir dera valstybės veikėjui, viskas buvo rašoma prancūzų kalba. Galima rasti mums, Lietuvai, labai artimų sąsajų, nors nemanau, kad rastume kokią nors prieštarą prieš mūsų mielus kaimynus lenkus. Turime bendrą istoriją, bendrą paveldą.

– Dabar, kai minimi M. K. Oginskio metai, nemažai apie jį kalbame, bet ar tiesa, kad ilgą laiką M. K. Oginskis buvo primirštas?

– Vienareikšmiškai taip. Jeigu visų širdyse nebūtų skambėjęs „Atsisveikinimo su tėvyne“ polonezas, vargu ar mums būtų pavykę jį priminti. Nebūtų užtekę ir dešimtmečio, kad būtų prikeltas jo atminimas. Iš tiesų prireikė ištiso dešimtmečio, rimtų mokslinių tyrimų, kad būtų atskleista ši asmenybė.

Prisimenu pačią pradžią – prieš 11 metų stokojome istorikų dėmesio. Tada paguodė Lietuvos dailės muziejaus direktoriaus Romualdo Budrio žodžiai – ko jūs stebitės, pažiūrėkite, ar valstybiniame mūsų archyve, Oginskių bylose, rasite daug registracijos prierašų, kad kas nors iš mūsų istorikų tas bylas tyrinėja. Tokių istorikų tuo metu buvo vienetai. Per dešimtmetį, koordinuojant Ramunei Šmigelskytei-Stukienei, šias bylas ėmė tyrinėti ir Lietuvos, ir Baltarusijos istorikai – kokie atrasti lobiai, kaip atsiskleidžia asmenybės veikla.

M. K. Oginskio gimimo dienos proga penktadienį, rugsėjo 25-ąją, LRT kviečia į dokumentinio filmo „M. K. Oginskis. Pralenkęs laiką“ premjerą. Filmo autorė – Edita Mildažytė.  

Daugiau apie M. K. Oginskį LRT mediatekoje.

„Radijo paskaitos“

Dr. Ramunės Šmigelskytės-Stukienės paskaitos tikslas – peržvelgti M. K. Oginskio, kaip politiko, veiklos kelią, išryškinti jo turėtą valstybės viziją LDK padalijimų kontekste, kartu prisiliečiant prie sudėtingos asmens atsakomybės už valstybės likimą problemos. Politinė ir visuomeninė M. K. Oginskio veikla vis dar išlieka mažai pažinta. Tačiau gausūs archyviniai šaltiniai, dokumentinis LDK palikimas suteikia galimybių naujais duomenimis papildyti M. K.  Oginskio gyvenimo ir veiklos kelią, atskleisti jo politines pažiūras ir vertybines orientacijas.

„Santara“

Apie Oginskių šeimos pėdsakus Lenkijos mieste Siedlce pasakoja poetė Urszula Tom.

„Muzikinis pastišas“

„Muzikiniame pastiše“ – apie M. K. Oginskio muziką ir kitus talentus.

„Paskutinis polonezas Florencijoje“

Vidos Mikšytės radijo pjesė M. K. Oginskiui atminti. Režisavo autorė. 2015 m

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...