captcha

Jūsų klausimas priimtas

Korbinizmas – grėsmė Jungtinei Karalystei ar išsigelbėjimas?

Jungtinės Karalystės konservatoriai mano, kad naujas leiboristų vadas Jeremy Corbynas kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, šalies ekonomikai ir šeimai. Tačiau, anot Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesoriaus Tony Traverso, kad bet kuris iš šių teiginių būtų tiesa, J. Corbynas turėtų būti valdžioje, iki kurios jam dar toli. „Jo vadovaujama vyriausybė tikrai skirtųsi nuo tos, kurią turėjome pastaraisiais metais. Tačiau ar tai grėsmė nacionaliniam saugumui, ar šeimos vertybėms? Tai labai priklauso nuo politinių pažiūrų. Didelė dalis Leiboristų partijoje mato jį kaip išsigelbėjimą, tačiau visai nekeista, kad konservatoriai regi grėsmę“, – LRT RADIJUI sako T. Traversas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Grėsmė saugumui, ekonomikai ir šeimai

Jau daugiau kaip 100 metų kiekvieną trečiadienį Bendruomenių Rūmuose Didžiosios Britanijos premjeras atsako į parlamentarų klausimus. Šio seno ir triukšmingo ritualo dalis – savotiška žodinė dvikova tarp jo ir opozicijos lyderio.

Praėjusią savaitę prieš Davidą Cameroną pirmą kartą stojo naujai išrinktas leiboristų vadas Jeremy Corbynas. Padėkojęs jį parėmusiems partiečiams, J. Corbynas pareiškė manantis, kad atėjo metas suteikti galimybę klausinėti žmonėms, todėl jam skirtus šešis klausimus išsirinko iš 40 tūkst. elektroninių laiškų, kuriuos paprašyti atsiuntė piliečiai.

D. Cameronui teko kalbėti apie būsto krizę, mokesčius ir sveikatos apsaugą, tačiau jis nepraleido progos paminėti, kad leiboristais negalima pasitikėti. Dar daugiau, kaip po opozicinės partijos lyderio rinkimų socialiniuose tinkluose pareiškė Britanijos konservatoriai, – Leiboristų partija kelia grėsmę nacionaliniam saugumui, šalies ekonomikai ir šeimai.

Tačiau, pasak Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesoriaus, kurio pagrindinė tyrimų sritis yra Britanijos vidaus politika, Tony Traverso, kad bet kuris iš šių teiginių būtų tiesa, J. Corbynas turėtų būti valdžioje, o jam toli iki to, nes rinkimai tik po penkerių metų.

„Konservatoriams jo pažiūros nepriimtinos, bet juk jis oponentas. Manau, jo vadovaujama vyriausybė tikrai skirtųsi nuo tos, kurią turėjome pastaraisiais metais. Tačiau ar tai grėsmė nacionaliniam saugumui, ar šeimos vertybėms? Tai labai priklauso nuo politinių pažiūrų. Didelė dalis Leiboristų partijoje mato jį kaip išsigelbėjimą, tačiau visai nekeista, kad konservatoriai regi grėsmę. Turint omenyje, kaip skiriasi jų politinės pažiūros“, – kalba T. Traversas.

Pasak britų politologo, tokia reakcija gali būti paaiškinama tuo, kad šio tylaus, ilgą laiką britų politikos nuošalyje, savotiškame Sibire, buvusio socialisto pergalė daug kam buvo netikėta. Tačiau tai taip pat rodo, kiek žmonių jau seniai buvo išsiilgę tikros kairės.

„18 metų,1979–1997 m., leiboristai nebuvo valdžioje ir galiausiai susitaikė su labai centristine Tony Blairo politikos kryptimi, kad ten patektų. Manau, daugeliui partijos kraštutinės kairės sparne labai nepatiko T. Blairo vyriausybė. Jų nuotaikas dar labiau įtvirtino T. Blairo parama Irako karui. Taip atsirado didelė dalis žmonių partijoje ir už jos ribų, kurie norėjo tikros kairiųjų pažiūrų politinės partijos, prie kurios galėtų prisijungti“, – sako britų politologas.

Politikos atgyvena ar revoliucionierius?

Leiboristams pavasarį pralaimėjus parlamento rinkimus, tuometinis partijos vadovas Edas Milibandas atsistatydino, tad teko rinkti naują lyderį. Pakeitus taisykles, už tris svarus juose galėjo dalyvauti ir nepartiniai. Dešiniųjų spauda net ragino tai daryti konservatorius ir, išrinkus radikalu laikomą J. Corbyną, sužlugdyti leiboristų partiją.

Nors vos prieš tris mėnesius politiko pavardė atsidūrė kandidatų sąraše tik dėl to, kad keli jam nepritariantys parlamentarai iškėlė jo kandidatūrą, jų žodžiais, „diskusijai pagyvinti“. Politologas Ainius Lašas, Jungtinės Karalystės Bato universiteto lektorius, sako, kad daugelis partijoje ir ne tik partijoje į J. Corbyną žiūri per istorinę perspektyvą ir kalba apie partijos žlugimą. Be to, mano jis, J. Corbyno kandidatūra idealiai tinka Leiboristų partijos revoliucijai: „Per rinkimus jis gavo [beveik] 60 proc. balsų, o antras kandidatas – tik 20 proc. Tai žvėriškas skirtumas, akivaizdžiai rodantis, kad jį per Leiboristų partijos rinkimus palaikė praktiškai kiekvienas amžiaus ir socialinis sluoksnis. O tai rodo platesnę paramą jam ir jo idėjoms.“

Owenas Jonesas, jaunas rašytojas, populiarus kairiosios minties dienraščio „The Guardian“ apžvalgininkas, atvirai rėmė J. Corbyno kandidatūrą. „Korbinizmas drebina šalį“ – džiugiai skelbė jis „Youtube“ kanale, kur, artėjant leiboristų lyderio rinkimams, publikavo pokalbį su kandidatu po rytinio pabėgiojimo parke. Atsipalaidavusio, megztiniu ir šortais vilkinčio J. Corbyno O. Jonesas paklausė, ką atsakytų tiems, kurie mano, jog jis neturi jokių galimybių, nes yra dinozauras ir politikos atgyvena. Į tai J. Corbynas sureagavo – „atsakyčiau, kad reikia kuo mažiau asmeniškumų, ir kuo daugiau politikos“.

Jis mano, kad žmonėms jau pabodo asmenybių politika, kupina žvaigždiškumo ir stokojanti turinio. Pasak J. Corbyno, paprastiems žmonėms svarbu žinoti, kad yra alternatyva išlaidų mažinimo politikai, kad yra alternatyva šaliai, einančiai į karą JAV vardu, ir kad įmanoma rimtai ir atvirai diskutuoti apie aplinkos apsaugą.

J. Corbynui atrodo, kaip pats sako, moraliai nepriimtina, kad Britanijoje yra žmonių, kurie miega gatvėse, yra priversti prašyti išmaldos ir kad apskritai egzistuoja maisto bankai. Jis įsitikinęs, kad nemaža dalis pasiturinčiųjų irgi su tuo sutinka. J. Corbynas pasisako už didesnius mokesčius turtingiausiems, šalies geležinkelių ir energetikos įmonių nacionalizavimą, valstybinę sveikatos apsaugą ir socialinės apsaugos sistemą, kuri leistų tinkamai pasirūpinti senoliais. Taip pat už valstybės finansuojamą švietimo sistemą.

Anot politologo A. Lašo, tai, ką jis kalba, iš tiesų yra pakankamai šviežia ir ilgai negirdėta Jungtinės Karalystės politikos scenoje: „Žmonėms skauda dėl tam tikrų pokyčių. Vienas segmentas, paliktas būtent dėl šitų ekonominių reformų, globalizacijos, jaučiasi nesaugus, todėl šiems žmonėms tai priimtina. Antra dalis – tie, kuriems gana gerai sekasi, bet jie tiesiog kairesnių pažiūrų ir mano, kad visuomenė turi būti lygiateisė, turi dalintis, kad mokesčiai irgi turi būti subalansuoti, o ne tik padėti verslui ir žiūrėti į tą vieną procentą turtingiausiųjų.“

Idėjos vadinamos „korbinomika“

Antrąjį rugsėjo savaitgalį šalies žiniasklaida tiesiog sprogo. „Netikėčiausia pergalė Britanijos politikos istorijoje!“, „Politinio kvailumo aktas, prilygstantis nebent Romos imperatoriaus Kaligulos sprendimui paskirti arklį senatoriumi!“ – rašė jie.

Tuo metu naujasis opozicinės partijos lyderis mažyčiame Londono bare dėkojo jį palaikiusių profsąjungų atstovams. Pats alkoholio nevartojantis J. Corbynas sakė, kad tai buvo vilties, optimizmo ir socialinio teisingumo kampanija, bei žadėjo pokyčius. Kalbėdamas apie laisvą rinką, naujasis britų leiboristų lyderis naudoja žodį „žiauri“.

Oponentai jo idėjas apibendrina vienu žodžiu – „korbinomika“. Net socialistus intelektualus vienijanti Fabijaus draugija teigia, kad daugelis jo siūlymų yra paremti dogmomis ir kelia grėsmę žmonėms, kuriems siekia padėti. Esą tai padidins kainas, nedarbą ir būsto trūkumą.

Vis dėlto, nors J. Corbyno siūlomus sprendimus viešai parėmė 35 ekonomikos ekspertų grupė, tarp jų – ir įvairių universitetų mokslininkai, profesorius T. Traversas jį priskiria prie populistų: „Mes atsisakysime išlaidų mažinimo – tai yra populistinė idėja. J. Corbynas siūlo spausdinti pinigus ir didinti viešąjį sektorių, nedidinant mokesčių didžiajai visuomenės daliai. Tai tikrai populizmas ir keista bei sudėtinga politikos priemonė. Sutinku, kad jis ne toks populistas kaip „Syriza“ ar UKIP partija. Tai savotiškas kairysis populizmas, tik klausimas, ką galima su juo pasiekti esant valdžioje.“

Ne mažiau diskusijas audrina J. Corbyno užsienio politikos nuostatos. Jis yra ilgametis branduolinio nusiginklavimo aktyvistas, pasisako už reformas Europos Sąjungoje ir NATO, taip pat ragina karinius konfliktus spręsti taikiu būdu. Dėl to jam klijuojama Vladimiro Putino ir teroristų bičiulio etiketė.

A. Lašas sako, kad tai ne visai pagrįsta – be abejo, J. Corbynas yra socialistas, bet jo pažiūros sofistikuotos. Nes jis, pavyzdžiui, remia palestiniečių teisę į valstybę, bet neremia „Hamas“ ar kažko kito. Jis, pastebi politologas, tiesiog kalba apie tai, kad su teroristinėmis organizacijomis reikia kalbėtis. „Jei pasižiūrėsime į Didžiosios Britanijos ar Amerikos politiką, nesvarbu kokiam prezidentui esant, dauguma jų kalbėdavosi, palaikydavo dialogą. Taigi kritika, bandant jį parodyti kaip kažkokį absoliutų ekstremistą, atitolusį nuo realybės, yra šiek tiek iškreipta ir hipertrofuota“, – mano A. Lašas.

Politikas, kuris tiki tuo, ką šneka

Daugiau kaip tris dešimtmečius parlamente praleidusį J. Corbyną galima pavadinti profesionaliu politiku. Dvejus metus savanoriavęs Jamaikoje, J. Corbynas įstojo į Šiaurės Londono politechnikumą, bet studijų nebaigė. Kurį laiką dirbo profsąjungose, o 1983 m. buvo išrinktas į parlamentą ir buvo perrinktas jau septynis kartus.

Kad ir kiek radikalios jo idėjos, sunku paneigti, kad 66 metų J. Corbynas, inžinieriaus ir matematikos mokytojos sūnus iš vakarų Anglijos, visų pirma atrodo kaip tikras žmogus, kalbantis apie tikrus dalykus. Be kita ko, jis yra užkietėjęs daržininkas ir vegetaras, nevairuoja automobilio ir neseniai vedė trečią kartą. Bet apie tai nemėgsta kalbėti.

„Vienas esminių kriterijų yra autentiškumas – charizma, suderinta su autentiškumu. Dėl šito dažnai ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir Lietuvoje nusivilia rinkėjai, tai yra mato arba jaučia, kad politikai jiems tarsi meluoja, bando įsiteikti. O J. Corbynas yra to antipodas – jis atrodo kaip politikas, kuris tiki tuo, ką šneka. Ir tai pritraukia žmones“, – pastebi A. Lašas.

Visuomenės apklausos J. Corbynui kol kas nepalankios, ir, siekiant didesnio palaikymo, jam teks paklusti didžiosios politikos taisyklėms: vietoje pacifistinės baltos gėlės segtis raudoną aguoną minint karų aukas, giedoti „Dieve, saugok karalienę“ ir siekti už jį nebalsavusių valdžioje esančių leiboristų palaikymo.

„Pasidairę Europoje ir Amerikoje, pamatysime, kad į politinį lauką kyla autsaideriai. Kai kurie jų yra kairieji – kaip „Syriza“ Graikijoje arba „Podemos“ Ispanijoje. Daugelyje šalių – tai kraštutiniai dešinieji. Britanijoje mes turime po vieną abiejų – Škotijos nacionalistų partiją ir UKIP. O Donaldas Trumpas – Amerikoje. Tai signalai, kad vis didesnė elektorato dalis ieško kažko tikro, paprasto ir kitokio nei įprasta politika“, – sako T. Traversas.

Tačiau, jo nuomone, bėda ta, kad, esant valdžioje, tenka daryti daug kompromisų ir balansuoti: „Manau, kad daugelis šiuo atveju balsavo prieš išlaidų mažinimą, prieš karą. Dauguma tikriausiai balsavo už paprastą, vieno šuolio išsigelbėjimo politiką. Nesu tikras, kad realybėje tai įmanoma.“

„Jei širdis jums sako, kad tai reikia palaikyti, jums reikia širdies persodinimo“ – tokią žinią J. Corbyno rinkėjams siuntė buvęs Didžiosios Britanijos premjeras T. Blairas, raginęs judėti į priekį, o ne atgal. O naują lyderį išsirinkę leiboristai, jei ir netiki, kad J. Corbynas kada nors taps premjeru, panašu, kad tiki, jog, jei teks pralaimėti, tai kovojant dėl to, kas svarbu.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close