captcha

Jūsų klausimas priimtas

S. Paltanavičius: raudonuojančios musmirės skelbia grybautės pradžią

Lietuvoje – gražusis ruduo. Esame jau kitapus rudens lygiadienio, čia pat – bobų vasara. Rugsėjui liko savaitė, o rudens spalvų dar labai maža. Kada pagaliau pagels miškai, kada pagaliau pamatysime tikro rudens ženklus? Gali būti, kad visa tai išauš, rasis palengva, ne šalnoms paspaudus, ne žiemių vėjui papūtus.
K. Vanago (BFL) nuotr.
K. Vanago (BFL) nuotr.

Kol kas dar labai daug rudeniu nepatikėjusių gamtos vaikų. Labiausiai stebina šelmeninės kregždutės, nardančios virš ražienų. Tai ne pavieniai šios rūšies paukščiai – dalis jų dar neseniai iš lizdų išskridę jaunikliai. Kai švysteli saulelė, ore mirga vabzdžiai, tad kregždutėms lesalo pakanka.

Visą dieną dar plazda drugiai admirolai, po geltonuojančias svėres ir darželio žiedus laigo baltukai. Labai įdomu stebėti ore sudūzgiančius širšuolus, medžiojančius laumžirgius. O vakare jau tamsoje pamiškėje užgroja žiogai. Žiogas giesmininkas – labai muzikalus griežėjas, kuris nutyla tik nusileidus nakties vėsai.

Miškuose dar aidi tauriųjų elnių trimitai. Jų vestuvės buvo tradiciniu laiku – sakome „buvo“, nes dabar – jau paskutiniai jų akordai. Po savaitės šie garsai, skambantys nuo vakaro iki ryto, nurims. Žvėrys vėl sugrįš į savo girias ir ilsėsis – juk vestuvės juos gerokai nuvargino.

Elniams tylant, miškuose aidi grybautojai. Paskutiniai lietūs dar tikrai neatmerkė žemės, tačiau ši drėgmė pažadino per vasarą snaudusią grybieną. Kol kas grybų tiltų tikrai nėra, tačiau gausiai raudonuojančios musmirės skelbia grybarautės pradžią. Kol kas grybų gausiau lapuotynuose, žemumose.

Pirmieji grybai paprastai būna sveiki, nes grybiniai uodukai, kurių lervos vystosi juose, dar nespėja reaguoti į staiga atsiradusį naują maisto šaltinį. Taigi jau grybaujame – mums, lietuviams, šis užsiėmimas yra kraujyje. Žinoma, dar reikėtų įgyti ir tvarkos, švaros ir ramybės gamtoje genų. Patikėkite, to reikia dabar, o jeigu neišmoksime būti tvarkingi – reikės ir ateityje.

Ryte iš pelkių kyla gervės. Paprastai jų pulkai skaidosi, pasklinda po plačias apylinkes. Panašiai vakarais iš ežerų maitintis į laukus lekia antys, o rytais girgsi žąsys. Pilkosios žąsys iš Žuvinto jau skrenda į žiemavietes, o iš šiaurės pradėjo keliauti baltakaktės ir želmeninės žąselės, kurios apsistos ir ilsėsis mūsų ežeruose. Žinoma, jos žoliaus ražienose ir želmenyse.

Ar visada laukiniai paukščiai – tik problema, kaip bando teigti kai kas? Ar jie nėra savo namuose, kuriuose norime gyventi ir mes? Kodėl ten norime būti tik vieni? O jeigu taip įvyktų – ar norėtume tokios gamtos?

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...