captcha

Jūsų klausimas priimtas

N. Bourriaud: gimiau prancūzu, bet nebesu tikras, ar esu prancūzas

Tapatybė nėra duotybė, ji nėra suteikiama – yra tam tikros kultūrinės įtakos, bet pačius svarbiausius dalykus mes įgyjame per patirtį, LRT KLASIKAI sako garsus prancūzų meno kritikas Nicolas Bourriaud. „Svarbu suvokti, kad mano tapatybė nėra baigtinė, galutinė, nekintama, tai yra kažkas, kas drauge su manimi auga. Taigi, aš gimiau prancūzu, bet dabar nesu tikras, ar esu prancūzas. Esu daug sudėtingesnis nei ši sąvoka. Ir tai yra gerai“, – įsitikinęs 10-osios Kauno bienalės kuratorius.
R. Ščerbausko nuotr.
R. Ščerbausko nuotr.

– Labai malonu, kad atvykote į Kauno bienalę, nors turite daugybę kitokios veiklos. Kaip pasirenkate, kur vykti, su kokiais projektais dirbti ir kokios idėjos šiuolaikiniame mene Jus dabar labiausiai domina?

– Dirbdamas renkuosi kontekstą, taip pat reikšmės turi ir žmonių troškimai, lūkesčiai. Kartais būna taip, kad tiesiog gaunu pasiūlymą, esu įtikinėjamas dirbti, tada mąstau pats, ką čia galėčiau nuveikti, plėtoju idėją. Kaskart tai suteikia galimybių patirti vis kažką nauja, naujus horizontus. Tai – darbas, neatsiejamas nuo kelionių. Klajokliška veikla. Ir tai man labai patinka.

– Ko gera, šiandien, kai globalizacija tapo įprastu reiškiniu, geografinė vieta veiklai nebeturi tokios reikšmės, kokią turėdavo anksčiau?

– Geografija tebeturi reikšmę, bet tik tam tikra prasme. Mano paties požiūriu, aš turiu du priešus. Vienas jų – tai pasaulio standartizavimas, suvienodėjimas, kurį atnešė globalizacija, o kitas priešas – griebimasis nacionalizmo, fundamentalizmo, kultūrinio fundamentalizmo. Taigi, man regis, privalome atrasti trečią kelią tarp šių dviejų pasirinkimų. Ne, aš daugiau nebetikiu tautomis, bet tikiu miestais, tikiu vietos bendruomenėmis, ir, mano manymu, jų vaidmuo daug svarbesnis nei tautų.

– Ką turite omenyje kalbėdamas apie kultūrinį fundamentalizmą?

– Tai vis tas tapatybės ieškojimas, tarsi tai būtų pats svarbiausias dalykas. Tapatybė nėra duotybė, ji nėra suteikiama. Yra tam tikros kultūrinės įtakos, bet pačius svarbiausius dalykus mes įgyjame veikdami, gyvendami per įgyjamas patirtis. Svarbu suvokti, kad mano tapatybė nėra baigtinė, galutinė, nekintama, tai yra kažkas, kas drauge su manimi auga. Taigi, aš gimiau prancūzu, bet dabar nesu tikras, ar esu prancūzas. Esu daug sudėtingesnis nei ši sąvoka. Ir tai yra gerai.

– Ar Jūs sakote, kad šiuolaikinis menas taip pat turėtų įtraukti socialinius, politinius kontekstus?

– Nėra meno kūrinio, kuris nebūtų įtraukęs socialinių ar politinių klausimų. Nuo pat laikų pradžios (netgi piešiniuose Lasko ar Altamiros urvuose) galime atrasti sociopolitinių požiūrių apie tai, kaip žmonės drauge gyveno ir kaip sugyveno. Taigi kiekvienas meno kūrinys tai turi, ir sunku to išvengti.   

– Kauno bienalėje rengiate parodą „Gijos: fantasmagorijos apie atstumą“. Apie kokį atstumą kalbate?

– Manau, kad visų pirma tai atstumas, kurį globalizacija šiek tiek panaikino. Štai todėl aš įtraukiau žymaus vokiečių meno istoriko Aby Warburgo citatą, pasakytą 1930-aisiais, kad telegrafas ir apskritai visos telekomunikacijos griauna kosmosą. Tai labai įdomus pradžios momentas.

– O kaip Jūs manote, ar griauna?

– Ne, mano nuomone, mes tiesiog turime naują supratimą, naują suvokimą apie atstumą. Internetas ir apskritai viso mūsų kasdienio gyvenimo skaitmeninimas – dabar mes atstumą jaučiame visiškai skirtingai, visiškai kitaip, nei jis buvo jaučiamas mūsų tėvų ar senelių. Šis atstumo išgyvenimas yra absoliučiai naujas. Ir menininkai taip pat įtraukia šią naują idėją apie geografiją – tai, kas yra čia, ir tai, ko čia nėra, kas yra toli. Taigi dabar mes turime absoliučiai kitokį supratimą apie atstumą, nei jis buvo suvokiamas prieš tris dešimtis metų.

– O ar jis – fantasmagoriškas? Ir kiek fantasmagoriškas, jei taip?

– Fantasmagorija šiuo atveju labiau kaip forma. Ji atsirado XVIII a. pabaigoje Paryžiuje, tikrai keisti žmonės eksperimentuodami stengėsi išrasti naujas reginių, vaizdų rūšis. Ir ši forma yra beveik kaip  performansas, „happeningas“, ji turi bendras šaknis su kinu ir menu apskritai. Kaip forma, fantasmagorija aš nepasitikiu. Bet metų metus dirbau su fantasmagorija, kaip sąvoka. Kaip sakė vokiečių filosofas Benjaminas Walteris (gal net ne visai filosofas, o labiau rašytojas, individualus mąstytojas, kaip save apibūdindavo), kiekviena civilizacija sukuria tam tikrą savo globalų vaizdą, įvaizdį, kurį jis ir vadino fantasmagorija. Ir tai labai įdomu – jis dirbo su XIX a. Paryžiumi, bandė paaiškinti, kad kiekviena to meto Paryžiaus detalė kuria tą vaizdinį, arba, kitaip tariant, dirbo ta kryptimi kurdamas to meto civilizacijos vaizdinį – tai buvo Apšvietos, Švietimo epochos, civilizacija, atsiranda elektra, ir taip toliau, ir taip toliau.  Taigi tai iš tikrųjų yra mūsų pačių projekcija. Tai taip pat yra ta forma, apie kurią noriu kalbėti.

– Kaip, Jūsų nuomone, tas globalus vaizdinys, apie kurį kalbate, atrodo XXI amžiuje?

– Įdomu tai, kad tas vaizdinys yra sutrupėjęs į šipulius, į tūkstančių tūkstančius dalelių. Nes mes vis mažiau esame linkę į komunikaciją, vis labiau linkstame ne bendrauti, o naršyti, ieškoti informacijos internete, viskas tampa labai fragmentiška. Manau, kad menininkai kreipia dėmesį į mūsų patirčių fragmentiškumą. Faktas tas, kad mes daugiau nebesusiduriame su globalizmu, išskyrus tuos atvejus, kai kalbame apie planetą: globalinį atšilimą, ekologines problemas, pabėgėlių problemas – visa tai, kas yra globalu. Bet dažniausiai tai, ką mes patiriame, – fragmentuotą vaizdą, kurį sudaro tūkstančių tūkstančiai atvaizdų, sukuriamų kasdien. Tiesą sakant, niekada iki šiol žmonijos istorijoje nebuvo tiek daug vaizdų, tiek daug informacijos. Mes esame persunkti to neaprėpiamo vaizdų ir informacijos kiekio – to, kas kasdien cirkuliuoja mūsų mobiliuosiuose telefonuose,  internete ir t. t. Tai – nauja situacija, naujas kontekstas, ir menininkai šiandien kurdami kalbą apie jį ir kelia klausimus.

– Viena svarbiausių Kauno bienalės temų yra būtent komunikacija, apie kurią prabilote. Kaip manote, ar šiuolaikinis menas yra įgalus kalbėti taip, kad būtų suprastas taip, kaip kūrėjas, siųsdamas kažkokią žinią, ir norėjo būti suprastas? Juk galimybės interpretuoti siunčiamą žinią, priklausomai nuo mūsų pačių patirčių, požiūrių ir išsilavinimo, yra didžiulės. Ar šiuolaikinis menas gali sėkmingai komunikuoti?

– Manau, kad menas visada buvo komunikacijos priešas. Jis niekada nėra susijęs su funkcija nusiųsti žinią, nes žinia pati savaime yra forma. Tai tave tiesiog įpareigoja mąstyti kitaip, o ne mąstyti apie tai, kokia žinia yra siunčiama. Kita vertus, tai gali kviesti apmąstyti ir tai, ką man gali duoti šis keistas reginys. Kaip jis mane įgalina mąstyti kitaip apie pasaulį apskritai? Tiesą sakant, menas tam tikra prasme yra darbastalis gyvenimui redaguoti. Mūsų realybė, mūsų kasdienis gyvenimas yra tarsi scenarijus, filmas, kuriame mes visi gyvename. Pavyzdžiui, įstatymai yra šio scenarijaus pavyzdys. Skirtingose šalyse, skirtingose kultūrose esi įpareigotas kažką daryti, kažkaip elgtis arba tau kažkaip elgtis neleidžiama, ir panašiai. Visa tai skiriasi skirtingose šalyse. Menas visada buvo tas, kuris šiuos scenarijus permąsto. Siūlo alternatyvas kasdieniam mūsų gyvenimui, kuriame galbūt esame įstrigę. Taigi šiuo atžvilgiu menas yra visuomet politiškas, nes jis palaiko idėją, kad tie mūsų scenarijai, kad realybė nėra kažkas nepajudinamai stabilaus, kad ją galima keisti, ji gali būti kitokia, nei yra dabar.

– Šiuolaikinio meno auditorija nėra masinė. Ar tai reiškia, kad didžioji visuomenės dalis yra užstrigusi, jei nesidomi šiuolaikiniu menu ir menu apskritai?

– Visų pirma, Vakarų Europoje, Amerikoje menas ima tapti masinės industrijos dalimi, ir aš nesu tikras, ar tai yra gerai, nes nemanau, kad masės mąsto. Tik individai, tik asmenybės mąsto. Tu mąstai, kaip asmuo, bet kaip masių sudedamoji dalis mes nemąstome. Taigi masės, pagal apibrėžimą, yra kvailos. O mene labai svarbu tai, kad jis kalba tau, kaip asmenybei. Jis nekalba  žmonių susirinkimui, masėms, auditorijoms. Jis kalba individualiai. Tai yra tavo, kaip individo, turinčio savo unikalią istoriją, tik tau būdingą jautrumą, asmeninė patirtis. Būtent tai stoja prieš meno kūrinį. Meno kūrinys kalba vienam žmogui. Ir šiandien tai yra kažkas labai neįprasta – juk visa dažniausiai yra skirta masinei auditorijai, yra masinė produkcija. Bet ne menas.

– Taigi menas – labai individualus patyrimas. Kita vertus, kokią reikšmę tuomet įgyja autoritetai, meno kritikai?

– Kritikai yra intelektualiniai autoritetai. Jie kuria komentarus apie tai, ką mato. Tiesą sakant, menininkas, jei būtų tenisininkas, aikštelėje „servuotų“, o kritikas priimtų „servą“ ir kamuoliuką atmuštų atgal. Tai reikalauja specifinio talento.

– Jūs tarsi atliekate abiejų vaidmenį.

– Ne visai. Nesu menininkas, niekada nenorėjau būti menininku. Mano pozicija – būti tarp šių dviejų polių.

– Pasiųsti kamuoliuką ir jį atmušti tuo pačiu metu būtų sudėtinga. Ar gali mene teorija ir praktika eiti išvien?

– Jie vienas kitą papildo. Teorija yra kažkas, ko tau nebūtinai reikia norint, kad meno kūrinys paliestų ar kad galėtum jį apmąstyti. Teorijos nereikia norint būti sau ištikimam ir nuoširdžiam. Teorija nebūtina siekiant išlikti atviram ir nebūti užvaldytam savo paties išankstinių nuostatų apie pasaulį. Turi būti atviras. Žinote, menas – tai tarsi nauji akiniai, kurie šiek tiek deformuoja įprastą mūsų mąstymo būdą apie tai, kas egzistuoja. Būti meno kritiku arba kuratoriumi – tai reiškia dėvėti daugybę įvairiausių akinių visą laiką. Nuolat. Ir patirti skirtingas realybes.

– Manau, kad bus klausytojų, kurie sakys, jog šiuolaikinio meno neįmanoma suprasti.  Ką jiems atsakytumėte?

– Šiuolaikinis menas yra toks menas, kuris kuriamas šiais laikais, dabar. Štai ir viskas. Daug paprasčiau suprasti meną, sukurtą tais laikais, kuriais žmogus ir pats gyvena. Pavyzdžiui, jei supranti Boticelli, tai reiškia, kad skyrei laiko ir pastangų studijoms, žinioms įgyti. Antraip Boticellio nesuprasi, jo kūryba pernelyg  sudėtinga, jo kūriniuose slypi daugybė reikšmių sluoksnių, nuorodų į įvairiausius dalykus, apie kuriuos mes nebeturime supratimo. Taigi, norėdamas suprasti Boticellį, privalai studijuoti, antraip galėsi tik apsimesti, kad jį supranti, bet iš tikrųjų nesuprasi. Tai galioja bet kokiai meno rūšiai, bet kokiam istorijos laikotarpiui.  Lygiai taip pat gali suvokti prasmes, pajusti kažką labai stipriai, susidūręs su šiuolaikinio meno kūriniu šiandien, lygiai taip pat, kaip ir Rembrandtu. Procesas – lygiai toks pat. Tarp jų skirtumo nėra.

– Taigi pojūčiai eina drauge su intelektualinėmis pastangomis?

– Žinoma. O kaip mūsų pačių gyvenimas? Ar manote, kad tik jaučiate, bet niekada nemąstote? Tai neįmanoma. Arba tuomet tiesiog esate kvailiai. Viskas taip pat ir mene – jauti, mąstai... Tai – gyvenimas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...