captcha

Jūsų klausimas priimtas

Nuo sovietų svarbiausią žydų istorijos medžiagą išgelbėjo lietuvis

Vilnius 1925 m. buvo ideali vieta atidaryti žydų mokslo institutą JIVO, sako dabartinis Niujorke veikiančio instituto direktorius Jonathanas Brentas. Vėliau institutas susidūrė su sunkumais: šaltinius iš pradžių norėjo sunaikinti naciai, todėl juos teko slėpti, o paskui medžiagą nuo sovietų agresijos išgelbėjo lietuvis bibliotekininkas.
S. Žiūros (BFL) nuotr.
S. Žiūros (BFL) nuotr.

„Taigi visa ta medžiaga, kuri buvo išsaugota nuo nacių, turėjo būti sunaikina sovietų. Tačiau bibliotekininkas lietuvis Antanas Ulpis, nusprendė, kad ją reikia išsaugoti. Tai buvo neįtikėtinai drąsus poelgis. Jis kartu su kolegomis paėmė sunaikinti paruoštas knygas ir paslėpė Knygų rūmų rūsiuose. Ten knygos išgulėjo nuo 1948 m. iki 1988 m. A. Ulpis mirė 1987-aisiais, taip ir nesužinojęs išsaugotų knygų ateities“, – LRT RADIJUI sako J. Brentas.

Profesorė Cecile Kuznitz iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Bardo koledžo tvirtina, kad būtent paprasti žmonės labiausiai prisidėjo prie medžiagos rinkimo pačioje pradžioje, nors instituto veiklos istorijoje galima rasti ir garsių pavardžių, pavyzdžiui, Alberto Einsteino ar Sigmundo Freudo.

Turėjo būti įkurtas Berlyne

„JIVO pastatas nė trupučio nepriminė jidiš įstaigų, mano matytų Niujorke. Anos dažniausiai glaudėsi ankštose, niūriose ir aplūžusiose patalpose. Vieta, kurioje buvo įsikūręs JIVO, – graži aplinka, modernus dizainas, spindinti švara – viskas kažką bylojo. Mano nuomone, tai rodė, kad JIVO – aukšto lygio įstaiga, o ne kokia skylė, kad ji skleidžia savitumą ir kokybę. Netgi dar daugiau – JIVO – ne aptriušusi praeities liekana. Veikiau – rytdienos reiškinys“, – taip knygoje „Iš tos vietos ir laiko“ prisiminimais dalijasi istorikė ir rašytoja Lucy Dawidowicz, kuri 1938 m. iš Niujorko atvyksta į Vilnių, jidiš vadintą „Vilnia“, studijuoti žydų istorijos ir jidiš kalbos.

Būtent Vilnius tuo metu buvo svarbiausias jidiš kalbos ir kultūros centras pasaulyje. Vilniuje skambėjusi jidiš tapo kalbos epicentru, kai JIVO suformavo jidiš rašybos normas ir davė pradžią šiuolaikinei kalbos lingvistikai. C. Kuznitz pasakoja – nors idėja kurti institutą jidiš moksliniams tyrimams gimė Pirmojo pasaulinio karo metais, JIVO buvo įkurtas 1925 m., nes kaip tik tuomet aiškiai susiformavo jidiš kultūra.

„Mano nuomone, JIVO buvo įkurtas būtent 1925-aisiais, nes kaip tik tuo metu, pokariu, ėmė plėtotis jidiš kultūra – galima kalbėti apie jidiš spaudos, literatūros plėtrą. Tuo metu jidiš kalbos aktyvistai siekė kurti sekuliarių mokyklų tinklą, kuriose nuo vaikų darželio iki vidurinių mokyklų būtų dėstoma būtent jidiš kalba. Taigi šiuo požiūriu jidiš tyrimų institutas buvo matomas kaip svarbus elementas jidiš kultūrai, kuri jau tuo metu buvo gana gerai išsivysčiusi“, – LRT RADIJUI sako C. Kuznitz.

Jos teigimu, pirmiausia institutą planuota atidaryti Berlyne. Būtent ten 1924 m. gimė idėja įkurti tokį institutą. Kai viešai buvo iškelta ši idėją, aktyviausio palaikymo ji sulaukė iš Vilniaus. Pasak profesorės, įdomu ir tai, jog tuo metu vilniečiai taip pat sutiko, kad pagrindinė JIVO būstinė turėtų būti įkurta Berlyne, bet labai greitai paaiškėjo, kad Vakarų Europoje šis jidiš mokslo institutas nebuvo taip palaikomas, kaip Rytuose. „Tad galima sakyti de facto, nepriėmus formalaus sprendimo, tapo aišku, kad didžiausias palaikymas JIVO institutui yra Vilniuje ir taip natūraliai Vilnius tapo centrine JIVO būstine“, – pasakoja C. Kuznitz.

Vilnius buvo svarbus ne dėl traukos, o dėl kalbos

Istoriko Ilja Lemperto tvirtinimu, Vilnius tarpukariu buvo vienas iš nedaugelio civilizuotų jidiš kalbos centrų. Jis akcentuoja, kad Varšuvoje žydai kalbėjo lenkiškai, Niujorke – angliškai, o Vilniuje – tūkstančiai žmonių kalbėjo jidiš. Istorikas priduria, kad, žlugus Rusijos imperijai, Vilniuje atsiranda labai svarbūs jidiš centrai. Vienas iš jų – JIVO, kuris, anot I. Lamperto, svarbus dėl savo provincialumo.

„Atsiranda mokyklos, kuriose dėstoma jidiš kalba, reikia vadovėlių, mokytojų. Nuostabios mokyklos – nėra mokytojų. Kas eina mokyti? Rašytojai, inteligentai – geriausi, labiausiai išsilavinę, populiariausi žmonės. Reikia vadovėlio? Atsiranda jidiš institutas, kuris iki šiol labai garsus, bet viena iš pagrindinių, pirminių užduočių buvo paruošti tuos vadovėlius. Jidiš institutas atidaromas Vilniuje, filialas – Niujorke, skyriai – Varšuvoje, Paryžiuje ir kitur. Taip įvyksta, nes Vilnius yra ne traukos, o kalbos centras“, – nurodo istorikas.

Nemažai ekspertų sutinka – galimas daiktas, kad JIVO Vilniuje 1925 m. nebūtų atidarytas, jei ne vienas aktyviausių jo kūrėjų ir vadovų, kalbininkas Maxas Weinreichas. Pasak šiandienio JIVO vadovo J. Brento, baigęs mokslus užsienyje, M. Weinreichas į Vilnių parsivežė naujų idėjų ir beprotiškai tikėjo, kad būtent šioje Rytų Europos dalyje gali susikurti stipriausias ir didžiausias jidiš kalbos centras.

„Vilnius buvo ideali vieta atidaryti tokį institutą. Šis miestas tikriausiai turėjo didžiausią žydų mokslininkų koncentraciją pasaulyje. JIVO Vilniuje tapo centrine būstine ir dėl to, kad M. Weinreichas buvo toks aktyvus. Žmonės iš tiesų jautė, kad JIVO yra jų institutas. Pavyzdžiui, Berlyne JIVO nebūtų buvęs apsuptas tokios aplinkos, kokią turėjo Vilniuje. Vienas iš instituto tikslų buvo pakelti žydų sąmoningumą apie žydų tautos istoriją“, – tikina J. Brentas.

Jo teigimu, būtina suprasti, kad iki 1925 m. nebuvo žydų istorijos – buvo tik religinė žydų istorija, bet nebuvo žinoma, kaip plėtojosi žydų gyvenimas per šimtus metų istorijoje. J. Brentas pasakoja, kad pirmieji žingsniai, kurių ėmėsi JIVO, – surinkti medžiagą, kuri padėtų atsakyti į klausimus. „JIVO Vilniuje egzistavo labai trumpus 14 metų. Bet per tuos metus institutui pavyko sukaupti didžiausią archyvą pasaulyje, aptariantį žydų gyvenimą. Tikslas nebuvo tiesiog sukurti archyvą, buvo svarbu ir jį studijuoti, kad žydų istorija ilgainiui būtų aprašyta“, – sako J. Brentas.

JIVO dirbo mokslininkai ir iš Paryžiaus, ir iš Niujorko

M. Weinreichas, Zalmanas Reizenas, vėliau – ir Zelikas Kalmanovičius buvo pagrindiniai Vilniuje įsikūrusio instituto mokslininkai ir administratoriai. Nors JIVO daugiausia palaikymo sulaukė Rytų Europoje, viso pasaulio jidiš kalbantys mokslininkai aktyviai bendradarbiavo su institutu. JIVO palaikymo sulaukė ir iš tokių garsių žmonių, kaip S. Freudas ar A. Einsteinas. Nors tiesiogiai ir neįsitraukė į JIVO veiklą, jie buvo instituto garbės prezidiumo nariai. Pasak C. Kuznitz, vis dėlto milžinišką indėlį į JIVO įnešė paprasti vietos gyventojai.

„JIVO sulaukė didelio palaikymo iš paprastų žmonių – žydų moterų ir vyrų, kurie nebūtinai turėjo aukštąjį išsilavinimą, tačiau jie buvo pasiryžę padėti ir prisidėti prie JIVO veiklos, rinkdami dokumentus ar kitokią medžiagą. JIVO siekė sukurti ryšius su taip vadinamaisiais zamleriais – rinkėjais. Jie ragino žmones rinkti ir siųsti medžiagas, būtent taip ir buvo surinktas JIVO archyvas. Labai dažnai į darbą buvo įtraukiami moksleiviai. Jie eidavo pas kaimynus, vyresnius žmones ir klausdavo apie švenčių tradicijas, ar pavyzdžiui, kaip ištarti vieną ar kitą žodį“, – sako C. Kuznitz.

Pasak jos, surinktą medžiagą žmonės siųsdavo į Vilnių, tačiau daugelis pokario laikais gyveno skurdžiai ir kartais žmonės negalėdavo nusipirkti pašto ženklų ir atsiųsti surinktos medžiagos į Vilnių, tam prireikdavo laiko. „Kai dirbau JIVO archyvuose Niujorke, susipažinau su į JAV emigravusiais vilniečiais. Visi dirbę JIVO žmonės kalbėdavo, koks svarbus jiems buvo šis institutas, nors tuo metu jie buvo jauni studentai, o ne mokslininkai. Iš jų sklido pasididžiavimas institutu, kuris veikė Vilniuje. Žmonės sakydavo, kad įspūdį darydavo vien užėjimas į pastatą“, – prisimena C. Kuznitz.

JIVO tuometiniame Vilniuje buvo įsikūręs naujoje miesto dalyje, dabartinėje Vivulskio gatvėje. Kelių aukštų pastate buvo įrengtos saugyklos, archyvai, parodų salės, viešoji skaitykla. Pavyzdžiui, skaitykloje kiekviena darbo vieta turėjo atskirą stalinę lempą, ko tuomet nebuvo pagrindinėse Niujorko viešosios bibliotekos skaityklose. Institute buvo sudarytos keturios mokslo sekcijos: filologijos, istorijos, ekonomikos ir statistikos, psichologijos ir pedagogikos. Jose dirbo žymiausi mokslininkai, gyvenę ne tik Vilniuje, bet ir Varšuvoje, Berlyne, Rygoje, Paryžiuje, Niujorke. 1935 m. JIVO įsteigė aspirantūros studijas. Tai šiandien prilygtų magistrantūros programai.

Kai kurie Vilniaus mokslininkai apie JIVO nežinojo

Nors buvo bandoma užmegzti kontaktus su nežydų mokslininkais, tai padaryti taip lengva nebuvo. Pavyzdžiui, viename iš tarpukario metais išlikusių laiškų lenkų mokslininkas savo kolegai apgailestauja, kad, nors JIVO pritraukė šimtus žydų mokslininkų iš viso pasaulio, tačiau dalis Vilniaus mokslininkų net nežino, kad toks institutas egzistuoja jų mieste.

„Institutas buvo labai garsus. Apžvalga, laikraštis buvo leidžiamas Kaune. Tai buvo žydų laikraštis, bet leistas lietuvių kalba. [...] Ką mes tikrai turime išsaugoję, tai „JIVO letter“. Jie kas mėnesį leido tokį mėnesinį žurnalą. Tai buvo akademinis institutas. Jis labai domėjosi filologija ir visais mokslais“, – sako Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Nacionalinio publikuotų dokumentų archyvinio fondo skyriaus vyriausioji bibliografė Kristina Dūdaitė.

Bibliotekos judaikos skyriuje yra išlikę ir dalis JIVO leidinių ar institute saugotų knygų, tačiau, palyginti su prieš karą sukauptais archyvais, jų bibliotekoje tik vienas kitas. „Mūsų fondas – bendras judaikos. Nėra išskyrimo, kas priklausė JIVO, nes reikėtų atskiro ir ganėa didelio darbo. Kam priklausė knyga, nustatome pagal antspaudus (jei tose knygose, žinoma, tie antspaudai dar išlikę). Vieni žmonės iš Niujorko sakė – būtų ateities svajonių biblioteka, jei viską pavyktų suskirstyti, kas kam priklausė“, – sako K. Dūdaitė.

JIVO sukauptą medžiagą saugojo įvairiais būdais

Nemaža dalis JIVO sukauptų medžiagų dabar saugoma Niujorke, tačiau didelė dalis knygų, dokumentų, buvo sunaikinta per Antrąjį pasaulinį karą, kai 1941 m., naciams užėmus Lietuvą, JIVO veikla iki tol buvusiame pasaulinio garso jidiš centre buvo negrįžtamai sustabdyta. JIVO vadovas J. Brentas sako, kad, nors sunaikintų archyvų skaičius nėra žinomas, JIVO šiandien gali didžiuotis per karą įvairiais būdais išsaugotomis medžiagomis.

„Kai naciai užėmė Vilnių, vertingiausi sukaupti archyvai nacių nurodymu buvo pervežti į Frankfurtą. Buvo suburta žydų grupė, vadinama „papir brigade“, kuri turėjo atrinkti knygas ir svarbiausius dokumentus. Medžiaga, išsiųsta į Frankfurtą, buvo JAV kariuomenės surasta po karo. Tačiau patys žydai, kurie rinko medžiagas naciams, paslėpė didžiąją dalį tų medžiagų, kurios jų manymu, buvo pačios vertingiausios. Jie slapta išgabeno tas medžiagas iš JIVO pastato ir paslėpė gete“, – pasakoja J. Brentas.

Jo teigimu, dalį medžiagų žmonės perdavė savo ne žydų kilmės draugams. Kai karas pasibaigė ir naciai paliko Vilnių, 1944 m. liepą poetai Šmerelis Kačerginskis ir Abroamas Suckeveris grįžo į Vilnių ir pradėjo ieškoti visų tų medžiagų, kurias buvo paslėpę. Daugelį jų surado. Poetai pradėjo naujo žydų muziejaus steigimą Vilniuje, kuriame buvo planuojama saugoti visą surinktą medžiagą, bet 1948-aisiais sovietai uždarė visas žydų institucijas, o muziejui buvo liepta sunaikinti archyvus.

„Taigi visa ta medžiaga, kuri buvo išsaugota nuo nacių, turėjo būti sunaikina sovietų. Tačiau bibliotekininkas lietuvis A. Ulpis, nusprendė, kad ją reikia išsaugoti. Tai buvo neįtikėtinai drąsus poelgis. Jis kartu su kolegomis paėmė sunaikinti paruoštas knygas ir paslėpė Knygų rūmų rūsiuose. Ten knygos išgulėjo nuo 1948 m. iki 1988 m. A. Ulpis mirė 1987-aisiais, taip ir nesužinojęs išsaugotų knygų ateities“, – sako J. Brentas.

C. Kuznitz: kai kurie mokosi, kad išsaugotų kalbą gyvą

Antrasis pasaulinis karas nusinešė ne tik milijonų žydų gyvybių, tačiau Rytų Europoje nepataisomai sunaikino šimtmečius gyvavusią kultūrą. Vilniuje, kaip ir daugelyje kitų Europos vietų, staiga nustojo skambėti plačiai vartota jidiš kalba. Prieš karą 11–13 mln. žmonių kalbėjo jidiš. Šiandien, skaičiuojama, liko vos milijonas jidiš aktyviai kalbančių žmonių.

Tai – holokaustą išgyvenę ir savo gimtosios kalbos nepamiršę žmonės. Taip pat – nemaža dalis chasidų – religingų žydų bendruomenių. Daugiausia JAV ar Izraelyje, kurios kasdienėje kalboje vartoja jidiš ir savo vaikus leidžia į jidiš kalbos darželius ar pradines mokyklas. Pasak C. Kuznitz, jaučiamas didelis susidomėjimas jidiš kalba.

„Jidiš vaidmuo po Antrojo pasaulinio karo dramatiškai pasikeitė, tačiau šiandien jaučiamas didelis susidomėjimas. Kai kuriems žmonėms jidiš tapo simboliu, kuris primena jų praeitį – Rytų Europą prieš Antrąjį Pasaulinį karą. Daliai žmonių jidiš simbolizuoja sekuliarią žydų kultūrą, kuri galbūt yra priimtinesnė nei kultūra, besiremianti sionizmu ar religine tradicija. Taigi iki šiandien daug žmonių susidomėję jidiš kalba, nors galbūt jos nemoka, tačiau jiems patinka jidiš muzika ar tiesiog jos skambesys“, – tvirtina C. Kuznitz.

Ji priduria, kad yra mažesnė grupelė žmonių, kuri rimtai siekia išmokti jidiš, kad galėtų atlikti tyrimus ar kad išlaikytų šią kalbą gyvą. Profesorė pateikia pavyzdį, kad Niujorko valstijoje visai neseniai 20–30 metų žmonės atidarė fermą, kurioje jie kalba jidiš. Šie žmonės siekia įrodyti, kad jidiš yra gyvuojanti, o ne mirusi kalba. „Taigi dalis žmonių tikrai nori tęsti jidiš ar JIVO suformuotas tyrimų tradicijas“, – sako C. Kuznitz.

Nors Antrasis pasaulinis karas pakeitė jidiš vaidmenį pasaulyje, žydų mokslinių tyrimų institutų kalbos jis nesustabdė. Ir šiandien JIVO siekia tų pačių tikslų, kuriuos kadaise iškėlė JIVO įkūrėjai Vilniuje. Vilnius iki šiandien prisimenamas kaip jidiš kalbos centras arba šiaurės Jeruzalė, kur kadaise ankštose senamiesčio gatvelėse be paliovos skambėjo jidiš garsai.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...