captcha

Jūsų klausimas priimtas

Iš Ukrainos grįžusi grupė „Skylė“: fronte saugu

Ukrainos fronte saugu, daug baisiau ten važiuoti, sako neseniai iš fronto grįžęs grupės „Skylė“ lyderis Rokas Radzevičius. Jam antrina ir grupės narė Aistė Smilgevičiūtė, kurios teigimu, pačiuose karių daliniuose galima sutikti įvairių ir net labai inteligentiškų žmonių. Grupė per tris dienas Ukrainos kariams surengė penkis koncertus.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

– Prie Ukrainos fronto – lietuviškos dainos. Kodėl sugalvojote ten nuvykti?

– A. Smilgevičiūtė: Tai tąsa. Pirmiausia 2013 m. gruodį sugalvojome nuvažiuoti į Maidaną ir ten parodyti savo solidarumą ukrainiečiams. [...] Vėliau repertuare atsirado mūsų dainų, verstų į ukrainiečių kalbą. Norėjosi ten jas nuvežti.

– R. Radzevičius: Taip pat atsirado labai daug draugų, susipažinome su daug žmonių. Be jų nebūtume ten nuvažiavę.

– Atėję į studiją atrodėte pavargę. Prieš eterį užsiminėte, kad dieną prieš tai bandėte repetuoti, bet netgi ne visi grupės nariai susirinko. Ar išvargino koncertinis turas?

– R. Radzevičius: Išvargino pati kelionė. Ji buvo labai intensyvi. [...] Į frontą važiavome tris dienas. Prieš tai dar reikėjo nuvažiuoti iki Kijevo, iš jo – iki fronto. Pačiame fronte buvome tris dienas, per kurias surengėme penkis koncertus. Vadinasi, beveik du koncertus per dieną.

– A. Smilgevičiūtė: Tie koncertai vyko skirtingose vietose. Reikėdavo pervažiuoti.

– Tai reikėjo papildomai keliauti?

A. Smilgevičiūtė. A. Ufarto (BFL) nuotr.

– R. Radzevičius: Taip. Atstumai ten dideli, ne tokie kaip pas mus, Lietuvoje. Keliai – labai prasti, duobėti. Važiavimas – ekstremalus. Kai kurie žmonės nelabai nori važiuoti į tuos miestus, nes gadinamos mašinos.

– A. Smilgevičiūtė: Iš tikrųjų koncertų vieta buvo tiesiog kalniukas. Aparatūra – kolonėlės, būgnai ir kita – buvo statoma ant europadėklo. Grįžusi pagalvojau: beveik visą laiką buvome gryname ore. Be to, mus ten pasitiko labai šiltai ir labai svetingai.

– R. Radzevičius: Ne tas žodis, kaip svetingai.

– Ką turite galvoje?

– R. Radzevičius: Tai – antras pliūpsnis: reikėjo atlaikyti svetingumą po koncerto, nes, ypač po vakarinio koncerto, vaišindavo kareiviška vakariene, o vakarienės metu reikėdavo ir kitas stipresnes vaišes atlaikyti. Nežinau, kokius keistus gėrimus jie ten, fronte, vartoja. Tai – tikrai ne valstybės patvirtinti gėrimai.

– A. Smilgevičiūtė: Buvo ir kitokių vietų. Kai buvome Kurachovo savanorių būryje (nežinau tikslaus termino), ten vyravo sausasis įstatymas. Vaišės buvo labai draugiškos. Įvairovė labai didelė.

– Kokia karių buitis?

– A. Smilgevičiūtė: Pavyzdžiui, Slovjanske kariai gyvena apleistoje ir net šiek tiek subombarduotoje buvusioje sanatorijoje. Bet ten tikrai pačios geriausios sąlygos, iš tų, kurias matėme: turi po kambariuką, tualeto kambarį. Tai – bendrabučio tipo pastatas. Reikia turėti omeny, kad visa tai buvo nuniokota mūšių. Kitur karių gyvenamosios vietos įrengtos neaiškios paskirties pastatuose. Kiti gyvena tiesiog palapinėse, lauke. Kai kuriems mūsų grupės nariams teko miegoti tiesiog tarp tų kareivių.

– R. Radzevičius: Taip, man teko miegoti prie vado.

– Prie kiekvieno vado kiekviename mieste (juokiasi)?

– R. Radzevičius: (Juokiasi.) Ne. Tai buvo viename dalinyje, neatsimenu, kurioje vietoje. Kažkodėl visus nuvedė į vieną palapinę, o manęs nepaleido ir liepė eiti miegoti prie vado.

– A. Smilgevičiūtė: Tą naktį aš miegojau su merginomis sunkvežimyje.

R. Radzevičius. A. Ufarto (BFL) nuotr.

– Ar nebuvo baisu būti taip arti karo? Vis tiek ta mintis, ko gero, nepaliko kiekvieną minutę.

– A. Smilgevičiūtė: Apie tai galvojome, bet ką prigalvosi... Elementarių saugumo priemonių laikėmės.

– R. Radzevičius: Buvo baisu važiuoti. Nuvažiavus kaip tik labai saugu, nes esi tarp karių. Įspūdį daro ir patys žmonės. Sutikome daug šviesių žmonių. Nežinau, gal jie patyrė nušvitimą dėl karo. Net nežinau, kaip juos apibūdinti. Paskutinis dalinys, kuriame buvome, – savanorių batalionas. Ten – inteligentiški žmonės. Tai ypač matyti – šviesūs žmonių veidai.

– A. Smilgevičiūtė: Sutiksiu, kad amplitudė plati. Matyti, kad kai kuriuose daliniuose yra pašaukti žmonės, todėl jų būna visokių, bet visi geranoriški. Nemažai tokių, kaip sako Rokas, inteligentiškų, su kuriais galima pasikalbėti.

Viename dalinyje priėjo žmogus, kuris buvo girdėjęs apie Vilnių, bet nežinojo, kur jis yra. Tai buvo jaunas vaikinas. Jam bandžiau pasakoti, kad mes turėjome bendrą valstybę. Jis atsakė – kam man viso šito reikia, pastaruoju metu man buvo svarbu išsinagrinėti apylinkių žemėlapį, nes reikėjo pasprukti iš rusų apsupties. Tada pagalvojau, kad žmogus teisus. Atsakiau – gerai, tau istorija ateis, prie jos kitaip prieisi.

– Taigi tie kariai, net ir nebūdami fronto linijoje, neatsijungia nuo karo ir visos mintys sukasi tik apie tai?

– R. Radzevičius: Visi karininkai, kurie kariauja iš širdies, taip sakė. Kiti buvo netgi sužeisti, bet grįžo. Jie nebegali gyventi kitaip. Kai kurie pabėgo iš ligoninių, kad toliau tęstų kovą.

– Grįžkime prie muzikos. Koks jausmas buvo koncertuoti?

– A. Smilgevičiūtė: Norėjosi kuo daugiau papasakoti apie savo dainas. Turėjome tris dainas, išverstas į ukrainiečių kalbą, visos tos dainos buvo iš mūsų albumo „Broliai“, kurį skyrėme Lietuvos partizanams. Norėjosi pasidalinti žinute apie mūsų tautos sudėtingą patirtį. Tai sutikdavo gerai. Buvo viena daina [...], kai nuo salės galo kareivių eilės vis stojosi – atsistojanti banga. Jie plojo. Tai – stiprus įspūdis.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Tema: Ukraina po antrojo Minsko susitarimo

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...