captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Burokas: tyla ir kraujo ryšiai (knygų apžvalga)

Poetas, literatūros kritikas Marius Burokas LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Alistairio MacLeodo „Menka bėda, jeigu...“ ir Saros Maitland „Tylos knygą“
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Alistairis MacLeodas „Menka bėda, jeigu...“

Kanados rašytojų vertimų mus pasiekia nedaug. Laimė, kanadiečių romanų ir apsakymų vertėjai puikia pažįsta to krašto literatūrą ir imasi geriausių ir įdomiausių autorių kūrinių (deja, dažniausiai verčiama tik iš anglų kalbos, prancūzakalbė Kanados literatūra mus pasiekia rečiau). Mes žinome Margret Atwood romanus, Alice Munroe apsakymus, Michaelo Ondaatje knygas. Dabar prie jų galime pridėti dar vieną vardą – A. MacLeodą.

Pernai miręs škotų kilmės autorius Kanadoje geriausiai žinomas kaip puikus apsakymo meistras. Bet į lietuvių kalbą išverstas ir ką tik Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas jo vienintelis romanas „Menka bėda, jeigu…“. Kūrinio pavadinimas mįslingas, bet paaiškinamas gan paprastai. Jam panaudota frazė iš britų generolo Jameso Wolfe`o, nemėgusio škotų, bet išnaudojusio jų drąsą mūšiuose, laiško 1759 m.: „Jie ištvermingi, bebaimiai, pripratę prie šiurkštaus krašto, ir menka bėda, jeigu jie žus.“

Romanas sulaukė didžiulio dėmesio, tapo labai populiarus. Jis apdovanotas daugeliu svarbių premijų, pelniusių jam tarptautinį pripažinimą: tai Tarptautinė IMPAC  Dublino literatūros premija, „Trillium“ premija,  Atlanto Kanados visų laikų geriausios knygos įvertinimas, dvi Kanados knygų prekybininkų asociacijos premijos – geriausiam Kanados metų autoriui ir už geriausią metų knygą.

Šis romanas aprėpia keleto šimtmečių istoriją, sieja Škotiją su Kanada, jame rašoma apie persikėlusių gyventi į Kanadą škotų likimą. A. MacLeodas pasakoja apie raudonplaukių ir tamsiaakių Makdonaldų klaną, kurie 1779 metais paliko Škotiją ir įsikūrė atšiaurioje Kanados Keip Bretono saloje. Klanas vadina save protėvio Kelumo vardu, škotų geilų, arba gėlų, kalba tai skambėtų taip „clann Chalum Ruadh“ – „raudonojo Kelumo klanas“.

Šio klano istoriją pasakoja vienas iš palikuonių – ortodontu dirbantis Aleksandras Makdonaldas. Jis lanko Toronte gyvenantį savo alkoholiką brolį Kelumą: susitinka su juo, prisimena vaikystę ir artimuosius. Jie kalbasi apie protėvius senąja geilų kalba, dainuoja jų dainas.

Didžioji dalis romano parašyta kaip Aleksandro prisiminimai: jis išeina į parduotuvę nupirkti broliui alaus ir į šią trumputę kelionę telpa visas atsiminimų ir pasakojimų prisodrintas romano veiksmas.

Svarbiausias „Kelumo klano“ devizas – „niekada nepalik bėdoje savo kraujo“. Ir visi, net jauniausieji, šventai jo laikosi. Romane matome, kaip Makdonaldai atpažįsta vieni kitus visur: oro uostuose, pakelės užeigose, įvairiose šalyse. Tie giminystės ir kraujo ryšiai beveik mistiniai. Mūsų visuotinio susiskaidymo ir susvetimėjimo laikais jie atrodo neįtikėtinai.

Aleksandro pasakojimas supintas ne tik iš prisiminimų – jis pasitelkia genties mitus, legendas, folklorą ir dainas. Visa tai labai organiškai įausta į realistišką, net natūralistinį, kupiną žiaurių scenų pasakojimą.

Tiek pasakotojo Aleksandro, tiek jo artimųjų gyvenimą nuolat valdė netikėtos mirtys ir persekiojo praeities vaiduokliai. Pats Aleksandras ankstyvoje vaikystėje neteko tėvų – jo tėvas dirbo švyturio sargu ir grįždamas su žmona per ledą namo įlūžo ir nuskendo. Aleksandrą užaugino seneliai, o jo vyresnieji broliai augo patys, nieks jų neauklėjo ir neprižiūrėjo. Broliai vertėsi žvejyba, naminės varymu, šaudė pro savo namų langus elnius, važinėjo kledarais ir tarpusavyje kalbėjo vien geilų kalba.

A. MacLeodas su didžiule simpatija aprašo šiuos salų žmones – vienišus, gyvenančius atokiuose užkampiuose, mėgstančius išgerti, pasiautėti, bet sunkiai dirbančius, ištikimus, visuomet pasiruošusius padėti kuriam nors „Kelumų klano“ nelaimėliui. Su ta pačia simpatija jis aprašo ir greta gyvenančius ir mirštančius gyvūnus. Romane pilna ištikimų šunų, darbinių arklių, delfinų, banginių, ruonių. Rūsti Kanados gamta – visateisė romano dalyvė.

Ne mažiau svarbi ir škotų istorija – pilna sielvarto, tremties, žudynių ir išdavysčių. Istorijos epizodai nuolat įterpiami į Makdonaldų klano gyvenimą, suteikia giminės paveikslui platesnį kontekstą, įrėmina ją ir įprasmina. Iš čia ir ta nepalenkiama, neišnaikinama ištikimybė klanui, kuri galop atsisuka prieš pačius Makdonaldus. Ir negrįžtamai pakeičia jų gyvenimą.

Paskutinėje romano dalyje Aleksandras veža savo brolį Kelumą mirti namo, į Keip Bretono salą. Klano likučiai sugrįžta namo, iš kurių mintyse ir siela taip ir nebuvo niekad iškeliavę.

A. MacLeodui pavyksta suderinti sudėtingas istorines, šeimos kronikos, realistinio romano plotmes. Lyrinius aprašymus jis atmiešia natūralistinėmis scenomis, psichologinių santykių įtampą – humoru. Svarbiausia tai, kad romanas kalba apie universalius dalykus: meilę, ištikimybę, netektį, paliečia pačią mūsų visų gyvenimo šerdį. Ir to visiškai pakanka.

Romanas parašytas sklandžia, vaizdinga kalba, gyvi dialogai gausiai atmiešti egzotiškai mūsų ausiai skambančios geilų kalbos intarpais. Be to, romaną vertė viena geriausių vertėjų Violeta Tauragienė, todėl jį dar maloniau skaityti.

Sara Maitland „Tylos knyga“

Prisipažinsiu, kad į įvairias mokančias gyventi knygas žvelgiu su neslepiamu įtarumu. Įtarimą man kelia ir knygos, kurių autoriai pasakoja, kaip jie atrado kokį nors nuostabų būdą susitvarkyti gyvenimą ir dabar klesti, žydi ir skendi palaimoje. Apie blogiausius nekalbėsiu, bet geriausieji iš šių autorių sugeba neįkyriai primesti savo požiūrį ir skaitytojui, įtraukti jį į eksperimentą. Deja, pasiteisinęs ir pavykęs rašančiajam eksperimentas dažniausiai nelabai tinka skaitytojui.

Kodėl apie tai kalbu? Leidykla „Tyto Alba“ turi tokią dailią ir kuklią knygų seriją drobiniais viršeliais. Tai dvasinės išminties knygos plačiąja prasme. Neapsiribojama kuria nors viena religija ar mokymu, serija apima ir įvairias dvasines bei vidinio tobulėjimo patirtis. Leidykla knygas šiai serijai renkasi gana įžvalgiai ir atsargiai, akivaizdžių nesąmonių lyg ir nebūta. Serija, jei neklystu, prasidėjo 2010 m. Ajahno Brahmo knyga „Atverk savo širdies duris“, kurioje pasakojamos budistinės istorijos apie laimę.

Labai šia serija nesidomėjau, bet prieš porą savaičių man į rankas pakliuvo šiai serijai priklausanti britų rašytojos ir feministės S. Maitland „Tylos knyga“. 

Moteris iš gausios, intelektualios ir triukšmingos šeimos, kurioje buvo dar penketas brolių ir seserų, įpratusi garsiai reikšti savo nuomonę politiniais, socialiniais klausimais, 20 metų pragyvenusi santuokoje su vikaru ir užauginusi du vaikus, antrąją savo gyvenimo pusę nusprendė paskirti... tylai. Tylai namelyje Škotijoje, Hailande, tarp viržynų ir paukščių, savo rankomis iš atšiaurios gamtos nuolat atkovojamame sode. Pasirodo, tyla ir buvo tai, ko jai stigo.

Septynis romanus ir šešias novelių knygas išleidusi Sara užduoties ieškoti tylos ėmėsi iš pagrindų, ruošėsi tam kaip ilgam ir atsakingam žygiui. Dali jos knygos sudaro pasakojimas apie tai, ką ji patyrė šešias savaites gyvendama atokiame namelyje Skajaus saloje. Skajus – didžiausia ir labiausiai į šiaurę nutolusi Vidinių Hebridų salynui priklausanti Škotijos sala.

Ten Sara ir įsikūrė. „Norėjau tyrinėti šią sudėtingą trauką tylon, aiškintis, kas tai yra. Norėjau patikrinti savo įsitikinimą, kad tyla yra pozityvi, ne šiaip abstrakcija ar ko nors nesatis. Norėjau sužinoti, kas nutiks“, – rašo ji.

Autorė smulkiai aprašo, kaip ruošėsi įgyvendinti šį savo sumanymą, ko ėmėsi, kas jai nutiko, ką jautė. Ši knyga nuo paprastos dvasinės literatūros ir romantinių savęs paieškų skiriasi gana smarkiai. „Tylos knygos“ autorė praktiška, ji negaili paprastų ūkiškų patarimų kaip ieškoti namo, kaip susitvarkyti buitį, nesidrovėdama aprašo savo kūno pojūčius, nesigėdi parodyti savo silpnumo akimirkų. Todėl knyga primena praktinį atsiskyrėlio vadovą ar žinyną. Tik pašėlusiai įdomiai parašytą.

Sara išskiria aštuonis ypatingus tylos potyrius: tiek fiziologinių, tiek psichologinių jutimų sustiprėjimą; nebeslopinimą; „duotybės“ arba vienybės pojūtį; klausos haliucinacijas – girdimus ypatingus balsus; jaudinamą pavojaus, rizikos suvokimą; neišreiškiamumą ir palaimą.

Tačiau vien šio eksperimento jai nepakako – autorė išbando tylą Sinajaus dykumoje, ilgų pasivaikščiojimų gamtoje tylą, nuošalaus gyvenimo viržynuose vienatvę. Visa tai aprašyta nuodugniai, įsiklausant į save, stebint gamtą, bet nepamirštant ir galimo skaitytojo.

Bet netgi labai pagaulus pojūčių ir potyrių aprašymas veikia pabostų. Todėl nieko nuostabaus, kad „Tylos knyga‘‘ turi ir kitą pusę – tai tokių pačių kaip Sara tylos ieškotojų istorija.

Tyloje buvo atsidūrę – savo ar ne savo noru – daugybė žmonių. Didieji keliautojai, tyrinėtojai, atsiskyrėliai, žmonės, palikti negyvenamose salose ar išsiruošę tyrinėti Arkties platybių. Buriuotojai kelionėse aplink pasaulį. Mistikai. Visi jie apie tylą rašo ypatingai – ji buvo jų svarbiausia palydovė, gydanti, o kartais – ir žudanti. Apie jūreivius ir dykumos tėvus, sodininkus, vienuolius ir poetus rašytoja kalba su neblėstančiu susižavėjimu – nes ji pati yra viena iš jų, tų nematomos tylos brolijos narių.

Autorė gausiai cituoja įvairius tylą išgyvenusių žmonių pasakojimus, religinius mistikus, atsiskyrėlius, pasakoja jų gyvenimus ir pasišventimo tylai istorijas. Vien S. Maitland naudotos literatūros sąrašas užima keliolika puslapių. Pabaigęs skaityti knygą, susidarai gana išsamų tylenių istorijos vaizdą.

Tiesa, pati knyga nėra tyli. Autorė gana plepi ir iškalbinga persona, jos emocingas pasakojimas nenuteikia meditatyviai, jos bruzdėjimas ir asmenybė juntama kiekviename puslapyje. O ir pati knyga neužima žado, nepriverčia pagarbiai nutilti. Su autore norisi ginčytis, kalbėtis, diskutuoti.

S. Maitland pati primena tuos pirmuosius, kupinus švento įkarščio piligrimus, atsidėjusius tylai ir Dievo šlovinimui. Ji anaiptol nelygina savęs su jais, tik bando eiti panašiu keliu. Ir jai kol kas sekasi. „Tylos knyga“ turi pabaigą, bet Saros eksperimentas vis dar tęsiasi. Ji stengiasi gyventi tyloje.

„Noriu, kad visa tai truktų labai ilgai ir kad tyla galėtų veikti mane iš išorės ir iš vidaus. O paskui tikrai nežinau, kas nutiks“, – rašo ji.

„Tylos knyga“ įtraukia ir sužavi. Skaitydamas imi suvokti, kokiame triukšme gyvena šiuolaikinis žmogus, kaip jis to nepastebi ir kaip tas triukšmas vis dėlto veikia jo psichinę ir fizinę sveikatą, kūrybines galias, santykius su kitais.

Saros patirtis – turtinga ir kelianti pavydą. „Tylos knyga“ tikrai pasirodė laiku, nes geros, gydančios tylos trūksta mums visiems.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close