captcha

Jūsų klausimas priimtas

Literatūriniuose žemėlapiuose žymimas ir jau dingęs Vilnius

Pažinti miestą skaitant knygą yra toks pats geras būdas, kaip ir vaikščiojant jo gatvėmis. Tuo įsitikinusi viena iš Vilniaus literatūrinių žemėlapių autorių Vilniaus universiteto (VU) docentė dr. Inga Vidugirytė-Pakerienė. „Kuriuo atveju jūs jį geriau pažįstate, dar yra labai didelis klausimas“, – sako ji.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

Į I. Vidugirytės-Pakerienės vadovaujamą projektą „Literatūros geografija: tekstų teritorijos ir vaizduotės žemėlapiai“ susibūrę keli Vilniaus universiteto literatūrologai rėmėsi idėja, kad rašytojai, pasirinkdami savo istorijoms vienas ar kitas realiai egzistuojančias vietas, kuria tų vietų geografinį aprašymą. Jei literatūroje didėja konkrečios geografinės ir topografinės vietos svarba, atsiranda poreikis ją tirti geografinėmis priemonėmis – pirmiausia, kartografuojant. Taigi, bendradarbiaudami su kartografais ir naudodami pažangiausias skaitmenines kartografines technologijas, literatai ėmėsi kartografuoti literatūroje aprašytą Vilniaus erdvę.

Pasak I. Vidugirytės-Pakerienės, paskutinių dešimtmečių lietuvių romanuose, Jurgio Kunčino, Ričardo Gavelio ir Antano Ramono kūryboje, randame labai daug būtent geografinės medžiagos: aprašomos Vilniaus gatvės, parkai, namai, aikštės, panoramos ir t. t. Svarbiausia, kad aprašomas ir tas Vilnius, kuris jau yra dingęs arba dingsta mūsų akyse.

Apie Vilnių galės pasakyti daugiau

Mokslininkė pateikia pavyzdį: ir vilniečiams, ir miesto svečiams jau įprasta susitikti Katedros aikštėje prie varpinės. Literatūriniame Vilniaus žemėlapyje tai taip pat labai svarbi miesto erdvės vieta. Tačiau rašytojams ji svarbi skirtingai. Poetiškiausias šios vietos aprašymas esąs A. Ramono apysakoje „Balti paėjusios vasaros debesys“, kai pagrindinis herojus (jis yra ir pasakotojas) labai anksti ryte atkeliauja į aikštę iš Geležinkelio stoties: įėjęs į miestą per Aušros vartus, nusileidęs Didžiąja ir Pilies gatvėmis, atsisėda čia ant suoliuko, žvelgia į katedrą ir aprašo ją ypatingu būdu, stengdamasis žodžiais perteikti jos architektūrinį grafinį vaizdą, – tai nėra tapymas žodžiais, kaip įprasta kalbėti apie daiktų vaizdavimą literatūroje, bet žodinė architektūra. Galėtume spėti, kad tai savotiškas A. Ramono atradimas lietuvių literatūros miesto poetikos srityje.

Kitokia katedra J. Kunčino „Tūloje“, kur „šiek tiek neblaivus personažas, turėdamas reikalų, gali pereiti šią aikštę, jos net nepastebėdamas“, – prisimena I. Vidugirytė-Pakerienė. O R. Gavelio „Vilniaus pokeryje“ katedra net neminima, yra tik „Gedimino aikštė“ ir Gedimino bokštas – Lietuvos išsekusios galios simbolis, anot rašytojo.

Nuo katedros varpinės judėdami Vilnelės link, praeiname Rotondą: „dabar ji visiškai apleista ir nunykusi. […] J. Kunčino romane „Tūla“ tai simbolinė herojų paskutinio susitikimo vieta, meilės pasimatymų vieta“, – tęsia pašnekovė. Rotonda pasirodo ir J. Kunčino romane „Glisono kilpa“.

Pasak tyrinėtojos, literatūriniai žemėlapiai fiksuoja nuolatinį Vilniaus dingimą. Vlado Drėmos veikalas „Dingęs Vilnius“ rekonstruoja seniai dingusį istorinį miestą, tačiau „įdomu tai, kad ir J. Kunčino, R. Gavelio, A. Ramono Vilniaus taip pat jau nebėra. Dalis mano ir jaunesnių kartų Vilniaus irgi išnykusi“, – teigia pašnekovė.

Paklausta, kodėl literatūros mokslininkai ėmėsi tokio projekto, I. Vidugirytė-Pakerienė sako, kad jo idėja kilusi L. Briedžiui, projekto dalyviui ir knygos „Vilnius savas ir svetimas“ autoriui, kuris rašė apie miestą, remdamasis per visą miesto istoriją sukauptomis įvairių žmonių patirtimis, užrašytomis prisiminimuose, dienoraščiuose, istoriniuose pasakojimuose, literatūroje. Šių tekstų geografinė medžiaga skatinusi jį kartografuoti. Tačiau žemėlapių kūrimas buvo pradėtas nuo paskutinių dešimtmečių lietuviškų romanų – J. Kunčino, R. Gavelio ir A. Ramono kūrybos, pasižyminčios ypatinga geografinių nuorodų gausa, kuri reikalinga kartografiniam modeliui sukurti: „Tik medžiagos pagrindu galima numatyti duomenų bazės modelį, klasifikacijų tinklą, kad skaitmeninė kartografija turėtų prasmės. Didžioji prasmė yra kartografinė analizė, leisianti pagrįstai kalbėti apie įvairių miesto vietų literatūrinė meninį krūvį. Galima įsivaizduoti, kad kada nors bus kartografuota visa Vilniaus literatūra – ne tik lietuviška, bet ir kitakalbė“, – teigia mokslininkė.

Ji priduria, kad sostinės literatūra gal nebūtinai bus sukartografuota iki galo, bet mokslininkai apie Vilniaus literatūros geografiją galės pasakyti jau šį tą tiksliau, o sykiu – ir daryti svaresnius apibendrinimus.

Tyrinėtoja: skaitant tekstą, miesto patirtis realesnė

I. Vidugirytės-Pakerienės teigimu, žemėlapiai yra kelių tipų: vieni kartografuoja vidinę kūrinio erdvę, kiti  (kartografai juos vadina „biografiniais“) žymi vieno ar kito rašytojo miestą – tiek kūrinių, tiek biografines vietas. Jei kalbėsime apie romanų žemėlapius, jie yra tikroji literatūros kartografija – čia tik fikcinės erdvės žemėlapiai. Juose pažymėtų vietų aspektai būtinai susiejami su tekstu. Tai yra pagrindinis principas. Svarbiausios vietos yra tos, kur vyksta veiksmas, bet gali būti svarbios ir kitos, apie kurias galvojama, svajojama, jos gali būti įsivaizduojamos, stebimos ir pan. Tokiu būdu vyksta klasifikacija“, – dėsto pašnekovė.

Mokslininkė pasakoja, kad dabar literatūros tyrimų srityje išskiriama nauja kryptis – geokritika, kuri didžiausią dėmesį skiria geografinės erdvės tyrimams literatūroje. Kartais netgi manoma, kad reikia domėtis ne tiek kūriniais, kiek vietomis, apie kurias tie kūriniai kalba. Yra ypatingų vietų, kurios tiesiog apauga tekstais, ir, tarkime, „Paryžius, Roma staiga tampa literatūrinės kritikos objektu“, – teigia I. Vidugirytė-Pakerienė.

Ji įsitikinusi, kad pažinti miestą, skaitant knygą, yra toks pats geras būdas, kaip ir vaikščiojant jo gatvėmis: „Kuriuo atveju jūs jį labiau pažįstate, dar yra labai didelis klausimas.“

Fiktyvumas ir realumas, specialistės teigimu, yra nesupriešinamos kategorijos, nes vaikščiojimas gali būti labai fiktyvus. „O patirtis, kuri persmelkia, jei skaitome gerą tekstą, gali pasirodyti daug realesnė“, – mano literatūros tyrinėtoja.

Tikisi, kad užupiečiai didžiuojasi Tūlos namais

Sugrįždama prie tekstų, kuriuose aprašomos įvairios Vilniaus vietos, I. Vidugirytė-Pakerienė sako, kad būtų įdomu perskaityti įvairiakalbius tekstus ir juos kartografuoti. Kartografavimas, pasak mokslininkės, galėtų būti vienas iš archyvavimo būdų.

„Apskritai mūsų santykis su erdve visada yra asmeninis. Jei herojai vaikšto mūsų takais, tai mums irgi šį bei tą reiškia, pradedame kitaip žiūrėti į miestą ir kitaip skaityti romaną . Manau, kad Užupio gyventojai didžiuojasi tuo, kad Tūla gyveno name su apside Užupyje. Tą patį pagalvoju apie gimtąją Neries pakrantę – kažkada ten sėdėjo R. Gavelio personažas, mąstydamas apie Lietuvos istorijos peripetijas“, – sako I. Vidugirytė-Pakerienė.

Anot jos, daugelis žmonių skaito literatūrą dėl pasakojamos istorijos, siužeto, intrigos. Bet erdvė ir jos pasakojimas turi savo intrigą, įsitikinusi literatūros tyrinėtoja. Ji svarsto, kodėl rašytojai literatūroje pradėjo taip smarkiai išnaudoti Vilniaus topografiją.

„Viena vertus, tai yra savotiškas Vilniaus atkariavimas ir įsisavinimas. Tai paskutinis lietuvių literatūros žingsnis, įtraukiant į savo naratyvą miesto pasakojimą. Iki paskutinio XX a. dešimtmečio miesto romanų nebuvo daug. Dabar juntama, kad miestas turi savo pasakojimą ir tas pasakojimas yra reikšmingas“, – tvirtina specialistė.

Jos teigimu, tai, kokius maršrutus aprašė A. Ramonas, R. Gavelis ir J. Kunčinas, kokias gatves ar kitas vietas rinkosi, yra padaryta visiškai sąmoningai: iš jų dėliojamas istorinis ar kitokio pobūdžio pasakojimas.

„Tarkime, J. Kunčino romane matyčiau įtampą tarp gamtos ir civilizacijos. Ta gamta, mano akimis, nėra pozityvi, kas šiaip būdinga lietuvių literatūrai. R. Gavelio romane iš erdvės fragmentų dėstomas nepriklausomybės praradimo istorinis pasakojimas, labai akcentuojamos oficialaus, imperinio ir sovietinio Vilniaus vietos: Lenino aikštė, saugumas, laiptai iš žydų antkapinių akmenų, Didžiosios Pohuliankos (dabartinės J. Basanavičiaus gatvės) cerkvė, pastatyta Rusijos Romanovų dinastijos 300 metų jubiliejui paminėti. Žodžiu, Rusijos imperiniai ženklai“, – teigia I. Vidugirytė-Pakerienė.

Savo ruožtu A. Ramonas, atkreipia dėmesį mokslininkė, visa tai ignoruoja. Jo herojaus maršrutas tiesiasi pro Aušros vartus, poetiškai kalbama apie koplyčios madoną, iškeliama karališkoji miesto tradicija. A. Ramono herojus „eina Pilies gatve, kuria kaip upė teka istorija, ateina prie katedros, kurios požemiuose palaidota Barbora Radvilaitė. Tai kitas miesto ir šalies istorijos pasakojimas. Rašytojų pasakojamos istorijos ir remiasi miesto erdve, ir ją kuria“, – aiškina literatūros tyrinėtoja.

Pasak mokslininkės, juk galima visiškai atsiriboti nuo miesto, pasakoti neminint konkrečių vietų. Tokių pasakojimų esą daugybė – ir ne tik lietuvių literatūroje. Tačiau yra literatūros kūrinių, kurie negali išsiversti be miesto topografijos.

„Pavyzdžiui, Honore de Balzacas, Charlesas Dickensas, kurie labai konkrečiai mini tam tikras vietas. Žinoma, jos ten susiejamos su socialine romano problematika, bet taip pat – su siužetais“, – sako I. Vidugirytė-Pakerienė.

Jos žiniomis, pirmasis literatūros kartografas yra Franco Moretti, kuris kartografavo XVIII a. pab.–XIX a. pr. anglų ir prancūzų romanus.

„Jo žemėlapiai rodo, tarkim, kaip romanas dalyvavo nacijos vienijimosi procese, kaip buvo kuriama Britų imperija. Būtent erdvės kalba šie procesai perteikti“, – akcentuoja mokslininkė.

Šiuolaikiniai autoriai aprašytų kitokį Vilnių

Skirtingi istoriniai pasakojimai siejasi su vienomis ar kitomis Vilniaus vietomis. Pasak I. Vidugirytės-Pakerienės, galime kalbėti apie žydišką Vilnių, getą, labai didelę išgriautą miesto teritoriją. „Kadangi Vilnius nėra labai jau didelis, negalėtume sakyti, kad nesusikerta herojų maršrutai, jie susikerta.“

Jos manymu, lietuvių poetų Vilnius – tai senamiesčio Vilnius, kuris ir prozoje dominuoja. Bet įdomu ir tai, kaip į literatūros pasakojimą patenka ir beveidžiai nauji rajonai, pastebi I. Vidugirytė-Pakerienė.

„R. Gavelio „Vilniaus pokerio“ Karoliniškės, ten tokie įdomūs nusileidimai prie Neries. Žirmūnuose vaikštinėja kito rašytojo romano „Vilniaus džiazas“ personažas. J. Kunčinas rašo šiek tiek apie Antakalnį, A. Ramono pasakotojas nuo kalvų (turbūt nuo Šeškinės) paryčiais stebi Vilniaus panoramą. Žodžiu, dalyvauja ir tas naujas miestas“, – sako mokslininkė.

Ji pastebi, kad Vilnius šiandien – nebe toks, kaip kadaise. „Įdomu, kad šiuolaikiniai autoriai rašytų apie šiek tiek kitokį Vilnių“, – mano I. Vidugirytė-Pakerienė.

Literatūrinius žemėlapius galite apžiūrėti internete, adresu www.vilniusliterature.flf.vu.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...