captcha

Jūsų klausimas priimtas

K. Girnius: jei teroristai norės ką nors susprogdinti, tai tikrai nebus Gedimino pilis

Baimė, kad su pabėgėliais į Lietuvą pateks ir teroristinių grupuočių narių, visiškai nepagrįsta – jei teroristai norėtų ką nors susprogdinti, tai tikrai nebūtų Gedimino pilis, LRT RADIJUI sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas Kęstutis Girnius. „Ko gero, svarbiausia priežastis yra ksenofobija. Net Lietuvoje galvojama, kad šie trys tūkstančiai žmonių sugadins gyvenimą trims milijonams. Tai absurdiška mintis. Tačiau taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitur“, – pastebi politikos apžvalgininkas.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Kita priežastis, dėl ko Europos Sąjungai nepavyksta išspręsti pabėgėlių klausimo, K. Girniaus nuomone, ta, kad Rytų Europos šalims pradėjo įgristi Vakarų „diktatas“: „Pastaruoju metu Angela Merkel dieną prieš kokį nors svarbų ES susitikimą susitinka su Francois Hollande`u (anksčiau susitikdavo su Nicolas Sarkozy) ir tada sako „reikia tą ir tą daryti“. Manau, žmonės Rytų Europoje nutarė, kad vis dėlto reikia daugiau demokratijos ir reikia tartis.“

– Pone Girniau, kaip vertinate žinią, kad Vokietija nusprendė atnaujinti sienų kontrolę, nes vidaus reikalų ministras tai pavadino signalu Europai?

– Manau, kad nebuvo kitos išeities. Vien į Miuncheną šį savaitgalį atvyko daugiau negu 15 tūkst. žmonių, taigi buvo duotas aiškus signalas. Kitaip sakant, kai Vokietija prieš kokias dvi savaites atvėrė vartus, bėgliai iš visur ėmė skubėti į Europą, į Vokietiją, kol tos durys atviros. Niekas nesiginčija, kad bėgliams reikia padėti, bet klausimas, koks būdas veiksmingiausias. Pavyzdžiui, Davidas Cameronas yra pasakęs, kad priims 20 tūkst. per penkerius metus (tai nedaug), bet paims tik bėglius iš stovyklų Turkijoje arba Libane. Kitaip sakant, bandys užtikrinti šiokią tokią tvarką.

Yra daug tokių klausimų. Ačiū Dievui, kad pirmadienį ES bus apie tai diskutuojama, nes lig šiol Vokietija sprendimus priėmė beveik vienašališkus ir yra pakankamai suerzinusi kitas šalis, bent Rytų Europos. Kadangi diskusijos gali būti sudėtingos, labai abejoju, kad bus koks nors bendras nutarimas dėl kvotų. Gal nustatys kažkokį vieną dalyką, bet kvotoms, kiek atskira šalis turi priimti bėglių, manau, tikrai priešinsis Rytų Europos šalys.

– Kodėl būtent Rytų Europos šalys?

– Dėl įvairių priežasčių. Kai kurios šalys sako, kad ne jos sukėlė šias bėdas, o, pavyzdžiui, Amerika ar net ES, paremdamos intervenciją Libijoje, sugriovė valstybę – dabar tai žlugusi valstybė, todėl iš ten plūsta žmonės. Rytų Europos šalys gali sakyti, kad jos nieko bendra neturi su šiais reikalais, tad kodėl turi priimti pabėgėlius.

Antra, jos ūkiškai silpnesnės – to negalima paneigti. Dabar įtakingas Vokietijos politikas, buvęs Europos komisaras Guntheris Oettingeris pasakė, kad reikėtų kaip nors išlyginti pašalpą, kurią kiekvienas bėglys gaus bet kurioje šalyje, kad nebūtų paskatos keliauti kitur. Tačiau jų išlyginti negalima, nes šios šalys yra vargingesnės.

Trečia, ko gero, svarbiausia priežastis yra ksenofobija, perdėta baimė kitų. Net Lietuvoje galvojama, kad šie trys tūkstančiai žmonių sugadins gyvenimą trims milijonams. Tai absurdiška mintis. Tačiau taip yra ne tik Lietuvoje, bet ir kitur.

Paskutinė priežastis, manau, – Rytų Europos šalims pradėjo įgristi Vakarų „diktatas“ – jau seniai kalbėta apie ES demokratinį deficitą. Pastaruoju metu Angela Merkel dieną prieš kokį nors svarbų ES susitikimą susitinka su Francois Hollande`u (anksčiau susitikdavo su Nicolas Sarkozy) ir tada sako „reikia tą ir tą daryti“. Manau, žmonės Rytų Europoje nutarė, kad vis dėlto reikia daugiau demokratijos ir reikia tartis. [...]

– Ką manote apie kai kuriuos politikų, ekspertų pastebėjimus, kad ši pabėgėlių krizė išryškino tai, jog ES apskritai labai susiskaldžiusi? Ukrainos krizės ir akivaizdaus pavojaus atžvilgiu jie dar bent reikšdavo susirūpinimą, o dabar baigė išsibarstyti kas sau.

– Yra trys labai didelės krizės. Ukrainos krizė aiškiai didesnę grėsmę kelia Rytų Europos šalims. Prisimenu, kaip prieš dvejus metus per NATO konferenciją atvykę pietiečiai sakė – ką jūs kalbate apie tuos Rytus, ten viskas ramu, o mes turime Siriją, Libiją, amžinus karus – pavojus ten. Yra eurokrizė, kuri išryškėjo dėl Graikijos. Vėl pasiskirstymas, tik šį kartą ne tarp Rytų ir Vakarų, o tarp Šiaurės ir Pietų – tarp labiau pasiturinčių ir mažiau pasiturinčių šalių.

O dabar atsirado bėglių klausimas. Kurį laiką ES sekėsi užglaistyti šių problemų simptomus, bet ne pagrindines priežastis. Ir jau seniai bijoma daryti rimtesnius sprendimus, klausti žmonių, ką jie galvoja. Pavyzdžiui, man labai įdomu dėl Vokietijos. Buvau Vokietijoje 1989 m., kai griuvo Berlyno siena ir kai atvyko pirmieji rytų vokiečiai. Tada visi džiaugėsi, kad tauta suvienyta ir pan. Po dvejų trejų metų, kai reikėjo mokėti 7,5 proc. mokesčių priemoką ir tie pinigai pradėjo plaukti į Rytus, staiga rytų vokiečiai tapo nebe taip mylimi. Taigi, nors dabar vokiečiai ir kitos šalys labai gražiai, entuziastingai priima bėglius, kyla klausimas, kas bus po dvejų trejų metų, kai kils rimtų problemų dėl integracijos.

Bet pagrindinis dalykas, sakyčiau, tas, kad ES neturi tikrų vadovų. A. Merkel spaudoje labai giriama, ji yra padariusi gerų dalykų, bet Vokietijoje vaikai turi veiksmažodį, kuris reiškia atidėti sprendimą, nieko nedaryti. Taigi ji dabar padarė nebūtinai geriausią sprendimą.

– Kiek pagrįsta baimė, kad tarp pabėgėlių gali būti teroristinių organizacijų narių?

– Manau, kad baimė perdėta. Jei teroristai norėtų ką nors susprogdinti, tai tikrai nebūtų Gedimino pilis, taigi ypač Lietuvai tai nepagrįsta baimė. Rimtas klausimas tas, kiek žmonės bus pasiryžę integruotis. Anksčiau, atvykus į Ameriką, buvo labai didelis spaudimas tapti amerikiečiu. Jei žmogaus vardas buvo Juozas, jis turėjo tapti Joe. Kai manęs teiraudavosi vardo ir aš pasakydavau, kad Kęstutis, jie klausdavo, ar čia vardas, ar ligos pavadinimas. Taigi visą laiką buvo kalama, kad tu turi užmiršti senąjį kraštą. Nors neužmiršdavai, bet prisimindavai tik tyliai.

O dabar sąlygos kitokios. Atvyksta žmonės, kurie jaučia, kad juos reikia priimti visiškai tokius, kokie jie yra. Tai ilgainiui gali sukelti problemų, nes jie nejaus spaudimo integruotis, pabrėš savo savitumą, o, pabrėždami savitumą, gali sukelti kontrreakciją. Amerikoje 6-ajame dešimtmetyje tos problemos nebuvo, bet dabar sąlygos ir Amerikoje kitokios.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...