captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkė: „Zapatista“ judėjimas – ir sėkmingas, ir nesėkmingas

Didžiausia „Zapatista“ socialinio judėjimo, įkurto Meksikoje, Čiapase, įtaka buvo ta, kad jis atkreipė politinio elito dėmesį į daugelį šimtmečių išnaudotų ir diskriminuotų čiabuvių tautų teisių situaciją Lotynų Amerikoje, o šie klausimai tapo diskutuojami plačioje arenoje. Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) dėstytoja dr. Gintarė Žukaitė, tyrinėjusi čiabuvių padėtį Lotynų Amerikoje.
Subcomandante Marcos. J. Villa (Wikimedia Commons) nuotr.
Subcomandante Marcos. J. Villa (Wikimedia Commons) nuotr.

Tačiau, pasak mokslininkės, „Zapatista“ judėjimui nepavyko pasiekti visų savo tikslų, nes čiabuviams nebuvo užtikrintos esminės zapatistų reikalaujamos teisės: teisė į žemę ir laisvo apsisprendimo teisė. Galbūt dėl to, svarsto G. Žukaitė, šis judėjimas pasitraukė iš politinės arenos, tačiau vis dar veikia savo bendruomenėse. 

„Čiapaso valstijoje, kur yra pagrindinė jų bazė, jie vis dar yra aktyvūs, kuria savo autonomines gyvenvietes, statosi savo mokyklas, ligonines, turi savo kultūros centrus“, – pasakoja VDU dėstytoja.

– Kokia čiabuvių padėtis yra Lotynų Amerikoje? Ir kokia ji buvo iki dabar?

– Jei žiūrėtume į tai, kas buvo prieš 50–60 metų, tai situacija dabar iš tikrųjų pagerėjusi: auga raštingumo mastai, mažėja neturto mastai, čiabuviai jau pradeda aktyviau dalyvauti politiniame gyvenime. Tačiau, lyginant su nečiabuviškos kilmės gyventojais, jų neraštingumo ir neturto mastai vis dar yra kartais ir dvigubai, ir trigubai mažesni negu nečiabuvių populiacijos.

– Kokia yra čiabuvių apibrėžtis? Ko reikalauja patys čiabuviai?

– Iš tiesų bendro apibrėžimo, kas yra čiabuviai, nėra. Jų yra keletas, apibrėžtų skirtinguose dokumentuose.

Pirmiausia čiabuvių populiacijos buvo apibrėžtos maždaug šeštajame dešimtmetyje, kai buvo nustatyta, kad čiabuviai gyventojai yra tokie gyventojai, kurie dar gyveno regionuose, kol nebuvo okupuoti ispanų ir portugalų (jei kalbame apie Lotynų Ameriką), kurie yra išsaugoję savo kultūrines tradicijas ir identifikuoja save kaip čiabuvius gyventojus. Tačiau dabar pradedama manyti, kad apibrėžimo čiabuviams gyventojams nereikia, kad čiabuviai patys turi save identifikuoti čiabuviais ir to užtenka, kad gyventojas būtų laikomas čiabuviu gyventoju. Būtent tokios pozicijos laikosi ir patys čiabuviai gyventojai. Jie sako – mums turi būti palikta teisė nuspręsti, ar mes esame čiabuviai, ar nečiabuviai ir kas priklauso mūsų grupei.

Teisės, kurių reikalauja čiabuviai, yra labai įvairios. Pirmiausia jie, žinoma, reikalauja saviidentifikacijos, laisvo apsisprendimo teisės. Taip pat jie prašo, kad jiems būtų suteikta labai plati autonomija valstybės, kurioje jie gyvena, viduje, kad jie galėtų laisvai tvarkytis politiškai, ekonomiškai, kultūriškai, kad valstybės, vyriausybės nesikištų į jų gyvenimą.

Politikai tai dažnai interpretuoja taip, kad tai gali būti kelias į atsiskyrimą. Patys čiabuviai tai griežtai neigia. Jie sako – mes nenorime nepriklausomybės, nenorime steigti atskirų valstybių, mums užtenka laisvo apsisprendimo, kad galėtume laisvai tvarkytis valstybės viduje.

Kitas labai svarbus reikalavimas, kurį čiabuviai pateikia vyriausybėms, yra žemės reikalavimas. Prašoma laisvai tvarkytis toje žemėje, kurioje jie gyvena, laisvai naudoti resursus, esančius žemėje. Dažnai pasitaiko […], kad būtent čiabuvių gyvenamose teritorijose sukaupta daug naudingų iškasenų: naftos, gamtinių dujų, mineralų. Būtent valstybės dažnai stengiasi išstumti čiabuvius iš jų gyvenamų teritorijų, kad galėtų vykdyti gamtinių resursų gavybą. Čiabuviai reikalauja teisės laisvai tvarkytis savo žemese, kad vyriausybė nesikištų, neokupuotų jų žemių, jų gyvenamų teritorijų.

Žinoma, tokios teisės, kaip teisė į švietimą, teisė į kultūrą, teisė laisvai praktikuoti savo papročius, daugelyje demokratinių, išsivysčiusių valstybių jau yra pamažu užtikrinamos, ir tai jau nebėra taip aktualu. Dabar daugiausia yra diskutuojama apie teisę į žemę ir teisę į laisvą apsisprendimą.

– Jūs tyrėte būtent Meksiką. Kiek ten yra čiabuvių? Ir kiek jie dalyvauja valstybės valdyme? Kokias politines teises jie turi?

– Čiabuvių Meksikoje sudaro apie 10 proc. visos gyventojų populiacijos. Meksikoje yra didžiausia čiabuvių populiacija visoje Lotynų Amerikoje. Čiabuviai valstybės politiniame gyvenime iš tikrųjų nedalyvauja labai aktyviai, nes politinis elitas į čiabuvius pradėjo kreipti dėmesį tik pastaruosius 20 metų.

Tai labai siejasi su mano analizuotu „Zapatista“ socialiniu judėjimu. Šis judėjimas pradėjo kelti būtent tokius klausimus, kad čiabuviai gyventojai turi teisę dalyvauti politiniame gyvenime, kad jie turi teisę į žemę, laisvą apsisprendimą, teisę puoselėti savo papročius, kultūrą ir panašius dalykus. Būtent panašiu laikotarpiu Meksikos vyriausybė, politikai atkreipė dėmesį, kad iš tiesų 10 proc. gyventojų yra čiabuviai ir kad reikia kažkaip spręsti jų problemas.

Dabar yra keletas čiabuviškos kilmės merų, keletas politikų, kurie dalyvauja savivaldybėse, tačiau, žiūrint į patį aukščiausią lygmenį, kongresą, tikrai neteko girdėti, kad ten yra čiabuvių gyventojų. Galbūt yra čiabuviškos kilmės gyventojų – trečia, ketvirta karta. Bet neteko girdėti, kad šiuo metu būtų tų, kurie dabar save identifikuoja čiabuviais ir kalba čiabuvių kalbomis.

Kai kalbame apie čiabuvių gyventojus bendruomenėse, apie jų teises yra diskutuojama. „Zapatista“ judėjimas tas teises iškėlė, šie klausimai tapo politinės darbotvarkės dalimi. Bet, kai kalbame apie čiabuvius, gyvenančius miesto bendruomenėse, atsiranda dar viena problema – į juos yra kreipiama labai mažai dėmesio ir nežinoma, kaip išvengti jų asimiliacijos ir užtikrinti integraciją. Ši problema yra gana opi, bet kol kas ji nėra labai sprendžiama ar diskutuojama.

– Užsiminėte apie zapatistų judėjimą, kovojantį už čiabuvių teises, bet tai nėra vien tik čiabuvių teisių judėjimas. Kaip ir kodėl atsirado toks socialinis judėjimas?

– Judėjimo ištakomis galbūt būtų galima laikyti 1984 m. Tais metais šeši žmonės, trys čiabuviai, trys baltieji, susitiko ir sugalvojo, kad reikia spręsti čiabuvių tautų teisių problemą. Šis judėjimas taip ir formavosi maždaug dešimt metų, kol pritraukė kritinę masę žmonių.

1994 m. sausio 1 d. jie paskelbė karą Meksikos vyriausybei. Ginkluotas konfliktas, įvairiais vertinimais, truko 10–12 dienų. Žinoma, čiabuvių kariuomenė tikrai negalėjo nugalėti Meksikos valstybės kariuomenės. Tuo labiau kad jie patys daugeliu atveju buvo ginkluoti lazdomis, šakėmis. Buvo paskelbtos paliaubos. Paskui jau prasidėjo diplomatinės derybos.

Judėjimas reikalauja įvairiausių dalykų. Pirmiausia – čiabuvių tautų teisių užtikrinimo, taip pat – teisių į žemę. Jie reikalauja kultūrinių teisių užtikrinimo, papročių propagavimo ir pan. Tačiau tai būdinga daugeliui čiabuvių tautų judėjimų. Tai yra tradiciniai reikalavimai.

Kita vertus, šis judėjimas yra ypatingas tuo, kad jis iškelia tokias problemas, kaip, pavyzdžiui, kova su neoliberalizmu ir globalizacija, t. y. jie save identifikuoja kaip antiglobalizacijos judėjimą ir teigia, kad reikia daugiau puoselėti lokalius verslus, stengtis kovoti su neoliberaliomis tendencijomis, kurios yra pasaulyje.

Jie taip pat labai akcentuoja moterų vaidmenį, kas yra labai svarbu, nes čiabuviai gyventojai, kaip grupė, yra labai marginalizuoti, bet moterys yra dar labiau marginalizuotos jau toje pačioje čiabuvių grupėje. Čiabuvių moterų neraštingumo mastai yra praktiškai dvigubai didesni už čiabuvių vyrų. „Zapatista“ judėjimas akcentuoja, kad reikia užtikrinti moterims jų esmines teises, kad moteris galėtų pasirinkti, už ko ji nori ištekėti, kiek vaikų nori turėti. Jie stengiasi šviesti moteris sveikatos klausimais. „Zapatista“ judėjimas netgi yra priėmęs moterų teisių deklaraciją, kur atsispindi būtent šie reikalavimai.

Šį judėjimą galima traktuoti kaip anarchistinį judėjimą. Tai yra judėjimas, kuris nepripažįsta vyriausybės bei valdžios institucijų ir teigia, kad reikia viską kurti ir gyventi bendruomenėse. Sprendimai zepatistų judėjime yra priimami konsensusu, vadinasi, jei atsiranda bent vienas prieštaraujantis, sprendimas yra nepatvirtinamas.

– Kaip jie veikia? Kaip jie siekia įgyvendinti savo tikslus?

– Pirmas jų metodas buvo karinė kova, bet karinė kova tęsėsi 10–12 dienų ir buvo baigta. Jie griežtai pozicionuoja save kaip pacifistinį judėjimą, kuris sudėjo ginklus po tų 10–12 dienų.

Dabar jie stengiasi savo tikslų siekti kitais metodais, pirmiausia – organizuodami įvairius susitikimus. Jie kviečia mokslininkus, bendruomenes, anarchistus, socialistus ir apskritai žmogaus teisių kovotojus atvykti pas juos. Vyksta įvairios konferencijos, kuriose diskutuojami jiems svarbūs klausimai.

Taip pat vienas iš jų metodų yra organizuoti protestus. Vienas iš paskutinių žymesnių jų protestų buvo suorganizuotas 2012 m. pabaigoje, 2013 m. pradžioje, kur, įvairiais skaičiavimais, dalyvavo apie 20 tūkst. čiabuvių. Jie tiesiog išėjo į gatves ir organizavo žygį, taip atkreipiant dėmesį ir parodant, kad „Zapatista“ socialinis judėjimas vis dar yra aktyvus, kad čiabuviai vis dar egzistuoja, yra aktyvūs ir siekia savo teisių užtikrinimo.

Taip pat vienas iš jų metodų yra rašyti įvairius komunikatus ir deklaracijas, kuriose jie išreiškia savo požiūrį arba kokią nors problemą iškelia į žiniasklaidą.

Jų lyderis Subcomandante Marcos (dabar jau pasikeitė, bet daugiau nei 20 metų jis buvo jų lyderis) rašydavo per savaitę po kelis, o būdavo – ir daugiau communiques. Juose jis diskutuodavo su politikais, mokslininkais, akcentuodamas, kas svarbu „Zapatista“ judėjimui, kokios problemos jiems yra skaudžios.

Taip pat yra leidžiamos ir „Zapatista“ judėjimo deklaracijos. Šiuo metu jų yra parašytos šešios. Kiekviena deklaracija yra skirta kokiam nors tikslui.

– Kalbant apie zapatistų judėjimą, kokią įtaką jie iš tikro padarė čiabuvių teisėms?

– Ta įtaka ne visais lygmenimis buvo vienoda. Didžiausia zapatistų judėjimo įtaka buvo ta, kad jie atkreipė politinio elito dėmesį į čiabuvių tautų teisių situaciją, kad šie klausimai tapo diskutuojami plačioje arenoje.

Taip pat zapatistų judėjimas buvo įtakingas tuo, kad buvo priimta jų reikalaujama konstitucijos reforma. Konstitucijoje buvo įtvirtinta, kad čiabuviai turi teises, kad jie turi teisę į žemę, joje esančius resursus, teisę į saviidentifikaciją, laisvo apsisprendimo teisę.

Bet ta laisvo apsisprendimo teisė konstitucijos buvo labai įdomiai suformuluota, paminėta tarsi autonomija […]. Dėl to šią konstituciją galima vertinti dvejopai. Viena vertus, tai yra laimėjimas, nes čiabuvių gyventojams buvo užtikrintos teisės ir jos buvo įtrauktos į Meksikos konstituciją. Kita vertus, tai yra ir pralaimėjimas, nes jos nebuvo suformuotos ir pateiktos taip, kaip to prašė „Zapatista“ judėjimas, kaip to prašė apskritai čiabuviai gyventojai Meksikoje.

Dar vienas zapatistų laimėjimas yra tas, kad buvo priimta daug įstatymų, kurie vienaip ar kitaip reglamentuoja čiabuvių tautų teises. Jei iki „Zapatista“ socialinio judėjimo susiformavimo buvo tik aštuoni įstatymai, kurie savo tekstuose minėjo čiabuvių tautų teises, tai šiuo metu jau yra 31 įstatymas, kur reglamentuojamos čiabuvių tautų teisės.

Yra užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė į dvikalbį švietimą. Tai yra labai svarbu čiabuviams gyventojams, nes ilgą laiką švietimas buvo vykdomas tik ispanų kalba. Vadinasi, vaikai, kurie pradėdavo eiti į mokyklą, pamiršdavo savo čiabuvių kalbą. Yra užtikrinamos socialinės garantijos, teisė turėti būstą, taip pat labai plačiai ir daugelyje įstatymų yra įtvirtinta, kad čiabuviai turi teisę į advokatą, mokantį čiabuvių kalbą, žinantį jų kultūrą.

Kita vertus, „Zapatista“ socialinis judėjimas nebuvo labai sėkmingas, nes nebuvo užtikrintos esminės jų reikalaujamos teisės: teisė į žemę bei laisvo apsisprendimo teisė. Vienaip ar kitaip įstatymuose jos yra paliečiamos, tačiau ne taip, kaip to norėtų pats „Zapatista“ judėjimas. Galbūt dėl to šis judėjimas po truputį pasitraukė iš politinės arenos po tos konstitucinės reformos priėmimo.

Jie deklaravo, kad nebenori daugiau jokių derybų su politikais, su politiniu elitu, jie traukiasi gyventi į savo bendruomenes ir dabar jau veiks savo bendruomenėse. Ir iš tikrųjų Čiapaso valstijoje, kur yra pagrindinė jų bazė, jie vis dar yra aktyvūs, kuria savo autonomines gyvenvietes, statosi savo mokyklas, ligonines, turi savo kultūros centrus. Jie dabar stengiasi savo veiklą koncentruoti būtent savo gyvenvietėse, o ne valstybiniu lygmeniu.

Šis judėjimas iš tikrųjų turėjo įtakos ir kitiems Lotynų Amerikoje egzistuojantiems socialiniams judėjimams. „Zapatista“ judėjimas buvo vienas iš pirmųjų, kuris susiformavo Lotynų Amerikoje. Dabar kiekvienoje Lotynų Amerikos valstybėje, turinčioje čiabuvių gyventojų, galime rasti ne po vieną ir ne po du čiabuvių socialinius judėjimus, kurie reikalauja savo teisių užtikrinimo. Čilėje yra susiformavęs „Mapuche“ judėjimas. Ekvadore yra labai stiprus čiabuvių judėjimas, kuris irgi pasiekė to, kad būtų reformuota, priimta konstitucija.

„Zapatista“ judėjimas ne tik padarė įtaką kitiems čiabuvių judėjimams, bet ir turėjo įtakos socialiniams judėjimams Lotynų Amerikoje. Galime kalbėti apie tai, kad yra ryšių su Argentinos „Piquetero“ bedarbių judėjimu, Brazilijoje – bežemių judėjimu ir apskritai visų sričių socialiniais judėjimais.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...