captcha

Jūsų klausimas priimtas

E. Baliutavičiūtė. Kai praeitis išsiskleidžia tau prieš akis (knygų apžvalga)

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas: Kristinos Gudonytės „Jie grįžta per pilnatį“ ir Nathano Filerio „Skausmingas krytis“.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.
A. Valantinienės (LRT) nuotr.

Kristina Gudonytė „Jie grįžta per pilnatį“

Rašyti apie Vilnių tampa madinga. Gal net pernelyg. Štai vien per 2015 m. paaugliams buvo išleistos dvi knygos ir netgi labai panašios apie šį sapnų, legendų ir turtingos istorijos miestą. Tai metų pradžioje pasirodžiusi Justino Žilinsko apysaka „Mano Vilnius mano“ ir visai neseniai, vasarą, išleistas K. Gudonytės romanas „Jie grįžta per pilnatį“.

K. Gudonytės knyga, kaip ir J. Žilinsko, yra bandymas patrauklia forma jaunąjį skaitytoją supažindinti su Vilniaus istorija, asmenybėmis bei įdomybėmis. Abu autoriai, akivaizdu, įdėjo nemažai darbo – skaitė istorinius veikalus, iš jų rinkosi medžiagą, kad pasakojimas būtų informatyvus ir stebinantis. Vis dėlto labiau vykusi atrodo K. Gudonytės knyga. Apsiribojusi nedideliu XIV a. (renesanso Lietuvoje) fragmentu, ji daugiau dėmesio galėjo skirti siužeto plėtotei, veikėjams ir jų istorijoms, o J. Žilinskas, užsimojęs papasakoti apie Vilniaus istoriją nuo seniausių laikų iki šių dienų, neišvengė nereikalingos informacijos, nieko daugumai paauglių nesakančių pavardžių pliūpsnių, nuobodoko publicistinio stiliaus. Tiesa, pastarojo vietomis netrūksta ir K. Gudonytės romane. Kiek apmaudu, kad autoriai neranda jokio kito būdo pateikti informaciją, kaip tik knygoje paskirti ištisus dialogus enciklopediniam ar publicistiniam turiniui ir atitinkamam stiliui. Tad skaitant neretai galima pasijusti it atsidūrus istorijos pamokoje: klausimas – atsakymas, teiginys – pildymas ir t. t.

K. Gudonytės romanas prasideda nuo poros paauglių, kurie, įsidarbinę filmavimo aikštelėje, atsitiktinai užfiksuoja vaiduoklį ir sutinka keistą vyriškį, kuris vėliau pasirodo esąs magas Tvardovkis, stipriai įsimylėjęs karalienę Boną bei kadaise, Žygimanto Augusto prašymu, iššaukęs jo mylimosios Barboros Radvilaitės dvasią. Magišius, kaip galiausiai paaiškėja, kadaise atrado nemirtingumo receptą, o dabar jau kelis šimtus metų keliauja po pasaulį nerasdamas sau vietos.

Būtent jis ir sukelia visus paauglių nuotykius: supykdytas Augį ir Žygį nudangina į 1535 m., kur jie patiria įdomių nuotykių, sužino apie to meto gyvenimą ir papročius, o iš tų meto netyčia atgabena dar paauglį Žygimantą Augustą, tad 15-metei Bertai tenka rūpintis ir aikštinguoju magu, ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu, besistebinčiu XXI a. gyvenimu.

Keisti, racionaliai nepaaiškinami įvykiai knygoje grindžiami dvejopai – ypatingu laiku, knygos veiksmas trunka tris paras per pilnatį. „Mėnulis liabai padėti, kai toks reikalas, jis gali ištraukti viską iš žemės ir iš žmogaus sielos gelmių...“ (p. 96), – teigia Tvardovskis. Taip pat ne mažiau svarbus Vilniaus miesto ypatingumas – prasidėjęs nuo sapno, jis išlaikė per amžius savo paslaptingumą, priglaudė daug žmonių, mirusių ne sava mirtimi, kurie virto sielomis, iki šiol nerandančiomis ramybės ir negalinčiomis palikti miesto.

Kita vertus, mįslingus paauglių nuotykius galima mėginti paaiškinti ir racionaliai, nes tekstas tai leidžia. Kaip būdinga šiuolaikinei paauglių literatūrai, tėvai ir kiti už jaunuolius atsakingi suaugusieji nustumiami į šalį ir geriausiu atveju pasirodo tik epizodiškai, todėl paauglių trijulė gali nevaržomi leistis į nuotykius. Jie laisvai bastosi naktimis po Vilnių, be suaugusiųjų žinios įsidarbina, o štai Žygio senelis, paliktas prižiūrėti penkiolikmečio, skatina paauglius vartoti alkoholį: „Gal kartais norit paragauti mano vyno? – staiga pašoko senelis. – Po šlakelį Bertos ir Žygio įsidarbinimo proga, a? Juk reikia atšvęsti, bent simboliškai?“ (p. 46). Po naminio burokėlių vyno Augis subloguoja, ne geriau pasijunta ir Berta kiek vėliau atsitiktinai pauosčiusi Tvardovskio „klijų“ – ji pradeda regėti baltus žirgus ir atsibunda ne savo namuose, o Valdovų rūmuose. Tad ar paauglių nuotykiai iš tiesų įvyko, ar tebuvo vaizduotės bei svaigiųjų medžiagų sukelti vaizdiniai – tebūnie atviras klausimas. Kaip ir tai, ar tikrai būtina tokiame kontekste vaizduoti svaigiųjų medžiagų vartojimą.

Dėl gana spartaus tempo, veikėjų gausos bei įvairiausių nuotykių knyga maloniai tirpsta rankose, o nedideli stabtelėjimai ties citatomis iš mokslinių veikalų bei istorinių šaltinių, nors ir dirbtinai įlieti, pernelyg netrukdo ir nestabdo. Stipriai nekliūna ir literatūrinės klišės bei saldėsiai, kurie būdingi į populiariąją literatūrą besiorientuojančiai K. Gudonytei. Taigi apibendrinus tai tikrai nebloga tokio tipo literatūra.

Nathanas Fileris „Skausmingas krytis“

Vos prieš porą metų pasirodęs N. Filerio literatūrinis debiutas „Skausmingas krytis“ buvo sutiktas palankiai – sulaukė kelių apdovanojimų, teigiamų recenzijų bei vertimų. Patraukliai ir žaismingai šiame romane nagrinėjama psichikos liga sergančio žmogaus istorija – vaikystę sukrėtusi vyresniojo brolio mirtis bei kaltės šleifas, susipynęs su liga ir neleidęs ilgus metus patirti ramybės.

Knygos pasakotojas kartu yra ir protagonistas – tai devyniolikmetis Metjus, sergantis šizofrenija ir besigydantis specialiame dienos centre. Šis pasakojimas jam yra bandymas susidoroti su vaikystės šmėklomis ir pradėti naują gyvenimą: „Rašydamas apie praeitį gali ją išgyventi iš naujo, gali pamatyti, kaip ji vėl išsiskleidžia tau prieš akis. <...> Tačiau ši istorija nėra atminimas – tai atsisveikinimas su praeitimi“ (p. 302).

Metjui nelengva ne tik prisiminti, bet ir papasakoti savo istoriją, ypač apie brolio žūtį, todėl pasakojimas nuolat sukasi ratu. Vengdamas ir nesugebėdamas iš karto pasakyti, kas įvyko, jis nukreipia dėmesį į kitus gyvenimo įvykius, kartais nereikšmingas detales, nuolat kartoja jau minėtus dalykus, tarsi užstrigusi plokštelė. Taip kuriamas ne tik kaltę išgyvenančio žmogaus sąmonės srautas, bet ir žmogaus, sergančio klastinga liga, dėl kurios jis sutrikęs, nėra tikras dėl nieko, be to, ir „slenkantis laikas sumenkina įvykių tikroviškumą“ (p. 162). Tad jam tenka elgtis it archeologui – atidžiai, lėtai, apžiūrinėjant iš nebūties iškelti praėjusio gyvenimo epizodus ir nuolat kvestionuoti kiekvieną prisiminimą. O skaitytojai įtraukiami į metafikcinį pasakojimą – yra verčiami stebėti ne tik naratyvą, bet ir patį pasakojimo konstruktą, ieškoti jame klaidų, neatitikimų, apie kuriuos nuolat informuoja pasakotojas.

Metjaus asmenybė palieka prieštaringą įspūdį. Viena vertus, kartais jis atrodo gana infantilus – pastebi, rodos, nereikalingas smulkmenas, bet ne didesnį paveikslą, pavyzdžiui, apibūdindamas tėvus remiasi vien tik išorine informacija, ne vidinėmis savybėmis. Kita vertus, Metjus pasižymi aštriu protu – puikiai pastebi žmonių socialinius žaidimus, įtikimai analizuoja aplinkinių elgesį. Be to, puikiai supranta, kad serga ir niekada nepasveiks, kad jo protas gali tapti savo paties priešu: „Mano liga žino viską, ką aš žinau. Man buvo sunku įsikalti tai į galvą, bet tą akimirką, kai aš supratau, mano liga taip pat tai suprato.“ Skaitant net beprotiškiausias jo elgesys gali atrodyti logiškas ir suvokiamas – kalbėdamas pirmuoju asmeniu pasakotojas bent minutei priverčia skaitytoją įsijausti į protagonistą, suprasti jo elgesio motyvus.

Nors pagrindinis pasakojimo tikslas – susidoroti su kalte, perkelti į popierių tai, kas įvyko su broliu, pasakoti Metjus neskuba. Kad galėtų papasakoti tai, pirmiausia jis turi paaiškinti, kas vyko po to, kokią kaltę nešiojosi, kaip niekada nepavyko dorai įsitvirtinti gyvenime. Galiausiai jį, atsidūrusį itin sunkioje padėtyje, klimpstantį į alkoholį, vienatvę, visu smarkumu užklumpa liga. Jis pradeda regėti brolį kituose, girdėti jį išpučiamuose dūmuose, mato jį kalbantį su juo: „Jis buvo visur ir visame“ (p. 193) ir jis kvietė „žaisti“.

Pasakojimui einant pabaigos link, haliucinacijos protagonistą atveda ten, kur prasidėjo ši istorija. Jis nuvyksta prie vaikystės poilsiavietės skardžio, nuo kurio kadaise nukrito jo brolis, ir mėgina nusižudyti – kad niekada nebepaliktų mylimo brolio: „Taip, ateinu. Mes žaisime amžinai.“ (p. 238) Nelaimė neįvyksta ir jis pagaliau gali ne tik prisiminti viską, bet ir parašyti apie tai. Vis dėlto sunku ne tik prisiminti, bet ir prisiminus paleisti, o to reikia, kad haliucinacijos baigtųsi, bet paleisti, reiškia dar kartą išduoti brolį: „būdamas mažas berniukas, aš nužudžiau savo brolį, o dabar turiu jį nužudyti dar kartą.“ (p. 275) Gydytojai jo brolį žudo vaistais, bet tikrosios haliucinacijų priežastys slypi kur kas giliau – kaltėje, kuri užaugo kartu su protagonisto kūnu ir liga. Kuri išdidėjo ir išvešėjo nemalšinama ir negydoma – nekaltas nepaklusnių berniukų žaidimas baigėsi nelaimingu atsitikimu, bet tuomet dar devynmečio protagonisto sąmonėje – mylimo brolio nužudymu.

Galiausiai Metjus randa būdą nuraminti sąžinę – su artimaisiais surengia dešimtųjų brolio mirties metinių minėjimą ir pabaigia savo užrašus, kuriuos mes skaitome kaip knygą. Pabaiga viltinga, bet ne laiminga. „Mes vaikštome ratais, ši liga ir aš“ (p. 301), – teigia Metjus suprasdamas, kad niekada nepasveiks ir dar ne kartą dar bus paguldytas į ligoninę. Bet pagaliau jis gali gyventi nebeslegiamas kaltės ir praeitį palikti praeičiai.

„Skausmingas krytis“ – įdomi daugiaplotmė knyga. Tai ne tik pasakojimas apie ligą ir kaltę, metafikcinis pasakojimas apie prisiminimus ir patį pasakojimo konstravimą, bet ir istorija apie šeimos santykius susidūrus su dideliais sunkumais, gerumą ir norą padėti kitam, pamokos, kaip išgyventi skausmą dėl artimo mirties, o suklupus – atsikelti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close