captcha

Jūsų klausimas priimtas

Fotografas: sukrečiančius vaizdus būtina rodyti

Visada būtina rodyti realybę, nors ji kartais gali būti šokiruojanti, sako fotografas Artūras Morozovas. Jis priduria, kad fotografai ne visada gali vadovautis taisyklėmis, ką galima ar ko negalima fotografuoti, bet privalo jausti pagarbą.
Smėlio skulptūrų menininkas sukūrė nuskendusio migrantų berniuko skulptūrą. Užrašas ant smėlio: „į krantą išmestas žmogiškumas. Gėda gėda gėda“. AFP/Scanpix nuotr.
Smėlio skulptūrų menininkas sukūrė nuskendusio migrantų berniuko skulptūrą. Užrašas ant smėlio: „į krantą išmestas žmogiškumas. Gėda gėda gėda“. AFP/Scanpix nuotr.

„Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ tvirtina A. Marozovas.

Menotyrininkė, fotografijos kritikė Agnė Narušytė pastebi, kad lietuvių sukrečiančios nuotraukos vis dėlto nepaveikia taip stipriai, kaip kitų tautų žmones. Ji svarsto, kad tam įtakos gali turėti sovietinė okupacija.

A. Narušytė: jei vaizdas gali pakeisti pasaulį, jį būtina publikuoti

Anot A. Narušytės, fotografija vis dar turi didelę galią, nes gali vienu ypu papasakoti istoriją. Nors menotyrininkė pripažįsta, jog fotografija nėra tokia galinga, kad pakeistų žmonių ar net valstybių požiūrį, ji dažnai turi daugiau galios nei žodžiai. Dėl to, A. Narušytės nuomone, reikia publikuoti šokiruojančias nuotraukas.

„Manau, kad tą nuotrauką [kurioje ant kranto užfiksuotas nuskendęs trejų metų berniukas, kurio tėvai bandė emigruoti į Kanadą – LRT.lt] reikėjo būtinai publikuoti, ypač matant, kaip ji keičia pasaulį. [...] Jei kažkoks vaizdas gali padėti pakeisti pasaulį, jis turi būti išspausdintas. Kiekvienas, dėdamas tokią paveikiančią fotografiją, susijusią su mirtimi, susimąsto, ar, įdėjus ją, bus labiau pažeistos žmogaus teisės, ar pasiektas norimas rezultatas“, – sako A. Naruštytė.

Pasak A. Morozovo, nuotrauka, kurioje užfiksuotas nuskendęs berniukas, sulaukė tokio didelio dėmesio, nes iki šiol pabėgėlių krizę dažniausiai iliustravo tik tekstai, kuriuose buvo aprašyta daugybė mirčių. Nuotraukose dažniau buvo fiksuojami pabėgėliai, plaukiantys mažyčiais laiveliais, pastebi A. Morozovas.

„Matėme ir kai kurių jų mirčių, bet neabejotinai ši turkų fotožurnalistės Nilufer Demir nuotrauka tapo ikonine. Iki šiol nė viena nuotrauka, diskutuojant apie pabėgėlių krizę, nebuvo tokia populiari ir apie ją nebuvo tiek daug diskutuojama. Tai yra senas būdas nuotraukomis provokuoti skaitytoją, diskutuojant aktualiomis temomis“, – tvirtina A. Morozovas.

Siūlo ieškoti detalių, o ne fiksuoti pačius žiaurius vaizdus

Anot A. Morozovo, fotografams visada kyla dilema, ar reikia rodyti visus vaizdus, kuriuos galima užfiksuoti. Taip pat, jei tai vis dėlto reikia padaryti, kiek vaizdų rodyti. Pašnekovo teigimu, yra daugybė būdų, kaip galima išvengti sukrečiančių vaizdų, bet neprarasti nuotraukos poveikio.

„Net ir mirtis gali būti savotiškai estetiška, tačiau, nuvykęs į vietą po sprogimo, nepuoli fotografuoti žmonių kūno dalių, nes neaišku, ką paskui su tomis nuotraukomis daryti. Akcentus galima atrasti per tam tikras smulkias detales, taip pat – paveikius kampus. [...] Tokius vaizdus būtina rodyti, nes fotografo darbas – vaizduoti realybę, kuri kartais yra šokiruojanti“, – aiškina A. Morozovas.

Jis įsitikinęs, kad tokių nuotraukų publikavimas turėtų tapti diskusijų objektu, ypač todėl, kad fotografai apskritai turi ribotas teises fotografuoti ir publikuoti vaikų, sužeistųjų ir kai kurių kitų žmonių nuotraukas. „Kai atvyksti į karą ar kitą aplinką, pavyzdžiui, susijusią su pabėgėlių krize, negali remtis vien teisėmis, nes nebus būdų, kaip papasakoti istoriją. Tokiu atveju visada kalbuosi su žmonėmis ir bandau paaiškinti, kodėl tai svarbu, kodėl svarbu jiems, kodėl reikia parodyti realybę“, – sako A. Morozovas.

Jis atkreipia dėmesį ir į tai, kad fotožurnalistams įvykių fiksavimas yra darbas, už kurį jie gauna atlygį ir su kuriuo susiduria nuolat, tačiau priduria, kad vis tiek derėtų gerbti tai, kas yra fotografuojama. „Kai stebiu fotografus, supuolančius į laidotuves, mindančius vainikus, fotografuojančius laidojamą žmogų (nesvarbu, ar jis būtų laidojamas karo zonoje, ar ten, kur taiku), man kyla abejonių ir netgi pasibjaurėjimas. Jei prie nukentėjusio žmogaus arba artimųjų prieini su pagarba ir nepuoli fotografuoti neatsiklausęs arba neužmezgęs akių kontakto, tada viskas būna gerai“, – tvirtina A. Marozovas.

Paveikia ne žiaurumas, o apeliacija į jausmus

A. Narušytė pastebi, kad lietuvius paveikti nuotraukomis nėra lengva. Anot jos, įtakos galėjo turėti sovietmetis, kai visi buvo apsaugoti nuo drastiškų vaizdų, nes fotografinė kultūra leidiniuose buvo labai griežtai prižiūrima, buvo siekiama, kad visada būtų rodomas pozityvus realybės vaizdas.

„Jis būdavo netgi perdėtai pozityvus. Mums buvo bandoma įteigti, kad viskas yra geriau, nei yra iš tikrųjų. Taip mes buvome apsaugoti. Galbūt dėl to ir tapome socialiai nejautrūs. Mūsų nepakeičia tokios fotografijos, mes nepradedame sakyti – priimkime pabėgėlius. [...] Galbūt tie žmonės, kurių veidai atsidūrė fotografijose, jaučia, kad jais buvo pasinaudota, bet galbūt tai galima vertinti kaip nelabai didelę auką kitų labui, jei ta fotografija suveikė“, – svarsto A. Narušytė.

Menotyrininkė įsitikinusi, kad žiūrovą paveikia ne tos nuotraukos, kuriose vaizduojamas kraujas, jo gausa ar purvas, bet tos, dėl kurių susipainioja žmogaus jausmai. A. Narušytė aiškina, kad būtent tokį poveikį ir turi turkų fotografės užfiksuotas nuskendęs berniukas.

„Mes matome vaiką, kuris atrodo taip, lyg miegotų. Tai – pažįstamas kasdienis vaizdas, tačiau labai gerai matoma, kad vaikas miręs. Šalia jo stovi pareigūnas, dirbantis savo darbą. Man atrodo, kad šioje nuotraukoje tobulai susipina mūsų kasdienybė su mirtimi. Tai labai aštriai veikia“, – sako A. Narušytė.

Jos nuomone, jei fotografijose vien tik vaizduojama mirtis, tai veikia mažiau, nes nuotrauka žiūrovui tiesiog sukelia pasibaisėjimą, pasibjaurėjimą ir žmogus pasistengia nuo jos kuo greičiau pasitraukti.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close