captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Mikutavičius: „Lituanika“ buvo geriausias dalykas, kuris tau galėjo atsitikti

1985 m. pradėtas rengti roko festivalis „Lituanika“ buvo laisvės gurkšnis, nes tokį muzikinį pasaulį anksčiau Lietuvoje buvo galima tik įsivaizduoti.  Taip sako festivalį prisimenantis Marijonas Mikutavičius ir prideda: „Ypač, kai esi paauglys ir širdyje – maištas, tai buvo geriausias dalykas, kuris tau galėjo atsitikti.“
M. Mikutavičius. T. Lukšio (BFL) nuotr.
M. Mikutavičius. T. Lukšio (BFL) nuotr.

Savo ruožtu vienas „Lituanikos“ organizatorių Algimantas Miknevičius teigia, kad dėl tokių jaunuolių ne kartą girdėdavo grasinimus festivalį uždaryti, o, prisimenant tuometinius laikus, sumanymas rengti „Lituaniką“ dabar atrodo per drąsus. Beveik tuo pačiu metu gimusios „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas priduria, kad būtent „Lituanika“ pirmoji pradėjo žmones mokyti laisvės. „Lituanika“ yra Sąjūdžio pradžia ir ją turime pagerbti už jos laisvės darbą“, – interviu LRT RADIJUI sako jis.

„Prikelk legendą“ – tokiu šūkiu organizatoriai ir dalyviai kviečia prisiminti festivalį „Lituanika“, kuris prieš 30 metų buvo svarbiausias Lietuvos roko renginys. Rugsėjo 12–13 dienomis anų laikų ir dabarties grupės, atlikėjai bei svečiai iš užsienio šalių rengia išskirtinį „Lituanikos“ minėjimo koncertą.

Algimantai, jeigu grįžtume 30 metų atgal, ką apie visą situaciją sako tai, jog „Lituanikos“ festivalio pavadinime neleido rašyti raidės c?  Tai turbūt nusako tam tikras aplinkybes, kaip gimė festivalis?

A. Miknevičius: Taip, labai sunkiai buvo gimdoma. Vyko didžiulės diskusijos. Iš pradžių teikėme nedrąsų prašymą komjaunimui – leiskite mums būtent taip vadintis. Manau, kad mus išgelbėjo Raimondo Vabalo sukurtas filmas apie Steponą Darių ir Stasį Girėną. Pavadinimą leido su sąlyga, kad nebūtų tiesioginių sąsajų su lėktuvėliu, kuris skrido per Atlantą, tad c raidę teko pakeisti į k.

M. Mikutavičius: Nedaug kas pasikeitė. Šiais laikais taip pat vis dar yra raidžių, kurių negali rašyti.

Koks tai buvo sumanymas? Koks tas pirmasis festivalis?

A. Miknevičius: Galvojome, kad reikia rengti ne kažkokį regioninį Vilniaus festivalį ar pan. Jei daryti, tai daryti. Sumanėme rengti visos Sovietų Sąjungos festivalį. 1985 metai, kas ką besakytų, vis dėlto buvo gūdūs laikai, ir padaryti visko, ką norėtum, negalėjai. Tačiau žinant, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje absoliučiai nieko nevyko šiame kontekste, išskyrus vietinius roko klubų festivalėlius, manau, kad tai dienai sumanymas buvo per drąsus. Nebuvo ten daug išskirtinių numerių ar pasirodymų, kurie nustebintų publiką, bet tai buvo pirmas bandymas. Ir jis tikrai pavyko.

Ar patys galėjote rinktis, kurias grupes kviestis, kurios tuo metu, beje, buvo vadinamos vokaliniais-instrumentiniais ansambliais?

A. Miknevičius: Bandėme. Bet iš tikrųjų dažnai kviečiama būdavo su komjaunimo rekomendacijom, pvz., kalbam komjaunimo komitete – paskambinkite į Tbilisio komjaunimo komitetą, ką jie galėtų rekomenduoti. Žinoma, jei žinodavome kažką, kas mus domina (o tą informaciją vienas pirmų Rusijos prodiuserių Artemijus Troickis pateikdavo nuo 1985 m.), bandydavome prašyti, kad leistų. Atsimenu tokį atvejį: iš Gruzijos tų, kuriuos kvietėme, nenorėjo išleisti, ir tik komjaunimo vadų prašymu jiems leido atvažiuoti. Labai susidraugavome. Jie grojo „The Beatles“ dainas.

Algirdai, o kokią Jūs pamenate pirmą „Lituaniką“? Kiek mes žinome, „Antis“ jau buvo jaunųjų grupių koncerte?

A. Kaušpėdas: „Antis“ yra truputį vyresnė už „Lituaniką“. Pačiame 1984 m. gale susikūrėme savo architektų festivalį. Pirmame „Lituanikos“ festivalyje tiesiog nedalyvavau, nemačiau jo. „Antis“ buvo praktiškai visiškai neiškepusi. 1986 m. net nebuvome įtraukti į oficialią programą. Grojome studentams klubuose, buvo pasklidę gandai, kad mes įdomūs, kažkokie architektai. Tad mus „pastatė“ į naktinę poziciją. Galvojome, kas ten mūsų nelauks, pradėjome groti  23 val., tačiau susilaukėme labai puikios reakcijos ir palaikymo. Patys ruošėmės: ir lovą atsivežėm, ir manekenų – buvo toks įdomus scenografinis sumanymas. Per naktį tapome žvaigždėmis. Kitą dieną ant „Komjaunimo tiesos“ viršelio, įsivaizduojate, buvo Žana Aguzarova ir A. Kaušpėdas.

A. Kaušpėdas nematė pirmo festivalio, bet štai Marijonas, regis, matė.

M. Mikutavičius: Turiu prisipažinti, kad pirmo irgi nemačiau. Labiausiai prisimenu 1987 m. festivalį, turėjau jo plakatus.  Mano tėtis buvo kultūros darbuotojas, tad informacija, kas ten vyksta, buvo pasiekiama labai lengvai. Atsimenu, jis parnešė plakatus po pirmo „Lituanikos“ festivalio. Mokykloje organizavomės, ėjome su visa klase. Tuo metu eiti į roko koncertą buvo tas pats, kaip išvažiuoti į kitą šalį palaikyti „Žalgirio“ klubo. Atrodė, kad tai – praktiškai suaugusio gyvenimo dalis.

Skaičiau viename interviu, kad ypatingai pasipuošėte tame festivalyje.

M. Mikutavičius: Tuo metu pirmą kartą susidūriau su policija. Tada jau daug ką leisdavo, galėdavai sukti švarkus virš galvos, bet, jeigu puošdavais tokiais atributais, kaip metalistų apyrankės ir t. t., galėjai susidurti su teisėsauga, kas man ir nutiko. Sporto rūmuose buvau pasidaręs grandines ant rankų ir, man bešėlstant prie scenos, jaučiu, kad kažkas mane tempia už skvernų ir veda į skyrių. Antrame sporto rūmų aukšte buvo toks kambariukas, kur milicininkai tuos nenaudėlius už ausies atitempdavo. Jie užsirašė mano pavardę. Atsimenu, kad buvau žiauriai išsigandęs. Galvojau, kas dabar atsitiks su mano gyvenimu, dar baisiau – kas atsitiks su tėvų gyvenimu, gal jie lėks iš darbo? Šiaip ar taip, jokių pasekmių po to nebuvo.

Tada buvote paauglys. Kokios muzikos klausėtės? Ir kokį įspūdį Jums paliko ta pirma „Lituanika“?

M. Mikutavičius: Po 1985 m. atsivėrė šliuzai, ir daugybė jaunų muzikantų nustojo figūruoti vien tik Filharmonijoje, kur anksčiau, matyt, dėliodavo, kokios muzikos turime klausyti. Lietuvoje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti įvairiausios grupės. Tuo metu tai mums buvo laisvės gurkšnis, nes tą pasaulį anksčiau tik įsivaizduodavome. Ir staiga tai prasiveržia su laukine dvasia – garso kolonėlės, kažkokie žmonės su gitaromis laksto, publika šėlsta. Negalėjai įsivaizduoti, kad tai vyksta. Visa muzika, kurią matydavai, – švelni, estradinė, iščiustyta, tvarkingų švarkų muzika, ir staiga pamatai visą gaivalą, kuris buvo dalis anarchijos, dalis kontrakultūros, bet būtent tuo ir žavus. Ypač, kai esi paauglys ir širdyje – maištas, tai buvo geriausias dalykas, kuris tau galėjo atsitikti.

A. Miknevičius: Dėl tokių jaunuolių kokius penkis kartus per festivalį mums sakydavo – mes jus uždarysim. O Algirdas turbūt nežino, kad po jo pasirodymo prie manęs priėjo Ž. Aguzarova ir sako: „Koks vyras! Įsimylėjau jį visam gyvenimui.“

A. Kaušpėdas: Ir Jūs nuslėpėte???

A. Miknevičius: Algirdas neatėjo į „afterpartį“. Ji sėdėjo man ant kelių, verkė, ašaros byra: „Kur Algirdas? Ar Tu jam pasakei?“ Sakau: „Nepasakiau.“

A. Kaušpėdas: Mūsų niekas nekvietė į „afterpartį“, nes buvome už programos ribų. Nieko nežinojome. Tikrai būtume atėję. Buvome mėgėjai ir pabaliavoti, ir pabendrauti su žmonėmis.

Kaip Marijonas sakė, atrodė visai kitas pasaulis, kitas šėlsmas, kitas gyvenimas. Ar, Jūsų pastebėjimu, tuo metu buvo roko Lietuvoje?

– A. Kaušpėdas: Reikia suprasti, kas tuo metu apskritai vyko Lietuvoje. Tik ką buvo miręs Konstantinas Černenka. Tai po Leonido Brežnevo užsilenkė Jurijus Andropovas, po to K. Černenka. Dar toks Michailas Suslovas buvo, irgi užsilenkė. Buvo labai iškilmingų laidotuvių epocha.

Atėjo Michailas Gorbačiovas ir pradėjo kažką mistiškai šnekėti – perestroika, glasnost, kažkokios tezės. Niekas nesuprato, ką jis ten šneka, kas tai yra. Mes iš karto suvokėme – viskas, chebra, galime groti ir galime kalbėti. Kai vėliau klausdavo – tai kas čia, kaip jūs sau leidžiate? Sakydavome: „Perestroikinė grupė“. Ne veltui po to atsirado Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – paminkštinantis, paaiškinantis, kas yra tas sąjūdis. Mes buvome Lietuvos persitvarkymo rokas.

Ne veltui – „Lituanika“. Pats pavadinimas reiškia Lietuvą. Festivalį priimu ir matau, kaip tam tikrą užslėptos rezistencijos faktą. Būtent „Lituanika“ pirmoji pradėjo žmones mokyti laisvės. „Lituanika“ yra Sąjūdžio pradžia ir ją turime pagerbti už jos laisvės darbą.

– Kodėl viskas nutrūko?

– A. Miknevičius: Nutrūko 1988 m. Supratome, kad reikia pereiti į kitą etapą. Dauguma turėjo šeimas, vaikų. Reikėjo uždirbti pinigų, o mes iš renginio organizavimo neuždirbdavome, veikiau atvirkščiai, mokėdavome savo.

– Papasakokite, kaip „Antis“ tuo metu buvo „Muzikiniame ringe“. Per centrinę Tarybų Sąjungos televiziją, pamenu, jie pralaimėjo, tačiau juk papuolė į tą ringą ir garsino Lietuvą.

– A. Kaušpėdas: Laida vyko 1989 m. labai ankstyvą pavasarį. Po 1988 m. morališkai jau buvome laisvi, mums tereikėjo išsilaisvinti de facto. Ir įsivaizduokite: nuvažiuojame į Leningradą, laidos vedėjai paduoda mums klausimus ir atsakymus į klausimus. Ten tokia komjaunuolių laida, visi statistai, surepetavę, kas po ko kalba, atsako ir t. t. Ir mes turime tą spektaklį vaidinti.

Tada sakome – padarome, chebra. Pirmą dalį vaidinome sovietinius balvonus, funkcijonierius biurokratus, o antroje dalyje lyg niekur nieko – gerus teisingus žmones. Kai mes pradėjome išsidirbinėti ir vaidinti sovietinius puspročius, jie nežinojo, ką daryti. Paskui sakė, kad jau mąstė jungti muziką ir stabdyti eterį. Transliacija vyko visoje europinėje Sovietų Sąjungos dalyje. Laimėjo čekų grupė. Tada dar nebuvo aksominio rudens, ir jie buvo kaip ėriukai. Pralošėm tokiems teisingiems čekams.

– M. Mikutavičius: Labai gerai atsimenu tą laidą. Grupės buvo labai kontrastuojančios: čekai buvo gana lyriška, instrumentinės muzikos grupė, o „Antis“ be muzikos buvo ir performansas, kažkoks įvykis, įsikūnijimas scenoje. Dėl to buvo labai keista žiūrėti. Kitą dieną mokykloje tai buvo labai aptarinėjama, tarsi mini „Eurovizija“. Visi priėmė sprendimą, kad „Antis“ gal ir pralošė, bet mes buvome įdomesni. Tuo metu ta laida buvo labai didelis įvykis.

– Kodėl dabar metas ir kiek prasminga rengti „Lituanikos“ festivalį?

– A. Miknevičius: Trisdešimt metų – solidi ir gera data, jei būtume nepadarę šiemet, turbūt nebūtume padarę niekados.

– A. Kaušpėdas: Norime pagerbti festivalį.  Manome, kad šiandien „Lituanikos“ labai reikia, nes Lietuvai reikia Lietuvos. Pačiame žodžio „Lituanika“ skambesyje girdžiu pasaulio Lietuvą. Dabar turime būti pasaulio lyderiais arba tarp geriausių. Tai yra nauja ideologija, kuri beldžiasi į duris. Žmonės klausia, ką dabar darysime, ko mums dar dabar trūksta. Mes jau ir NATO, ir Europos Sąjungoje, ir eurą turime. Mums trūksta būti geriausiais pasaulyje. Todėl turime kelti save, padaryti daug didesnį darbą su savimi, savo kultūra, kad būtume visiems labai įdomūs, paklausūs ir konkurencinėje kovoje būtume vieni iš labiausiai laukiamų.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...