captcha

Jūsų klausimas priimtas

M. Walsh: popiežiui klimato kaita – teisingumo problema

Popiežius Pranciškus klimato kaitos problemą mato kaip teisingumo problemą. Taip tvirtina aplinkosauginės organizacijos „Žemės draugai“ Europos biuro klimato ir energetikos specialistė Molly Walsh, kalbėdama apie popiežiaus encikliką „Laudato Si“.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Popiežius Pranciškus klimato kaitos problemą mato kaip teisingumo problemą. Taip tvirtina aplinkosauginės organizacijos „Žemės draugai“ Europos biuro klimato ir energetikos specialistė Molly Walsh, kalbėdama apie popiežiaus encikliką „Laudato Si“.

„Ypač vertinga tai, kad jis klimato kaitos problemą mato kaip teisingumo problemą. Popiežius pabrėžė būtinybę pereiti nuo anglies prie atsinaujinančios energetikos. Taip pat kalbėjo apie bendruomeninę energetiką, kooperatyvus, kurie gamintų decentralizuotą energiją iš atsinaujinančių šaltinių ir parduotų perteklių į tinklą. Jis tai ypač palaiko. Manau, bus ypač įdomu stabėti Jungtines Amerikos Valstijas, kur konservatoriai reiškiasi kaip klimato skeptikai“, – LRT RADIJO laidoje „Ryto garsai“ sako M. Walsh.

Bažnyčios istorikė, Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė taip pat pastebi tokį popiežiaus požiūrį ir apibūdina jį kaip holistinį.

„Laudato Si“ – pirmoji enciklika, skirta klimato kaitai

Pats Vatikanas pripažino, kad jau seniai kuris kitas jo dokumentas buvo sulaukęs tiek dėmesio. Dar prieš metus anonsuotas enciklikos tekstas pasklido internete anksčiau, likus kelioms dienoms iki oficialaus pristatymo.

Enciklikos tonas perspėja apie rimtas pasekmes žmonijai, kurios kils, jei nebus imtasi veiksmų dėl klimato kaitos. Enciklika kreipiamasi į viso pasaulio, ne tik katalikų, bendruomenę. I. Vaišvilaitė sako, kad istorijoje būta ir daugiau panašių kreipimųsi pasauliui aktualiais klausimais, tačiau, nors popiežius Pranciškus ir nėra pirmas, kuris kalba apie aplinkosaugą, išskirtinai tam skirta enciklika – pirmoji.

„Pijaus XI paskutinė enciklika buvo nukreipta prieš nacizmą dar 1938 m. Jono XXIII enciklika „Pacem in Terris“ („Taika Žemėje“) buvo paskelbta faktiškai tuo metu, kai konflikto tarp dviejų ideologinių, pasaulinių, politinių plotų, t. y. komunistinio ir Vakarų, galimybė buvo pasiekusi maksimalią įtampą – vadinamąją Karibų krizę. Tai – konfliktas, kuris tuo laikotarpiu tikrai turėjo galimybę virsti branduoliniu“, – teigia I. Vaišvilaitė.

Nemažos apimties dokumentą sudaro šešios dalys. Popiežius kalba apie klimato kaitą, vandens trūkumą, biologinės įvairovės nykimą ir skurdą. Pasaulio padėties vertinimas paremtas moksliniais tyrimais ir gana detalia technologijų apžvalga, nustebinusia net gamtosaugos specialistus. Jis pabrėžia neabejotiną žmogaus indėlį ir kritikuoja vartotojišką požiūrį, paremtą „panaudok ir išmesk“ logika. Įdomu tai, kad būtent krikščionybės žmogaus iškėlimas virš gamtos kartais siejamas su daugeliu šiandieninių gamtosaugos problemų.

„Taip, popiežius reaguoja į priekaištą, kad krikščionybė kalta dėl pasaulio nugyvenimo, bet jis daugiausia kalba apie paskutinius du šimtmečius, kai Vakarų visuomenė pradėjo labai intensyviai naudoti technologijas, užkariauti pasaulį, kosmosą, Žemę, išnaudoti technologijas. Popiežius kategoriškai tai atmeta“, – tikina I. Vaišvilaitė.

I. Vaišvilaitė: enciklika neparašyta „iš galvos“

Aplinkosaugos ir socialiniai klausimai enciklikoje – gana glaudžiai susiję. Žmogaus ir gamtos aplinka degraduoja kartu, sako popiežius ir ragina stoti vargšų pusėn, jausti atsakomybę prieš ateities kartas.

„Neturtingieji, kurie gyvena iš, pavyzdžiui, žvejybos, kai užliejamos jų gyvenamos vietos, gali tik trauktis. Iš tikrųjų jie neturi, kur dėtis. Dėl šių procesų dažnai kyla karai. Jie jau kyla ir dėl vandens, žemių, nekalbant, žinoma, apie karus dėl iškasenų. Popiežius kalba ir apie žemės turtų naudojimą. Būtų galima sakyti, kad popiežiaus požiūris, vartojant jo nevartojamą pasaulietinį žodį, yra holistinis“, – teigia I. Vaišvilaitė.

Nors popiežius pasaulio bendruomenę kviečia dialogui, enciklika sulaukė įvairių vertinimų. Ne visi jie buvo teigiami. Bene labiausiai cituojamas kandidatas į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentus – jaunesnysis buvusio prezidento George`o Busho brolis Jebas Bushas. Klimato kaita abejojantis respublikonas pasakė, kad tokiais klausimais nesitaria su vyskupais, kardinolais ar popiežiumi. Buvo ir tokių, kurie tikino, kad popiežius mokslą turėtų palikti mokslininkams. Kaip pažymi I. Vaišvilaitė, popiežius Pranciškus enciklikos neparašė „iš galvos“.

„Šventasis Sostas kvietė labai žymius mokslininkus, ekonomistus, sociologus, klimato specialistus. Tikrai ne Pranciškus vienas atsisėdęs parašė viską, kaip mokykloje, jaunesnėse klasėse, sakydavo „iš galvos“, – juokiasi I. Vaišvilaitė.

Enciklikos pristatyme Vatikane dalyvavo žinomas Vokietijos mokslininkas, Potsdamo klimato kaitos tyrimų instituto direktorius ir steigėjas, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel patarėjas profesorius Johnas Schellnhuberis. „Aš išstudijavau šį tekstą labai įdėmiai. Enciklika unikali tuo, kad sujungia dvi galingas pasaulio jėgas – tikėjimą bei moralę ir protą bei sumanumą. Vyksta ne tik ekologinė, bet ir socialinė krizė. Šie du dalykai kelia milžiniškus iššūkius. Tik pasitelkę tikėjimą ir protą, galime juos įveikti“, – tvirtina J. Schellnhuberis.

Ekologas: enciklika skamba kone kaip žaliųjų manifestas

Aplinkosauginės organizacijos dokumentą, kuriame kviečiama atsiliepti ne tik į gamtos, bet ir į skurstančiųjų pagalbos šauksmą, irgi sutiko kaip padrąsinimą. Viena tokių organizacijų – „Žemės draugai“. Jos Europos biuro klimato ir energetikos specialistė M. Walsh įsitikusi, kad ypač vertinga tai, jog popiežius klimato kaitos problemą mato kaip teisingumo problemą. Anot jos, organizacija „Žemės draugai“ apie tai kalba jau kurį laiką.

„Ypač vertinga tai, kad jis klimato kaitos problemą mato kaip teisingumo problemą. Popiežius pabrėžė būtinybę pereiti nuo anglies prie atsinaujinančios energetikos. Jis taip pat kalbėjo apie bendruomeninę energetiką, kooperatyvus, kurie gamintų decentralizuotą energiją iš atsinaujinančių šaltinių ir parduotų perteklių į tinklą. Jis tai ypač palaiko. Manau, bus ypač įdomu stabėti Jungtines Amerikos Valstijas, kur konservatoriai reiškiasi kaip klimato skeptikai. Tikėkimės, kad popiežiaus kalba tai pakeis ir suvienys žmones, norinčius švarios energetikos ir turinčius tvirtas religines pažiūras“, – sako M. Walsh.

Ji atkreipia dėmesį, kad popiežius kalba ir apie tai, jog tarptautinė politika šiuo klausimu iki šiol buvo labai silpna. M. Walsh teigimu, organizacija „Žemės draugai“ taip pat labai daug lūkesčių sieja su derybomis dėl klimato kaitos, kurios vyks gruodį Paryžiuje.

„Teigiama prasme net šokiravo, kad skamba vos ne kaip žaliųjų manifestas, – taip savo įspūdį, perskaitęs encikliką „Laudato Si“, apibūdina Pajūrio regioninio parko vyriausiasis ekologas Erlandas Paplauskis. – Kai kur netgi kalbama daug giliau. Man malonu, gera skaityti tokius dalykus. Anksčiau masyvaus Bažnyčios peties pasaulio ekologai nejautė. Nusiteikimas nebuvo priešiškas, bet dabar jis – lyderiškas.“

Drąsiausias teiginys – pripažinti, kad gamta yra savaime vertinga

Kalbėdamas apie sprendimus, popiežius enciklikoje nemažai dėmesio skiria aplinkosauginiam švietimui: jis turėtų ugdyti ekologiškus piliečius, padėti žmonėms susitelkti ir kartu siekti gyvenimo būdo pokyčių. Rūpestis dėl gamtos nulėmė ir kito LRT RADIJO pašnekovo – brolio Evaldo Darulio iš Klaipėdos šv. Pranciškaus brolijos sprendimą prisijungti prie pranciškonų.

„Man tai labai susieta su kūrinija. Be šv. Pranciškaus, galiu paminėti skautų įkūrėjo Roberto Baden-Powellio frazę, kurią jis pasakė tiems, kas dirba su jaunimu, – jeigu nesugebate kalbėti apie Dievą, nuveskite į gamtą ir parodykite Dievo veidą per kūriniją. Dažniausiai jaunas žmogus bijo, kas bus paskui, nes jo dar laukia likusi gyvenimo dalis. Jis bijo katastrofų, pasaulio pabaigų ir pan., bet nereikia bijoti. Reikia gyventi. Tada kuri pasaulį, kuris būtų gražesnis negu tas, kurį pats atradai. Tuomet eini į priekį“, – įsitikinęs E. Darulis.

„Radikalus Vatikanas?“ – taip žurnale „The New Yorker“ publikuoto teksto pavadinime klausia žodžių į vatą nevyniojanti rašytoja ir aktyvistė Naomi Klein. Ji rašo, kad vienas drąsiausių enciklikos teiginių – kvietimas pripažinti, kad gamta yra savaime vertinga, kad Žemė – visų mūsų motina, o gyvūnai – artimi giminaičiai.

Nors enciklika aštriai komentuoja esamą padėtį, joje ir labai daug vilties. Pasak N. Klein, jei popiežius Pranciškus tiki, kad Katalikų bažnyčia gali dėl aplinkos apsaugos pasikeisti, tai gali ir kur kas naujesnės pasaulietinės institucijos.

Žinomą aktyvistę iš Kanados tai įkvepia. Ar įkvėps pasaulio lyderius, pamatysime gruodį, kai Paryžiuje vyks tarptautinė klimato kaitos konferencija.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...