captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mokslininkas: genialių žmonių daug, tik ne visi turi tinkamą išsilavinimą

Nemažai mokslininkų mano, kad idėjos, vaizdiniai, vaizdžiai tariant, ateina iš aukščiau, o paskui mūsų smegenys, kaip koks supergalingas kompiuteris, tai apdoroja ir pritaiko prie aplinkos, tik žmogus priima ir perdirba ne bet kokią informaciją, LRT KLASIKAI sako fizikas, filosofas M. Romerio universiteto profesorius Saulius Kanišauskas. „Jei mano smegenų struktūra nėra pasirengusi priimti, tarkim, poezijos ar klasikinės muzikos, aš jos nepriimsiu. Žinoma, aš galiu ugdyti, tad kažkas keisis ir mano smegenyse, bet tam, kad tapčiau, tarkim, kompozitoriumi, man galbūt prireiks 500 metų, nors W. A. Mozartui užteko 3–4 metų“, – pastebi mokslininkas.
Reuters/Scanpix nuotr.
Reuters/Scanpix nuotr.

Nemažai mokslininkų mano, kad idėjos, vaizdiniai, vaizdžiai tariant, ateina iš aukščiau, o paskui mūsų smegenys, kaip koks supergalingas kompiuteris, tai apdoroja ir pritaiko prie aplinkos, tik žmogus priima ir perdirba ne bet kokią informaciją, LRT KLASIKAI sako fizikas, filosofas M. Romerio universiteto profesorius Saulius Kanišauskas. „Jei mano smegenų struktūra nėra pasirengusi priimti, tarkim, poezijos ar klasikinės muzikos, aš jos nepriimsiu. Žinoma, aš galiu ugdyti, tad kažkas keisis ir mano smegenyse, bet tam, kad tapčiau, tarkim, kompozitoriumi, man galbūt prireiks 500 metų, nors W. A. Mozartui užteko 3–4 metų“, – pastebi mokslininkas.

Anot S. Kanišausko, tai pripažįsta daug genialių mokslininkų, tik jie jau turi sukaupę informacijos, tuo domisi, ir būtent žinios jiems leidžia tai, kas netikėtai atsiveria, perteikti kitiems suprantama kalba: „Tai, kad žmoguje nei iš šio, nei iš to atsiranda kažkas absoliučiai naujo, nesuprantamo, – didžiulė mįslė. Tarkim, filosofijoje ir dabar diskutuojama dėl emerdžentinio evoliucionizmo – tokios evoliucijos, kai visiškai nelauktai, netikėtai, nežinia iš kur atsiranda absoliučiai naujos kokybės, nauja informacija ir pan. Tačiau bėda ta, kad genialių žmonių yra daug, tik ne visi turi pakankamą išsilavinimą, kad galėtų savo genialias idėjas perteikti ir sau, ir kitiems.“

– Kai tarėmės dėl pokalbio, pasakėte – norėčiau, kad būtų klausimai, bet aš turiu savo nuomonę. Ką tai reiškia?

– Turbūt turėjau omenyje, kad Davido Eaglemano knyga „Incognito: slaptieji smegenų gyvenimai“ nepaprastai įdomi, ten nepaprastai daug įdomių faktų iš neurobiologijos, neuropsichologijos, net neuroteisės (jau yra ir tokia disciplina) ir norėjau, kad paklausinėtumėte apie tai, bet aš nesu nei neurofiziologas, nei genetikas, nei dar kas nors. Mane labiau domina filosofiniai klausimai ir būtent apie juos norėčiau kalbėti. Turiu tam tikrą savo požiūrį, nuomonę, kurią, tarp kitko, D. Eaglemanas išsakė knygos pabaigoje, bet paskui vėl nukrypo grynai į savo mokslinius argumentus ir filosofiją paliko nuošalyje. O aš norėčiau truputį pafilosofuoti.

– Dar visai neseniai manėme, kad 5 proc. smegenų dirba, o ką veikia visa kita dalis, mokslininkai nežino. Perskaičius šią knygą atrodo, kad būtent 95 proc. smegenų dirba intensyviau negu tie 5 proc., per kuriuos mes suvokiame sąmoningai. D. Eaglemanas rašo, kad visa tai, ko mes nesugebame suimti matydami, susikoncentravę į kažkokius dalykus, nusėda smegenyse, vyksta biocheminiai procesai ir sprendimai išmetami tarsi automatiškai, žmogui net nesuvokiant, kaip jie gimė jo galvoje. Neurologai teigia, kad laisvos valios ir savarankiškų sprendimų žmogus nedaro: tai yra iliuzija – tarsi mes renkamės, bet iš tikrųjų tyrimai rodo, kad sprendimai yra padaryti daug anksčiau, negu mes nusprendžiame. O filosofai teigia tą apsisprendimo laisvę?

– Be jokios abejonės. Bet sunku sakyti. Štai čia ir susikerta tradicinės filosofų nuomonės arba požiūriai, kaip tik – neuromokslininkų požiūris. Pirmiausia pats šios knygos autorius kritikuoja savo kolegas (matyt, šiek tiek ir save) dėl to, kad jų pažiūros yra grynai materialistinės ir redukcionistinės. Šis žodis nelabai tinka, nes nelabai suprantame, apie kokį redukcionizmą autorius kalba (matyt, tik apie mechanistinį redukcionizmą). O filosofijoje žinoma daugybė įvairiausių redukcionizmo atmainų, tarp jų – nepaprastai įdomių, kurios leidžia pažvelgti į žmogų ir kaip į nepaprastai sudėtingą superkompiuterį ar savotišką supersudėtingą mašiną. Šią metaforą autorius taip pat labai dažnai vartoja, bet vis dėlto mano, kad ta supersudėtinga mašina ne tokia, kaip įsivaizduoja neurobiologai.

Kitaip sakant, skaitydamas knygą (o perskaičiau du sykius), atkreipiau dėmesį į daugelį metodologinių ir metodinių klaidų, kurių autorius nepabrėžė ar neapstebėjo akcentuodamas tik esamus atradimus. Atkreipiau dėmesį, kad autorius ne tik cituoja kitus savo kolegas neurobiologus, neuropsichologus, kurie tvirtina, kad žmogus yra savotiška mašina ir kad jis neturi laisvės, valios, bet net ir paskaičiavau, kad beveik 40 puslapių skiria tam, kas dabar vadinama neuroteise, t. y. jis klausia, ar nusikaltėlis yra atsakingas už savo nusikalstamas veikas, jeigu jo elgesys priklauso nuo procesų, vykstančių smegenyse, ir tie procesai lemia visiškai nevalingus veiksmus. Tada galima klausti (bent jau man kilo tokių klausimų), o iš kur, kaip ir kodėl atsiranda tos smegenų anomalijos, kurias autorius vis aprašo ir kurios sukelia potraukį į lytinius nusikaltimus ir smurtą arba dar kokias nors psichikos anomalijas. Iš kur visa tai kyla ir kodėl? Kodėl, pavyzdžiui, vienas žmogus turi prigimtinį polinkį į moralumą? Tarkim, kai kurie lietuvių neuromokslininkai rašo, kad mūsų smegenyse aptiktos tam tikros struktūros, kurios lemia, ar žmogus bus moralus, ar amoralus. Iš kur visa tai atsiranda? Arba, pavyzdžiui, kodėl kai kurie žmonės smilkinių srityse, kaip rašo D. Eaglemanas, turi tam tikras sritis, kurios skatina didžiulį religingumą arba polinkį į misticizmą. Iš kur tai atsiranda? Kodėl vieni tai turi, o kiti ne?

Svarstydamas tuos klausimus, prisiminiau karmos sampratą. Karma nėra kažkas mistiška. Tai – tam tikros priežasčių ir pasekmių grandinės. Niekas neatsiranda be vienokios ar kitokios priežasties. Žinoma, čia vėl galima nuklysti į sudėtingus mokslo filosofijos klausimus – kokie priežastingumų tipai egzistuoja, [...]. Bet esmė yra ta, kad viskas susiję priežastimis, tik tiek, kad karma tvirtina, jog tos priežastys (karmos dėsnis, galima pasakyti) yra susijusios ne tik su šiuo dabartiniu žemišku, kūnišku žmogaus gyvenimu, bet nutįsta į gilią praeitį, taip pat galbūt net ateities lūkesčiai, norai, simpatijos, antipatijos irgi lemia dabartinį mūsų elgesį ir, kas yra svarbiausia, tai veikia mūsų smegenų fizines ir chemines struktūras. O šito D. Eaglemanas nepaminėjo. Jis įvardijo garsųjį neurofiziologą Rogerį Sperry, kuris už žmogaus smegenų tyrinėjimus gavo Nobelio premiją. Su savo kolegomis jis pastebėjo, kad, perskyrus smegenų pusrutulius, žmogus tarsi viso to nepastebi, bet yra išgydomas nuo epilepsijos ir kitų ligų.

Minėdamas R. Sperry, D. Eaglemanas nepamini vieno dalyko, kad, praėjus maždaug 7–8 metams nuo garsiojo atradimo, už kurį gavo Nobelio premiją, R. Sperry išspausdino straipsnį, irgi remdamasis savo neurofiziologiniais tyrinėjimais, kuriame pirmą sykį paminėjo žemyneigio priežastingumo principą, arba dėsnį. Jo esmė tokia, kad žmogaus smegenų visuma, t. y. ne 95 proc., o absoliučiai visos smegenys, lemia žmogaus poelgius. O antras ir svarbesnis dalykas – kad mintys, arba mentaliniai įvykiai (dabar filosofijoje priimtas terminas), lemia pačias smegenų struktūras, neuronų ryšius, sinapsių ryšius, daro įtaką pačioms smegenims ir jas transformuoja. Kitaip sakant, žemyneigio priežastingumo koncepcija tvirtina, kad aukštesni hierarchiniai lygiai turi reikšmingos įtakos žemesniesiems, nors nuo žemesniųjų irgi priklauso aukštesniųjų veikla, taigi viskas tarpusavyje nepaprastai susiję. Taigi teigti, kad vien, tarkim, žmogaus smegenų struktūros lemia, ar mes būsime dori, ar nedori, dar, matyt, ne viskas. Matyt, vis dėlto egzistuoja vadinamasis mentalinis priežastingumas, žemyneigis priežastingumas (labai dažnai vadinamas mentaliniu arba protiniu priežastingu), kad žmogaus protas, jausmai, emocijos, siekiai, ypač vertybės, kurias jis išpažįsta, lemia sprendimus ir per tuos sprendimus – netgi pačias žmogaus smegenų struktūras.

Žemyneigio priežastingumo koncepcija labai gaudžiai susijusi su dar vieno neurofiziologo Karlo Pribramo darbais, kuris kur kas anksčiau, tyrinėdamas žmogaus smegenis, parodė, kad žmogaus smegenys dirba holografiniu (visuminiu) principu. Tai reiškia, kad kiekviename, net pačiame mažiausiame, žmogaus (ne tik žmogaus, bet ir slieko, ir katino) smegenų elemente egzistuoja absoliučiai visa informacija, kuri yra visose smegenyse. Tik viena bėda, kad, kuo mažesnis tas elementas, tuo labiau jis išblukęs, neryškus, neapibrėžtas ir t. t. Bet kai visa tai susijungia į visumą, atsiranda ryškus supratimas, ryškus vaizdas. Iš pradžių jis vadino ją hipoteze, o vėliau ji tapo paradigma – visuotinai to meto mokslininkų priimta tam tikra doktrina.

Idėją pratęsė kitas Nobelio premijos laureatas, kvantinės fizikos specialistas Davidas Bomas, kuris, remdamasis filosofiniais išprotavimais ir kvantinės fizikos postulatais, tarė, kad žmogaus smegenys irgi yra tik pats mažiausias visos Visatos elementas ir žmogaus smegenyse yra absoliučiai visa informacija, kuri yra visoje Visatoje, tik irgi neryški, neapibrėžta ir pan. O Kai kurie D. Bomo pasekėjai tvirtina, kad žmogus yra tarsi radijo imtuvas, kuris ima informaciją iš absoliučiai visos aplinkos, iš Visatos pačia didžiausia prasme.

– Neurochirurgas Ebenas Alexanderis, kuris komos būsenos išbuvo septynias paras, iškėlė klausimą, kas yra sąmonė, ir net iškėlė hipotezę, kad sąmonė nepriklauso nuo smegenų. Tai tarsi patvirtintų, kad nuo materijos.

– Taip. Pavyzdžiui, Charleso Tarto, kuris tyrinėjo pačias seniausias smegenų dalis, esančias smegenų pakaušyje, tyrinėjimai parodė, kad net menkiausiais elektromagnetiniais sudirginimais paveikus pačias senąsias smegenų dalis, kurios, atrodo, atsakingos tik už gyvybines funkcijas, sukelia tai, ką mes paprastai vadiname haliucinacijomis, o tos haliucinacijos yra tokios tikroviškos, kad jų praktiškai neįmanoma atskirti net nuo realybės. Tai liudija, kad mūsų smegenys, dirba neatskiriamai. O štai ar iš tikrųjų mes esame tik radijo imtuvai, reikėtų suabejoti ir galbūt laikyti tik metafora, nes žmogus yra kūrybingas. Gal kitaip reikėtų visa tai įvardinti.

Pavyzdžiui, R. Sperry idėjas tyrinėjimais pratęsė kitas neurofiziologas, olandų mokslininkas van Gulikas. Jis taip pat pritaria žemyneigio priežastingumo koncepcijai, kad, vaizdžiai sakant, iš aukščiau ateina kažkokios idėjos, vaizdiniai ir pan., kuriuos paskui mūsų smegenys, tebūnie kaip supergalingas kompiuteris, puikiai apdoroja, pritaiko prie aplinkos. Bet žmogus, pasak van Guliko, priima ir perdirba ne bet kokią informaciją – informacijos iš aplinkos priėmimas esąs selektyvus.

– Nuo ko tai priklauso? Nuo žmogaus pasirengimo?

– Taip, galima sakyti, kad nuo žmogaus pasirengimo priimti informaciją. Jei mano smegenų struktūra nėra pasirengusi priimti, tarkim, poezijos ar klasikinės muzikos, aš jos nepriimsiu. Žinoma, aš galiu ugdyti, tad kažkas keisis ir mano smegenyse, pamažu kažką išsiugdysiu, bet tam, kad tapčiau, tarkim, kompozitoriumi, man galbūt prireiks 500 metų, nors W. A. Mozartui prireikė 3–4 metų. Ir atvirkščiai, jei W. A. Mozartas būtų studijavęs tik matematiką, kad taptų genialiu matematiku, jam būtų prireikę 500–600 metų. O matematikos karalius Carlas Gaussas pirmuosius matematinius atradimus padarė 4–5 metų. Taigi žmogaus smegenys viską priima iš aplinkos, gal net ir iš tos kosminės aplinkos, selektyviai, pagal tam tikrą atranką arba panašumų dėsnį, pagal vadinamąjį antrą Hermio Trismegisto dėsnį. Panašios kokybės traukia, priešingos atstumia, priimame tik tai, kas mums yra panašu. O štai į sinchroninius, panašumo ryšius neurofiziologai kol kas, mano manymu, dar neatsižvelgia.

– D. Eaglemanas pateikia pavyzdžių – J. W. Goethe „Jaunojo Verterio kančias“ arba tai, kaip vienas matematikas sukūrė su anglies kasyba susijusią formulę, kuri buvo nepritaikoma 100 metų. Prieš mirtį šis matematikas pasisakė, kad ne jis išrado tą formulę – ji nežinia kaip gimė jo galvoje. Vadinasi, kažkuria prasme pripažįstamas tam tikras metafizinis momentas? Iš kur ateina ta informacija ir įkvėpimas?

– Labai daug genialių mokslininkų, kurie gavo net ir Nobelio premijas, tai pripažįsta. Žinoma, tie žmonės jau turi sukaupę informacijos, tuo domisi, bet būtent žinios jiems leidžia tai, kas jiems netikėtai atsiveria, perteikti daugiau ar mažiau visiems suprantama kalba bei įtikinti ir kitus. Bet tai, kad žmoguje nei iš šio, nei iš to atsiranda kažkas absoliučiai naujo, nesuprantamo, – didžiulė mįslė. Tarkim, filosofijoje ir dabar diskutuojama dėl emerdžentinio evoliucionizmo – tokios evoliucijos, kai visiškai nelauktai, netikėtai, nežinia iš kur atsiranda absoliučiai naujos kokybės, nauja informacija ir pan.

Tačiau bėda ta, kad genialių žmonių yra daug, tik ne visi turi pakankamą išsilavinimą, kad galėtų savo genialias idėjas perteikti ir sau, ir kitiems. Yra daugybė pavyzdžių – tas pats matematikos karalius C. Gaussas rašė, kad didžioji dalis matematinių atradimų yra susapnuota. Tik jam paskui teko tą sapną iššifruoti ir pamėginti išreikšti matematikams suprantama kalba. Tą patį tvirtino Henri Poincare. Viena jo genialiausių idėjų, dabar taikoma pačiuose moderniausiuose moksluose, – kompleksinės plokštumos, kompleksinių skaičių, menamų skaičių, įsivaizduojamų skaičių – kilo, kai jis lipo iš omnibuso ir nikstelėjo koją. Skausmas – ir staiga jam šovė idėja. Ir štai nauja teorija. O tokių pavyzdžių daugybė. [...]

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Kalba Vilnius

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...