captcha

Jūsų klausimas priimtas

Mirtinas teisingumas: nuo injekcijos iki nudiriamos odos

Neseniai, po keleto nesėkmingų mirties bausmės vykdymo procesų, vėl atgijo diskusijos, ar tikrai mirtina injekcija yra humaniškiau užbaigti nusikaltėlio gyvenimą, nei prieš tai buvę metodai.
AFP/Scanpix nuotr.
AFP/Scanpix nuotr.

Neseniai, po keleto nesėkmingų mirties bausmės vykdymo procesų, vėl atgijo diskusijos, ar tikrai mirtina injekcija yra humaniškiau užbaigti nusikaltėlio gyvenimą, nei prieš tai buvę metodai.

Šių laikų dilema 

Sausį Ohajo valstijoje buvo panaudotas naujas vaistų „kokteilis“ baudžiant prievartautoją ir žudiką Dennis McGuire. Deja, jis vis atgaudavo kvapą ir prireikė daugiau nei 25 minučių, kol nuteistasis pagaliau užgeso. Keletą dienų prieš tai, Oklahomoje bausmė įvykdyta Michael Lee Wilson. Šis nuteistasis užbaigė savo gyvenimą ištaręs žodžius: „Jaučiu, kaip visas mano kūnas dega“.

Apeinant klausimą, ar pats mirties bausmės reiškinys yra humaniškas, pamanysite, jog šiuolaikinis mokslas yra pakankamai pažengęs, kad būtų pasiūlytas „atsarginis planas“, apsaugantis žmones nuo nereikalingų kančių. Tačiau ar tikrai viskas taip paprasta?

Žinoma, istoriniame kontekste galima rasti pavyzdžių, kai mokslininkai ir medikai pasiūlė savo mirties bausmės įvykdymo metodus. Maždaug prieš šimtmetį, prancūzų gydytojai Joseph-Ignasas Guillotin ir Antoine Lois sukūrė giljotiną, kaip neskausmingą ir efektyvią bausmės vykdymo mašiną.

XIX amžiaus pabaigoje JAV mokslininkai sukūrė elektros kėdę, kaip humaniškesnę alternatyvą viešam pakorimui. Nepaisant dedamų pastangų, šią egzekucijos formą visuomenė dažnai interpretuodavo netgi groteskiškai.

Vis dėlto, šiandien daugelis gydytojų vadovaujasi Hipokrato priesaika, kuri jiems draudžia tyčia daryti žalą kitiems.

„Prisidėti prie bet kokio žmogaus mirties, gydytojams atrodo neetiška, o jie vieninteliai turi tam reikalingų žinių“, – teigia Majamio universiteto anesteziologas daktaras Davidas Lubarsky. Jis yra vienas iš nedaugelio gydytojų, prisidėjusių prie mirtį sukeliančių vaistų tyrimų.

1977 metais, pradėjus taikyti mirtiną injekciją, medicinos bendruomenė išlaikė atstumą. Kaip teigė Fordhamo universiteto teisės profesorė Debora Denno, kuri dažnai susiduria su šio metodo pagalba vykdomomis bausmėmis: „Nebuvo jokių mirtį sukeliančių vaistų derinio medicininių bandymų. Manau, šis reikalas buvo dirbtinai įstatytas į mokslo rėmus. Be abejo, tai yra viena iš pagrindinių priežasčių, kodėl mes susiduriame su nuolatinėmis šios priemonės taikymo problemomis“. Denno priduria, kad atsižvelgiant į ilgalaikę istoriją (nuo 1800-ųjų pabaigos iki šių dienų) būtų didelė nuostaba, jei mokslinė bendruomenė ateityje įsitrauktų į šios dilemos sprendimą.

Egzekucijų istorija

Nuo seniausių laikų, pasaulyje buvo taikomi įvairiausi mirties bausmės įvykdymo metodai. Kai kurie iš jų, rodos, tikrai prasilenkė su šiais laikais taip eskaluojamu humanizmu. Žemiau pateikiamos plačiausiai taikytos bausmių vykdymo priemonės:

Mirtina injekcija

Iki 2010 metų dauguma valstybių naudojo trijų vaistų derinį: anestetiką (pentobarbitalio ar natrio tiopentalį), raumenų sistemą paralyžiuojantį preparatą (pankuronio bromidą) ir vaistą, sustabdantį širdies veiklą (kalio chloridą). Neseniai Europos farmacijos kompanijos atsisakė JAV parduoti vaistus, naudojamus mirtinoms injekcijoms gaminti. Tokiu būdu jos ragina ieškoti naujų, dar neišbandytų alternatyvų.

Dujų kamera

Pirmą kartą JAV dujų kameros (kaip ši, nufotografuota buvusiame Misūrio valstijos kalėjime) pirmą kartą panaudotos 1924 metais. Procedūros metu, kalinys uždaromas sandarioje kapsulėje, kuri pripildoma mirtinai nuodingų vandenilio cianido dujų. Deguonies trūkumas galiausiai nulemia kalinio mirtį, nors pasmerktasis sąmonę praranda ne iš karto.

Elektros kėdė

Pirmoji elektros kėdė buvo panaudota 1890 metais. Pasodinus į ją kalinį, prie kūno prijungiami elektrodai, kuriais paleidžiama mirtina elektros srovė. Kartais prireikia daugiau nei vieno bandymo.

Kartuvės

Iki elektros kėdės išradimo (1890 metais) mirties bausmės buvo vykdoma tiesiog pakariant. Šio proceso metu, paprastai sukeliama stuburo slankstelių dislokacija ir uždusimas, tačiau jeigu virvė yra per ilga, kalinys galvos gali netekti visai, o lynui esant per trumpam, užtrunka iki 45 minučių, kol nuteistasis pagaliau miršta.

Sušaudymas

Tai Senųjų Vakarų stiliaus mirties bausmės vykdymo metodas, datuojamas sulig šaunamųjų ginklų išradimu. Tipiškas scenarijus: kalinys pasodinamas į kėdę, penki anoniminiai šauliai stovi už 20 metrų nuo jo ir bando nusitaikyti tiesiai į nuteistojo širdį. Dėl tam tikrų moralinių aspektų, vienas iš ginklų yra užtaisomas tuščiais šoviniais.

Galvos nukirtimas

Mirties bausmė nukertant galvą buvo vykdoma tūkstančius metų. Nuotraukoje užfiksuotas kapojimui skirtas agregatas, naudotas Londono bokšte.

Giljotina

XVIII amžiaus pabaigoje Prancūzijos revoliucijos metu išrasta giljotina buvo sukurta siekiant įgyvendinti visuomenės lygybės idėjas. Ji gyvybę atima greičiau ir efektyviau nei nukertant galvą kirviu.

Vilkimas, pakorimas ir ketvirčiavimas

„Vilkimo, pakorimo ir ketvirčiavimo“ bausmė vyrams, nuteistiems už išdavystę, buvo taikoma Anglijoje XIII-XIX amžiuje. Nusikaltėliai buvo tempiami arkliais, tada pakariami, išskrodžiami ir sukapojami ar suplėšomi į keturias dalis.

Lėtas pjaustymas

Dar vadinamas „tūkstančio gabalų mirtimi“, šis egzekucijos metodas buvo naudojamas Kinijoje maždaug nuo 900 metų, kol jį uždraudė 1905-aisiais. Paprastai, pjaustymas trukdavo daugiau nei tris dienas. Jis buvo naudojamas, kaip bausmė už išdavystę ar savo tėvų nužudymą.

Gyvo virinimas

Mirties bausmė virinant buvo taikoma jau pirmajame mūsų eros amžiuje ir dar XVI amžiuje egzistavo Anglijoje, kaip atpildas už išdavystę. Šio proceso metu, asmuo patalpinamas į didelį katilą su įkaitintu skysčiu (aliejumi ar vandeniu) ir verdamas kol numiršta.

Nukryžiavimas

Nukryžiavimas paplito maždaug VI amžiuje prieš mūsų erą. Šiandien jis vis dar naudojamas Sudane. Taikant šį metodą, asmuo yra pririšamas arba prikalamas prie kryžiaus bei paliekamas kaboti. Mirtis ateina lėtai ir skausmingai, procesas tęsiasi nuo poros valandų iki kelių dienų.

Gyvo sudeginimas

Pirmieji įrašai apie gyvų nusikaltėlių deginimą buvo rasti Hamurabio kodekse, sukurtame dar XVIII amžiuje prieš mūsų erą Babilonijoje. Šis metodas buvo naudojamas, kaip bausmė už seksualinius nukrypimus, raganavimą, išdavystę ir ereziją.

Gyvo palaidojimas

Egzekucija, kurios metu baudžiamasis užkasamas gyvas, egzistuoja nuo 260 metų prieš mūsų erą. Pagal turimas žinias, senovės Kinijos Čin dinastija palaidojo 400 000 dar gyvų pasmerktųjų. Priklausomai nuo karsto dydžio (jei toks yra), uždusimo procesas trukdavo nuo 10 minučių iki kelių valandų.

Užmėtymas akmenimis

Tai senovinis mirties bausmės vykdymo metodas. Šiomis dienomis jis vis dar taikomas islamiškose šalyse, kaip atpildas už svetimavimą.

Dramblių sutrypimas

Šiuo būdu Pietų ir Pietryčių Azijos regione neteistieji buvo pasmerkiami myriop daugelį šimtmečių. Dramblys akimirksniu išdavyste kaltinamą žmogų sutraiškydavo bei suplėšydavo į gabalus.

Odos nudyrimas

Senoviniai įrašai atskleidžia, kad odos nudyrimo gyvam žmogui bausmė, buvo paplitusi maždaug IX amžiuje prieš mūsų erą.

Perdūrimas

Ši egzekucijos forma yra viena seniausių. Ją praktikavo maždaug prieš 4 tūkstančius metų. Nusikaltusio asmens centrinė kūno dalis būdavo perduriamas ietimi arba kuolu.

 
Šaltinis www.technologijos.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Įvairenybės

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...